Suprantu, kad antraštė skamba provokuojamai, bet kadangi viešojoje erdvėje vėl užvirė pasisakymai tautinių mažumų klausimais, norėčiau išsakyti keletą minčių. Žinoma, nesiruošiu niekur „dėti“ lenkų ar kitų tautinių mažumų, kaip tik – džiaugiuosi, kad jos gyvena Lietuvoje, turtina mūsų visuomenę, daro ją įdomesnę, margesnę, skirtingesnių patirčių, pagaliau, priverčia susimąstyti apie dalykus, kurie niekada neateis į galvą gyvenant etninio homogeniškumo sąlygomis.
Man labai įsiminė Vytauto Kernagio žodžiai, kai jis pasakojo apie jaunystę – tą hipiškąją, gėlių vaikų, meilės, ne karo – ir išsakė mintį (cituoju iš atminties): „Mums nesvarbu, kokia kalba žmogus kalbėjo, mums svarbu, kokią muziką jis klausė.“ Kokia muzika groja dabar?
Tautinių mažumų vertinimas grynakraujo lietuvio (nors vien sąvoka „grynakraujis lietuvis“ yra nesąmonė) akimis, kiek man tenka stebėti, pirmiausia yra neigiamas. Pažvelkime į lenkus vidutinio lietuvio požiūriu. Pirmiausia, jie gviešiasi Vilniaus. Jiems Wilno nasze, be to, lenkai nebalsavo už Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją (faktų patikrinimas: buvo ir balsavusių). Antra, jie nemoka lietuviškai. Trečia – čia prasideda įdomybės, jie – netikri lenkai, o sulenkėję lietuviai. Ketvirta – jie atkelti čia lenkų okupacijos metais (o kiti, kaip žinome, sulenkėję). Taigi, kur dėti tokius lenkus? Juos reikia perdaryti! Lenkas turi mokėti lietuviškai, lenkas turi pripažinti, kad jis gviešėsi Vilniaus, lenkas turi atlietuvėti arba sulietuvėti. Tada jis bus mūsų lenkas. Utriruoju? Nė trupučio: norime iš lenko padaryti lietuvį, tada leisime jam būti lenku. Kur man tai girdėta?
Pirmiausia, tai girdėta istorijoje. Ir Lenkijos, ir Lietuvos. Atsiprašau, jeigu skaitytojai tai žino, bet vienas istorijos paradoksas mane kadaise labai nustebino ir noriu juo pasidalinti. Kaip žinote, 1864 m. sukilimas buvo paskutinis, kovotas su Lietuvos-Lenkijos unijos vėliava. Ką tada padarė carinė Rusija, įerzinta laisvos šių kraštų dvasios? Ogi pastatė čia Michailą Muravjovą, kuris – dėmesio – ėmėsi kovos su lenkais. Sakysite – su lietuviais! Taip, ir su lietuviais, bet pirmasis represijų objektas buvo lenkai, nes dvarininkija, buvusi pagrindinė sukilimo jėga, ir jaunimas vis dar gyveno Ržečpospolitos, Abiejų Tautų Respublikos, o gal jau ir beužgimstančios Lenkijos dvasia. Vilniuje išdygo užrašai „kalbėti lenkiškai – draudžiama“, dvarai – atimti, išparceliuoti, parduoti lojaliems arba bajorų giminėms iš Rusijos. O lietuviai? O lietuvius carinė administracija – dėmesio – pavadino „lenkų sugadintais slavais“ (kaip dabar putinistai ukrainiečius vadina „lenkų sugadintais slavais“) ir darė viską, kad įkaltų kuo gilesnį pleištą tarp lenkų ir lietuvių.
„Graždanka“, t. y. lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas, buvo susijęs su šia politika: tegul lietuviai turi tą juokingą kalbą, bet spausdins ne lenkiškomis raidėmis! Laimė, mūsų tautinio atgimimo tėvai, tarpusavyje dar susirašinėję lenkiškai, dalies šių spąstų išvengė: „graždankos“ nepriėmė dar ir dėl to, kad buvo bijomasi, jog „graždanka“ – tai pirmas žingsnis katalikybę keičiant stačiatikybe, o lenkų kunigai buvo įtikinę lietuvį valstietį, kad Jėzus supranta lenkiškai, bet ne rusiškai (šaipausi, bet nelabai nusižengiu istoriniams faktams). Kartu lenkų kaip lietuviui svetimų suvokimas buvo labai svarbus tautinio atgimimo procese – nes nacionalinė tauta gali susiformuoti tik suvokusi išskirtinumą, ir čia Muravjovo doktrina lietuviams visiškai tiko.
Taigi, Vilnijos lenkai yra tiesiog nurašyti – nes sunku ir sudėtinga dėl jų grumtis su V. Tomaševskio partija, kuri per šituos dešimtmečius įsitvirtino IR dėl to, kad nebuvo pasiūlyta jokios alternatyvos.
Lenkų valstybės vyrų požiūris buvo labai panašus: nesvarbu, pilsudskininkas ar dmowskininkas, Lenkija atkurta kaip unitarinė ir stipria kalbine lenkybe pagrįsta valstybė, kur tautinėms mažumoms buvo nesaldu (apie tai gali papasakoti ir ukrainiečiai, ir čekai, ir tie patys lietuviai Vilniaus krašte). Bet nenoriu dabar lįsti į Vilniaus konfliktą, nes istorijoje visada rasime nuoskaudų. Visada.
Geriau pažvelkime į dabartį. Visos Lietuvos valdžios, visų krypčių, visų spalvų 30 m. laukė stebuklo, na, gal ne stebuklo – tiesiog laukė, kas nutiks su tuo Vilniaus rajonu, su Wilensczyzna. Kažkas (ne kažkas – konservatoriai) turėjo naivių vilčių, jog naujieji gyventojai jį labiau „lituanizuos“ (iš dalies taip ir vyksta, bet labai labai lėtai ir tik Vilniaus miesto prieigose) ir problema išsispręs savaime. Belaukdami to kryžiumi gulėsi (ir dabar gula) prieš tai, kad Lietuva įvykdytų tai, ką įsipareigojo sutartimi su Lenkija – leistų rašyti vardus dokumentuose originalo forma.
Socialdemokratai, regis, nedarė nieko. Darbo partija... O, kokia čia istorija buvo per vienus rinkimus ir kaip sujudo V. Tomaševskio partija, kai Darbo partija ėmė rinkti balsus jų įtakos rajone... Taigi, Wilensczyzna buvo palikta pati sau. Ne, ne pati sau – buvo palikta tiems patiems „autonomininkams“, susilaikiusiems Kovo 11-ąją. Buvo nurašyta – nes kovoti už širdis ir protus reikia daug pastangų, o pasakykite man, iki paskutinių rinkimų, kiek partijų į savo gretas priimdavo ir įveiklindavo kaip matomus kitų tautybių žmones? Pamenate, kai pasirodė Jaroslavas Neverovičius, energetikos ministras – kaip nustebome, iš kur jis? Muzikos žmonės bent jau žinojo lenką, vieną geriausių Lietuvos dainarašių – Tomą Sinickį, bet šiaip Lietuvos lenkai buvo palikti likimo valiai.
Dabar jūs galite sakyti – bet jie patys kalti! Jie nesimokė lietuvių kalbos! Jie – vatnikai, jie – tomaševskininkai ir taip toliau. Bet čia vėl kyla klausimas: jeigu tiems žmonėms valstybė nepasiūlo jokios alternatyvos, jeigu valstybė tokius žmones ignoruoja, iš kur ta meilė Lietuvai atsiras? Šią vasario 16-ąją turėjau pamokėlę Šalčininkų tūkstantmečio gimnazijoje, skaičiau jiems ištraukėlę apie Sausio 13-ąją. Vienas kokių dešimties metų berniukas paklausė: „Ar tai padarė vokiečiai?“ Juk toks klausimas nekiltų Neverovičiui, ar ne? Taigi, Vilnijos lenkai yra tiesiog nurašyti – nes sunku ir sudėtinga dėl jų grumtis su V. Tomaševskio partija, kuri per šituos dešimtmečius įsitvirtino IR dėl to, kad nebuvo pasiūlyta jokios alternatyvos.
O dabar trumpam grįžkime prie Michailo Muravjovo paveldo – pamenate Maironį: „O šis nė sapnuot nesapnavo, kad Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą sau vardą įgis ir sužadins tą kraštą, kursai jau menkai bekvėpavo?“ Kitaip tariant, Muravjovas ir visa ideologinė carinės Rusijos mašinos priespauda tik skatino pasipriešinimą.
Ar gali būti taip, kad su Lietuvos lenkais yra labai panašiai: taip, jie turi savo mokyklas ir t. t., bet iki šiol sėkmingai blokuojamos iniciatyvos leisti jiems rašyti vardus ir pavardes dokumentuose originalo forma, o vietovėse naudoti lenkiškus pavadinimus? Ir kuo daugiau bus dėl to spaudžiama, tuo ilgiau tai bus korta, kuria žais kad ir V. Tomaševskio partija, įrodinėdama, kad lenkai niekam nerūpi, išskyrus jiems, nes žmones tokie dalykai erzina: kodėl aš turiu būti Tomašas, jeigu esu Tomasz?
Kitaip tariant, ar ne laikas galvoti, ką mes, etninė dauguma (kad ir kaip senamadiškai tai skambėtų), turėtume pasiūlyti Lietuvos lenkams kaip alternatyvą, nes, akivaizdu, konservatoriška svajonė „lituanizuoti“ neveikia. O XX a. vidurio metodų pritaikyti neišeina – viena vertus, svarbus kaimynas toji Lenkija, ginanti Suvalkų koridorių, kita vertus, tos prakeiktos žmogaus teisės, kaip būtų lengva be jų – „repatrijuoji“ visus į Lenkiją, kaip Stalinas su Vilniumi padarė, ir – rami galva.
Geriau pažvelkime į dabartį. Visos Lietuvos valdžios, visų krypčių, visų spalvų 30 m. laukė stebuklo, na, gal ne stebuklo – tiesiog laukė, kas nutiks su tuo Vilniaus rajonu, su Wilensczyzna.
Žinoma, kyla esminis klausimas: ar dėl to nesužlugs Lietuva? Įsivaizduokite, atvažiuoji į Nemenčinę, o ten parašyta ne tik „Nemenčinė“, bet ir „Niemenczyn“. Apie tai galiu papasakot istoriją – prieš porą metų važiavau iš Vokietijos į Italiją, nebuvau pasiskaitęs ir nežinojau, kad yra Italijos gabaliukas, kuriame gyvena vokiškai kalbanti mažuma. Todėl man buvo gana keista, kai, išdidžiai su policijos pareigūnu pasisveikinus „bon giorno“, jis tą priėmė nelabai džiaugsmingai, tiesiog nustebo – maždaug „ai, nu bon giorno, che che“. Ir, pasirodo, Italija dėl to nežlugusi. Blaiviai mąstant, jeigu į Europą vėl ateitų sienų karas (nekalbu apie Rusiją), nebūtų jokio skirtumo, ar parašyta „Niemenczyn“ ar „Nemenčinė“. Būtų skirtumas, kurią pusę rinktųsi gyventojai – o tie gyventojai, kurie jaučiasi nesuprasti, nepriimti, menkinami, paprastai renkasi kitą pusę. Na, ir būtų teisinis skirtumas – kadangi iki šiol galioja ir, tikėsimės, ir toliau galios sienų neliečiamumo (t. y. jų nekeitimo ginkluota jėga) principas, tai visiškai nesvarbu, kas parašyta ant vietovių ženklų, svarbu, kaip delimituotos valstybės sienos.
Čia kaip ir su Krymu – Rusija jį pagrobė, gali ten rašyti, ką tik nori, bet tarptautinė teisė to nepripažįsta ir traktuoja Krymą kaip neteisėtai užgrobtą teritoriją. Priminsiu, kad Lenkija po 1990-ųjų atsisakė teritorinių pretenzijų (išskyrus lenkų nacionalistus, kurie visur vienodi), nes puikiai žino, kad pajudinus teritorijų klausimą, pačiai Lenkijai kiltų daug problemų. Kas bus, jeigu Vilniaus krašto lenkai sukils ir prijungs tą kraštą prie Lenkijos? Tada bus karas, kuriame vėlgi bus svarbiau, ką sako tarptautinė teisė, o ne kas verda kieno galvoje. Ir kuo daugiau laimėsime protų iš širdžių, tuo daugiau jėgos bus mūsų pusėje.
Taigi, Wilensczyzna buvo palikta pati sau. Ne, ne pati sau – buvo palikta tiems patiems „autonomininkams“, susilaikiusiems Kovo 11-ąją. Buvo nurašyta – nes kovoti už širdis ir protus reikia daug pastangų, o pasakykite man, iki paskutinių rinkimų, kiek partijų į savo gretas priimdavo ir įveiklindavo kaip matomus kitų tautybių žmones?
Dar viena tezė – Vilniaus krašte gyvena sulenkintieji, gudai ir visokie kitokie netikri lenkai, tai ko čia jie taip nori būti lenkais? Ši tezė ypač mėgstama ir moksliškai įrodinėjama tautinės falangos atstovų. Sociologiškai čia gali būti teisybės, jeigu priimsime teiginį, kad gali būti „grynakraujis lietuvis“, arba jeigu tapatybę vertinsim per kalbą. Tačiau ši diskusija vėlgi neturi jokios prasmės, kadangi žmogus yra tas, kuo jaučiasi, kaip save suvokia. Jeigu jis save suvokia kaip lenkas, nors ir dešimt lietuvių (ypač slaviškomis pavardėmis) gali jį įtikinėti kuo tik nori, kad jis – sulenkėjęs, suslavėjęs, sugudėjęs, to nepakeisi. Na, galbūt per kartą. Na, galbūt prievarta, kurios nenorime (o kai kas nors ir nori, bet negali, nes vėl tos prakeiktos žmogaus teisės).
Taigi, ar suteiksime lenkams teisę jaustis lenkais, rašyti savo vardus ir pavardes originalo formomis, gal net vietovių užrašus rašyti ir lenkiškai, ar ir toliau kaip vienas „Sąjūdžio pirmeivių“ nešime vienintelės dabartinės lenkų tautybės ministrės tatuiruočių nuotraukas pažįstamiems psichologams ir spręsime pagal jas apie žmogų (kas daugiau pasako apie nešėjo psichologines problemas ir literatūrinio išsilavinimo trūkumus). Siūlyčiau pamėginti suteikti.
Nes: a) griežtos lituanizacijos kelias – aklavietėje, trisdešimt metų, ne viena diena; b) V. Tomaševskio organizacija neteks dar vieno argumento, kad lenkai skriaudžiami. Ir yra dar vienas, svarbesnis klausimas: kaip Vilniaus krašto lenkus patraukti iš Rusijos propagandos įtakos? Ką daryti su tais berniukais, kurie galvoja, kad Sausio 13-ąją siautėjo ne sovietai, o vokiečiai? Štai čia turėtų būti pagrindinis dėmesys, ne pavardžių lietuvinimui, bet – ak, kiek daug vargo ir darbo su tuo, gal palikim savieigai, užaugs nauja karta, atlietuvinsim tą Vilniją... Leiskite tuo suabejoti.
