Turiu dvi profesijas – viena, pagrįsta ir mano aukštuoju išsilavinimu, ir moksliniais darbais: teisės teoretikas. Kita – jau ilgamete patirtimi – rašytojas. Šiose dviejose sferose jaučiuosi pakankamai komfortiškai: galiu komentuoti klausimus, susijusius su mano sritimi, žinodamas, kad tai paremta sistemingu išsilavinimu ar bent jau sisteminga praktika.
Žinoma, nesiimsiu samprotauti apie literatūros teoriją, nes jos nesu mokęsis, taip pat nekomentuosiu sričių, kurių neteko rimčiau analizuoti – pavyzdžiui, komercinės teisės, daugiau, nei tai galėčiau pagal jos principų (bet ne detalių) išmanymą. Visų kitų temų kontekste esu profanas, mėgėjas, kažką girdėjęs, kažko negirdėjęs, kažką skaitęs, kažko neperskaitęs, kažką supratęs, kažko – nesupratęs. Tad fizikui tikrai neįrodinėsiu, kad galimas amžinas variklis, o medikui – kad vakcinos sukelia autizmą. Jeigu man prireiks vertinti istorinį reiškinį, aš ieškosiu profesionalaus istoriko, kuris man tą reiškinį paaiškintų, jeigu statysiu namą, jo konstruktyvą patikėsiu konstruktoriui, kuris išmano medžiagų savybes. Žinoma, būna visko, būna, kad įtiki savimi ir savo žiniomis ir įžvalgomis, bet paskui atsimeni pažinimo ribotumą, ir nusileidi ant žemės.
Taip jau susiklostė Vakarų civilizacijos pasaulis, kad mokslo ir technikos pažanga, įgalinusi iki tol nematytą žmonių gyvenimo gerėjimą, jų amžiaus ilgėjimą ir visą tą planetos užvaldymą, kuris dabar jau kelia grėsmę mūsų rūšies išlikimui, pasiekė būtent profesionalizmo ir mokslinio mąstymo keliu. Mokslinis mąstymas, tiriant reiškinius, į pirmą vietą iškėlė eksperimentą, hipotezę ir jos paneigimą ar patvirtinimą.
Taip suklestėjo techniniai mokslai: fizika atskleidė ir paaiškino gamtos dėsnius ir jų sąveiką, biologija – įvairias gyvybės formas (juk, rodos, net „didysis“ Aristotelis manė, kad buožgalviai atsiranda iš dumblo), chemija – kad yra tokių cheminių elementų, kuriuos kombinuojant galima gauti bet kokią medžiagą, net ir tokią, kokios nėra ir niekada nebuvo gamtoje. Viskas tapo paremta ne vieno neginčijamo išminčiaus įžvalgomis, kad ir kokiomis patraukliomis, o sistema: kai daug žmonių įvairiose pasaulio vietose nagrinėja tam tikrą reiškinį ir prieina prie tam tikro rezultato, konsensuso, kuris rodo didžiausią tam tikro paaiškinimo tikimybę. Be abejo, kartais lieka abejonių, kartais jos – didžiulės, bet tai nepaneigia metodo ir principo.
Žinoma, mokslinio metodo taikymas nebuvo tik džiaugsmas, šviesa ir taika. Mokslinis metodas atnešė ir daug klaidų, ir žudynių. Juk rasizmas taip pat buvo pagrįstas „moksliniu metodu“, kaip ir visa ginkluotė, kurią žmonija gamino ir gamino, ir gamino, kad tik būtų galima kuo daugiau nužudyti, ir tai – nesikeičia. „Novičioką“ irgi sukūrė mokslininkai.
Socialiniai tinklai profaniškumą pamėtėjo dar aukščiau tarp Žemės rutulio ir Saulės kamuolio. Mat profanas nesivargins savęs paklausti – o gal jis visgi kažko neišmano?
Mokslinis metodas įsiveržė ir į socialinius, net humanitarinius mokslus. Užgimė sociologija ir psichologija, mėginančios suprasti visuomenės plėtojimosi dėsnius ar net tai, kas anksčiau buvo vadinta žmogaus siela. Atsirado kalbotyra, gebanti analizuoti kalbos struktūras, dėsnius, sistemas, atsirado literatūros teorija, muzikos teorija ir įvairiausi kiti dalykai. Mokslinis metodas atėjo ir į teisę – pavyzdžiui, vokiečiai, pradėję kodifikuoti (t. y. užrašyti ir sistematizuoti) savo teisę, ją įsivaizdavo kaip mechanizmą, kai tu pateiki klausimą, o kodeksas pateikia tau atsakymą, vadinasi, klausimai turi būti kuo tikslesni, kaip ir atsakymai. Be to, patikėta (naiviai), kad sureguliuoti galima beveik viską. Kartu paaiškėjo, kad teisės normos taip pat turi tam tikrus dėsningumus, kad jų efektyviam veikimui reikalinga tam tikra sąveika, kad čia taip pat yra bendri ir specialūs dalykai, kad teisės normą galima projektuoti tarsi pastatą, kuri stovės ateityje ir veiks žmonių elgesį, o ne tik priimti teismo sprendimą susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.
Tačiau teisė, numatanti atsakomybę už nusikaltimus, pavyzdžiui, negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl daromi nusikaltimai? Taip atsirado sociologijos kryptis kriminologija, kuri pabandė pateikti įvairiausius atsakymus, kartais taip pat nukeliaudama klystkeliais. Pavyzdžiui, C. Lombroso teorija, kad nusikaltėlį galima pažinti iš veido ir kitų biologinių požymių: tam jis matavo, svėrė, aprašė šimtus žmonių tipų – regis, grynasis mokslinis metodas. Bet taip jau pasaulis sutvarkytas, kad viskas yra labai glaudžiai susiję: Lombroso savo tyrimuose ignoravo menamo nusikaltėlio aplinkos elementą, kuris, kaip pasirodė po ilgų kriminologinių tyrimų, yra lemiantis, lyginant su biologiniais bruožais. Ir ilgainiui paaiškėjo, kad ir teisininkams, ir ekonomistams, net architektams ar inžinieriams verta dirbti kartu su kriminologais, jeigu norima sukurti aplinką, nepalankią nusikaltimams.
Kitaip tariant, visi mokslai – ir techniniai, ir socialiniai, ir humanitariniai –pasirodo besą glaudžiai priklausantys vienas nuo kito, šiais laikais tai tampa ypač aišku, todėl visais įmanomais būdais skatinamas tarpdiscipliniškumas, kai skirtingų sričių specialistai sujungia jėgas kompleksiniams tyrimams. Tačiau noriu pabrėžti – jėgas jungia skirtingų sričių specialistai. Ir taip jau yra, kad mokslai tapę tokie kompleksiški ir sudėtingi, kad gerai gali išmanyti tik tam tikrą sritį. Todėl specialistas ar ekspertas bus labai atsargus komentuodamas ne savo sritį, net jeigu ją šiek tiek geriau išmano.
Kodėl dėstau čia tokius, regis, akivaizdžius dalykus? Ogi dėl labai paprastos priežasties: liko keletas sričių, kurioje neišmanymas nėra kliūtis. Ir toji sritis – politika. Politikoje yra normalu būti neišmanėliu, normalu komentuoti dalykus, kurių nesupranti, politikoje tau nieks neuždraus nusispjauti į ekspertų nuomonę, nes „aš taip manau“ ir „rinkėjai mane išrinko“.
Dar daugiau – politikoje taip pat nedraudžiama meluoti, ypač per rinkimus, kol tai nepaliečia kitų žmonių teisių ir laisvių (na, negali meluoti, kad kitas kandidatas nužudė žmogų, už tai jau gresia atsakomybė, bet visa kita – prašom. Žadėk, ką tik nori, skiesk apie ką nori). Dar tada, kai dirbau Lietuvos Respublikos Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, būdavo, mums sako: taigi šitas politikas meluoja! Bet mes galėdavome tik gūžtelėti pečiais – na, taip, meluoja, bet tokia politika, ir čia jau rinkėjui spręsti, nori jis tikėti melu, ar ne. Tad būti profanu politikoje kartais yra net ne trūkumas, o privalumas. Nes, kad ir kaip liūdnai beskambėtų, kiekvienas žmogus yra labai mažai specialistas ir labai daug profanas, o profanas profaną labai greitai supranta. Žinoma, kalbu ne apie visus politikus – yra politikų, kurie supranta ekspertizės svarbą, kurie supranta profesionalumo naudą. Deja, labiausiai matomi būtent profaniškumą skatinantys politikai.
Ir jie dalinasi „faktais“, kurių nesupranta, dalinasi dokumentais, kuriems perskaityti neturi kompetencijos. Nesupranta, kad jeigu, pvz., teisininkas pradėtų aiškinti juvelyrui, ką ne taip daro juvelyrikoje su žinovo aplombu, juvelyras turėtų teisę teisininką pasiųsti į kokią nors egzotišką kelionę.
Socialiniai tinklai profaniškumą pamėtėjo dar aukščiau tarp Žemės rutulio ir Saulės kamuolio. Mat profanas nesivargins savęs paklausti – o gal jis visgi kažko neišmano? Ir net to savęs paklausęs, net pradėjęs savarankiškas studijas, jis negali tam skirti tiek laiko, kiek skiria temą tyrinėjantys asmenys. Juolab profanas neapsaugotas ir nuo vadinamosios „išankstinės nuostatos“ (kuri būdinga mums visiems) ieškoti faktų, patvirtinančių jo (paprastai – maginį) požiūrį. Taigi, profanas gali perskaityti mokslinį straipsnį, bet suprasti jį visiškai kitaip, nei supranta specialistas. Profanas gali perskaityti dokumentą, bet jo elementariai nesuprasti. Štai čia ir yra profanacijos tragedija – kai iš žinių nuotrupų daromos toli siekiančios išvados.
Pastarosiomis savaitėmis aš nežinia kiek prisiskaičiau profaniškų aiškinimų apie Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Rinkimus pralaimėję politikai, laimėję, bet labai prastai studijavę (žinau, ką kalbu) politikai, kažkokie vaikinukai su gobtuvais, vidutinio amžiaus vyriškiai su uniformomis, be uniformų, juvelyrės, menininkės, bent vienas dainų autorius ir atlikėjas nusprendė, kad jie turi žinių, reikalingų šiai konvencijai ir jos turiniui įvertinti, perskaitę 35 puslapių dokumentą (kai kurie perskaitė net ne tą dokumentą, bet ten buvo žodis „konvencija“; kai kurie perskaitė porą konvencijos straipsnių ir pareiškė, kad daugiau skaityti ir nereikia).
Regis, jiems net nekilo klausimas, kad norėdami įvertinti konvenciją jie pirmiausia turi suprasti, kas yra konvencija, kokio tai tipo konvencija, kaip ji veiks, o to suprasti nepavyks neišmanant tarptautinės teisės, o tarptautinę teisės neišeina išmanyti neišmanant teisės. Ir jie dalinasi „faktais“, kurių nesupranta, dalinasi dokumentais, kuriems perskaityti neturi kompetencijos. Nesupranta, kad jeigu, pvz., teisininkas pradėtų aiškinti juvelyrui, ką ne taip daro juvelyrikoje su žinovo aplombu, juvelyras turėtų teisę teisininką pasiųsti į kokią nors egzotišką kelionę. Bet jie, deja, aiškina, tai, ko nesupranta, tarsi Tomas Sojeris ir Heklberis Finas, naikinantys karpas užkeikimais ir smirdančiu vandeniu. Jiems nesvarbu, kad konvencija – teisininkų sritis, o socialiniai vaidmenys – sociologų. Ką jie ten išmano, juk užtenka perskaityti „tą“ straipsnį, ir viskas aišku.
Žinoma, galima sakyti: nėra kito būdo įveikti profanus kaip švietimas, juos reikia šviesti, juk visa modernios žmonijos istorija – tai švietimo istorija, o Lietuvoje švietimas labai, labai vėlavo, nes mus vis pasiglemždavo tironiją, o ne švietimą išpažįstanti civilizacija. Juk nežinojimas, kuris gimdo profanų bendrijas, kyla iš baimių, iš nerimo, pandeminės situacijos, ateities neužtikrintumo (taip sako specialistai – psichologai). Ir dabar mes šitiek kalbame apie švietimą, bet mokytojo profesija, kaip ir buvo pastumdėlio, taip ir likusi.
Vis dėlto, dabar didžiausia atsakomybė tenka politikams: ir aukštiems, ir žemiems, ir gražiems, ir negražiems, ir protingiems, ir nelabai. Šių dienų pasaulis be profesionalų – neįmanomas. Ir, beje, profesionalas visada lengviau ras išlikimo kelią, o profanas – bus išnaudojamas. Ne, šie pastebėjimai nėra vien tik apie Stambulo konvenciją ir, dar kartą pakartosiu, ne apie visus politikus. Bet aš labai norėčiau, kad mes visi dažniau pasitikėtumėme profesionalais, jeigu norime sėkmingos valstybės. Net jeigu darome prielaidą, kad net virėja gali valdyti valstybę, būtų gerai, kad virėja pasitartų su išmanančiais kitas sritis.
