Ilgą laiką Baltijos valstybėse heteroseksualumas buvo laikytas vienintele norma. Latvijoje ir Estijoje heteroseksualumo privilegijos pradėtos kvestionuoti. Lietuva vienintelė šiame regione, kur tebesvarstoma, kad registruota partnerystė bus kažkas kito nei šeimos institutas. Arba kad ji „jokiu būdu“ neapims vaiko teisių į abu tos pačios lyties tėvus.
Ne tik Vakarų valstybių kontekste, bet jau ir lyginant su Latvija bei Estija, Lietuvos politikų drebėjimas prieš įsivaizduojamus Lietuvos homofobiškus rinkėjus skamba graudokai.
Kaip neseniai buvo rašyta LRT.lt, Estijoje nuo 2016 m. galioja registruotos partnerystės įstatymas, leidžiantis sudaryti partnerystę ir tos pačios lyties asmenims. Registruota partnerystė Estijoje ne sutarties rūšis, o šeimos institutas, sukuriantis civilinį statusą, prilyginamą santuokai. Be kitų dalykų, savaime suprantama, kad leidžiama įsivaikinti partnerio ar partnerės vaiką. Lesbietės ir biseksualios moterys turi teisę pasinaudoti dosnia Estijos pagalbinio apvaisinimo sistema ir sukurti šeimą, planuoti vaikus.
Taip pat skaitykite
Palyginti neseniai pokyčiai prasidėjo ir Latvijoje. 2020 m. rudenį Latvijos Konstitucinis Teismas paaiškino, kad tos pačios lyties pora, susilaukusi vaiko, kaip ir heteroseksualios poros, turi teisę pasinaudoti motinystės ir tėvystės apsauga. Konstitucinis teismas nutarė, kad socialinės apsaugos nesuteikimas tos pačios lyties porai prieštarauja Konstitucijai, tad būtina keisti teisės aktus. Jei įstatymų leidėjas laiku nepakeis įstatymų ir nesuteiks homoseksualioms poroms socialinės apsaugos gimus kartu planuotam vaikui, pasinaudoti šia teise negalės ir heteroseksualios poros.
2021 m. balandį Latvijos Konstitucinis Teismas nutarė, kad paveldėjimo mokestis, taikomas tos pačios lyties partneriams, bet netaikomas heteroseksualiems sutuoktiniams, prieštarauja Latvijos Konstitucijai. Taigi, nuostata privalo būti pakeista, arba joks paveldėjimo mokestis apskritai nebus taikomas partneriams ar bet kam kitam.
Panaši byla dėl Lenkijos taikomų paveldėjimo mokesčių homoseksualioms poroms šiuo metu pateikta Europos žmogaus teisių teismui.
Net Lenkijoje teismai po truputį pripažino, kad negalima atsisakyti užregistruoti tos pačios lyties porų vaiko, gimusio užsienyje. Toks dar visai neseniai įprastas atsisakymas palieka tos pačios lyties porų vaikus už įstatymo ribų, nesuteikiant jiems galimybės gauti Lenkijos pilietybės ir kitų teisių apsaugos.
Galima diskutuoti, ar tos pačios lyties asmenys turi teisę į dirbtinį apvaisinimą ar surogaciją valstybės viduje, tačiau palikti jau gimusius vaikus už įstatymo ribų yra cinizmas.
Lietuvoje tos pačios lyties porų vaikai yra naujoji „neteisėtų“ vaikų karta. Panašiai, kaip kažkada buvo su vaikais, gimusiais ne santuokose, ir dėl to neturinčiais teisinio ryšio su vienu iš tėvų. Laikas suvokti, kad šių vaikų teisės yra visai ne apie jų tėvų teises, pasirinkimus ir poreikius. Tai atskiras klausimas. Galima diskutuoti, ar tos pačios lyties asmenys turi teisę į dirbtinį apvaisinimą ar surogaciją valstybės viduje, tačiau palikti jau gimusius vaikus už įstatymo ribų yra cinizmas.
Atsisakyti heteroseksualumo privilegijų galima įvairiai. Olandiškasis modelis visiems prieinamas santuokas ir visiems prieinamas partnerystes išlaiko paraleliai, o skandinaviškame modelyje registruota partnerystė yra tik pereinamas etapas, kelyje link lyčiai neutralios santuokos.
Lietuvoje teisinę apsaugą LGBT šeimoms galima būti suteikti keliais būdais. Vienas jų yra registruota partnerystė, kuri būtų šeimos institutas (dėl kitokios neverta vargintis) ir suteiktų galimybę poroms įsivaikinti vienas kito vaikus. Tam reikėtų iš Civilinio kodekso panaikinti neseniai įtrauktą „papildomumo“ tarp motinystės ir tėvystės principą, kuris prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Registruota partnerystė galėtų egzistuoti kaip civilinis statusas, prilyginamas santuokai, tačiau siejamas su labiau ribotomis teisinėmis pasekmėmis nei santuoka.
Vėliau galima būtų svarstyti, ar registruotą partnerystę panaikinti, paliekant tik lyčiai neutralią santuoką, ar palikti registruotos partnerystės ir santuokos institutus kaip du pasirinkimus visiems žmonėms. Ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties partneriams.
Estijoje buvo suplanuota registruotos partnerystės statusą (prieinamą visiems) įvesti šalia santuokos (tik vyro ir moters) visoje teisinėje sistemoje, o tai reiškia, kad buvo suplanuota pakeisti daugiau nei 80 teisės aktų. Kadangi dalis jų buvo konstitucinės reikšmės, reikėjo labai daug parlamentarų balsų, ir tokios politinės jėgos surinkti nepavyko.
Tačiau estiškas registruotos partnerystės įstatymas įsigaliojo ir be papildomo įstatymų paketo. Tą pripažino Estijos Aukščiausias Teismas. Įstatymas nustato tokias teises kaip partnerystės sudarymas, nutraukimas, vienas kito išlaikymas, ir t. t. Neįtrauktas automatinis partnerio paveldėjimas, ką kritikavo Estijos notarai. Situacija visai kitokia nei Lietuvoje. Registruota partnerystė 2000 m. priimtame Civiliniame kodekse jau mumifikavosi, tačiau niekada taip ir neįsigaliojo.
Žinoma, svarbu atsižvelgti į piliečių jausmus ir kultūrinį kontekstą. Tačiau politikai neturėtų paklusti kolektyviniam egoizmui arba būti vedami tokių jausmų kaip baimė ar pasibjaurėjimas nepažintais dalykais.
Prieš porą mėnesių, Estijos vyriausybė pasikeitė, ir dabartinė valdžia siekia visiškai sulyginti registruotos partnerystės ir santuokos teisines pasekmes. Taigi, jeigu registruota partnerystė vis labiau panašės į santuoką ir kartu nebus giliai integruota į Estijos teisės sistemą, galiausiai gali būti pasirinktas skandinaviškas modelis – tik lyčiai neutrali santuoka.
Beje, Estijoje tos pačios lyties asmenų santuokos, sudarytos užsienyje, yra pripažįstamos kaip santuokos, o ne prilyginamos registruotai partnerystei. Akivaizdu, kad civilinis statusas, sudarytas užsienio valstybėse teisėtai, negali virsti tiesiog faktiniu „šeimos santykiu“, nes nebeliktų jokių teisinių pasekmių, numatytų civiliniam statusui. Tai pripažinta ir Latvijoje, čia jau anksčiau leista automatiškai paveldėti užsienyje sudariusiems partnerystę tos pačios lyties asmenims. Lietuvoje kol kas nebuvo tokių bylų.
Žinoma, svarbu atsižvelgti į piliečių jausmus ir kultūrinį kontekstą. Tačiau politikai neturėtų paklusti kolektyviniam egoizmui arba būti vedami tokių jausmų kaip baimė ar pasibjaurėjimas nepažintais dalykais. Juolab kurstyti neapykantą ar skatinti LGBT stigmatizavimą.
Mano manymu, skandinaviškasis modelis yra logiškiausias sprendimas ilgalaikėje perspektyvoje, nes santuoka savo kultūrinę reikšmę gali išlaikyti tik tada, jei ji negins atgyvenusių privilegijų. Santuoka tarp dviejų suaugusių asmenų, visiškai suvokiančių savo veiksmus, negali būti ribojama dėl rasės, lyties, religijos ar orientacijos.
