Kiekvienas istorijos dalyvis ko nors siekia, tačiau visada nutinka tai, ko nesitikėjo nė vienas. Istorija yra geriausia kuklumo mokykla. Net pasaulio galingiausieji priversti susitaikyti su istorinių įvykių aikštingumu.
Lietuva susigrąžino nepriklausomybę, nors dauguma, net ir pačių lietuvių, to nesitikėjo. Ir vis dėlto net ir dabar, besidžiaugiant laisve, daug kam kyla mintis: kas galėjo pagalvoti, kad laisvės metas, pilnėjant kišenėms, kaip niekada ištuštins valstybę.
Jeigu atkurta valstybė skirta žmonėms, panašu, kad žmonės gavo tokią valstybę, kokios nesitikėjo. Ir vėl ta pati istorinė pamoka. Paskutinis simbolinis šio vyksmo ženklas – transporto įmonių pasitraukimas iš Lietuvos. O jau atrodė, kad Lietuva ištuštėjo tik dėl to, kad didelė dalis žmonių dirbo vežėjais tarp rytų ir vakarų, lyg kokioje Šalkauskio Lietuvos tarp Rytų ir Vakarų vizijoje.
Taip pat skaitykite
Valstybė žmonių gerovei? Kapitalui pritraukti ir darbo vietoms kurti? Tik taip galima bus pripildyti ištuštėjusią Lietuvą? Zygmuntas Baumanas yra ironiškai palyginęs šiuolaikinę valstybę su apsauginiu darbuotoju globalaus kapitalo judėjimui ir dar pastebėjęs, kad pelnas plūsta į globalaus kapitalo kaupyklas, o nelaimės lieka valstybių rūpestis.
Sukryžiuokime pirštus ir tikėkimės, kad „ThermoFisher“ biotechnologinių lašinių paltis dar ilgai liks lietuviškose rankose ir neatneš mums nelaimių. Tačiau kapitalui reikia darbuotojų. O praėjusiais metais gimė mažiausiai vaikų nuo 1990-ųjų. Todėl turime susitaikyti su tamsesnio gymio ateities Lietuva. Supraskime, kad gerovės valstybę kuriame visiems, taip pat ir būsimiems pabėgėliams iš varganesnių ir pavojingesnių pasaulio vietų. Kaip tu, lietuvi, buvai prašalaitis Čikagoje ir Londone, taip kitatautis dabar yra prašalaitis Vilniuje.
Gerovės valstybių yra ir bus daug, visada bus į ką lygiuotis. Valstybė tikrai nėra atkurta statistikai gerinti, nors pastaruosius kelis dešimtmečius atrodo, kad vienintelis valstybę valdančiųjų tikslas stumdyti Lietuvą ar Lietuvos institucijas statistikos lentelėse ir rodiklių džiunglėse. Mūsų moksleivių atostogos, matote, ilgiausios Europoje. Reikia sutrumpinti, kad geriau atrodytume lentelėse? O kodėl tai negali būti proga ir laikas išsiugdyti daugiau drąsos laisvei?
Supraskime, kad gerovės valstybę kuriame visiems, taip pat ir būsimiems pabėgėliams iš varganesnių ir pavojingesnių pasaulio vietų. Kaip tu, lietuvi, buvai prašalaitis Čikagoje ir Londone, taip kitatautis dabar yra prašalaitis Vilniuje.
Kam valstybė? Prisiglausti prie Rūpintojėlio pailsėti po vytiškų žygių po Europą ir pasaulį? Tam nereikia valstybės. Saugoti globalaus kapitalo judėjimą ir darbo vietas? Tą gali ir kitos valstybės. Užimti vietą statistikos lentelėse? Cha cha cha.
O ką gali tik mūsų valstybė? Nieko geriau nesugalvosiu: kokiu būdu ji buvo įsteigta, tokią misiją ir turi vykdyti. Saugoti lietuvių kalbos praktiką (ne grynumą!), kurios niekas kitas neapsaugos. Ji, tikėtina, yra istorinis raktas į kalbas, kuriomis mąsto daugiau negu pusė pasaulio žmonių. Jos duomenys turėtų padėti kompiuteriams modeliuoti indoeuropietiškų kalbų raidą. Tai mūsų naujojo amžiaus auksas ir nafta – duomenys. Galų gale, kai ateityje Lietuvos valstybę neišvengiamai sujungs vienas Dirbtinis Intelektas, turime padaryti viską, kad jis kalbėtų ir mąstytų gražia lietuvių kalba.
