Nuomonės

2020.05.12 17:16

Gediminas Karoblis. Atidarykite mokyklas ir uždarykite reitingus

Pandemijos metu didėjant socialinei atskirčiai, visos priemonės, kurios ją didina, yra netinkamos ir veikia prieš visuomenę. Įsisenėjusios problemos dabar tampa dar skaudesnės, nes socialinė atskirtis jau savaime yra tam tikras uždaras ratas. Buvau sukrėstas, kai žurnalo „Reitingai“ tyrime pamačiau mokyklų „gėdos lentą“. 

Mokslininkai ir politikai pastebi, kad mokyklos dėl socialinės atskirties išsiskirsto tiek tarp miesto ir kaimo vietovių, tiek pačiuose miestuose, kur išsivystė platus privačių ar mokinių atranką vykdančių mokyklų tinklas.

Žinome, jog koronaviruso sukeltos krizės metu socialinėje atskirtyje atsiduriantys žmonės patiria didesnę riziką netekti darbo, jų gyvenimas, ko gero, bus labiau apsunkintas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėjo skubiai rūpintis, kad net 30 tūkstančių vaikų gautų kompiuterius bei planšetes ir galėtų dirbti online. Šiame kontekste mokyklų „gėdos lentos“ sudarymas prilygtų panašaus pobūdžio sąrašui, kuriame atsidurtų žmonės, netekę darbo, skurdžiai gyvenantys ar turintys sveikatos problemų. Tai neteisingas ir net skandalingas požiūris.

Kaip teigia „The Economist“, pandemijai silpnėjant, pirmiausia reikia atidaryti mokyklas. Mokykla – tai geriausias būdas įveikti socialinę atskirtį. Mokyklų, kurios dėl socialinės atskirties veikia skirtingai, įtraukimas į vieną „gėdos sąrašą“, kaip tai padarė „Reitingai“, yra makabriškas. Žinome, kad gabūs vaikai iš neturtingų šeimų, jeigu gerai mokosi, net ir reitingų atžvilgiu prastesnėje mokykloje gali pakilti iš skurdo į geresnį ir net pavyzdinį gyvenimą.

Konkrečių žmonių gyvenimai paneigia ir sugriauna reitingavimo sistemas. Turime dėti visas pastangas, kad mokyklos ne didintų socialinę atskirtį, bet veiktų kaip instrumentas ją sumažinti. Šis argumentas turi vesti visas mūsų taikomas priemones gerinant švietimo sistemą. Nėra teisinga brandos egzaminų ir stojimų į universitetus rezultatus susieti su konkrečiomis mokyklomis. Šie duomenys turėtų būti siejami ne su mokyklų, bet su moksleivių sąrašu. Kaip moksleivių sąrašas koreliuoja su konkrečiomis mokyklomis, jau atskiras klausimas.

Kodėl tai svarbu? Mano nuomone, mokyklos darbas turėtų būti vertinamas pagal sukuriamą pridėtinę vertę ir gėrį moksleiviui ugdymosi prasme. Palyginkime du momentus: kai jis įžengia į mokyklą ir kai iš jos išeina. Kitaip sakant, turi būti vertinamas skirtumas, o ne vien tik baigiamasis rezultatas. Tik šis skirtumas galėtų parodyti mokyklų darbo kokybę. Dabartinis reitingavimas nieko nepasako apie tai, kuo mokykla prisidėjo prie moksleivio gerovės ir kokį skirtumą sukūrė. Juk galima įsivaizduoti ypač gabų vaiką, kuris puikiai išlaikė egzaminus, bet per ketverius metus nė kiek nepatobulėjo. Turėtume sakyti, kad mokykla nepadėjo šiam vaikui augti, nors galutinis rezultatas būtų pakankamai geras.

Šiame kontekste mokyklų „gėdos lentos“ sudarymas prilygtų panašaus pobūdžio sąrašui, kuriame atsidurtų žmonės, netekę darbo, skurdžiai gyvenantys ar turintys sveikatos problemų.

Šiuo metu vyksta diskusija, ar apskritai rengti nacionalinius brandos egzaminus. Mokslininkai ir politikai atkreipia dėmesį, kad reitingų viršuje esančiose tariamai gerose mokyklose pažymys (nesvarbu, aštuntukas ar devintukas) reiškia visai ką kita negu tariamai prasčiausiose mokyklose. Pasak jų, jei abiturientus į universitetus priimsime pagal pažymius, gautus mokyklose, tai kaip juos išrikiuosime – juk pažymiai yra skirtingos vertės. Taip net mintyse numanomas mokyklų reitingavimas. Lyg visą vertę sukurtų reitingų sistema, o ne mokytojų darbas ir vertinimai.

Nerija Putinaitė paskutiniame straipsnyje, kaip ir daugelis švietimo ekspertų, minėjo tą patį. Atsakysiu į šį argumentą paprastai. Jeigu jau galvojame, kad aštuntukas vienoje ar kitoje mokykloje turi skirtingą vertę, pasižiūrėkime, ką reikia padaryti, kad tų aštuntukų vertė išsilygintų, o ne įtraukime moksleivius į aukštesnės pakopos nacionalinio reitingavimo sistemą. Kuo ilgiau visa sistema jaus spaudimą dėl nevienodos pažymių vertės skirtingose mokyklose, tuo labiau mokslininkai ir politikai stengsis ir ieškos ką daryti, kad tos mokyklos artėtų viena prie kitos.

Reikia parodyti, kad kiekviena mokykla atlieka gerą ir svarbų darbą, o mokytojo prestižas nepriklauso nuo to, kokioje mokykloje jis dirba.

Jau minėjau, kad reitingai ne atspindi mokyklų darbą, o parodo, kokie žmonės gyvena tam tikrame regione, miesto rajone arba tam tikroje socialinėje klasėje. Mokyklų darbas nėra jau toks skirtingas pagal jų įnašą, lyginant su tuo, kokį mes jį įsivaizduojame pagal reitingus. Reitingai sukuria kosminiais atstumais viena nuo kitos nutolusių mokyklų iliuziją. Kaip žinome, šios iliuzijos lemia, į kokias mokyklas žmonės leidžia savo vaikus. Tyrimai pasaulyje rodo, kad net ir nekilnojamojo turto kainos prie tam tikrų mokyklų išauga. Visa tai vyksta dėl reitingų.

Norvegijos parlamentas, kai valdžioje dar buvo Darbo partija, priėmė įstatymą, draudžiantį reitinguoti mokyklas, o ypač – rezultatus skelbti viešai. Dešiniesiems atėjus į valdžią, nuostata buvo sušvelninta. Šiuo metu dirba mokslininkų grupės, kurios mokyklas vertina pagal daugybę kriterijų, o spaudoje pasirodantys duomenys remiasi šių tyrimų išvadomis.

Universitetų mokslininkai gauna priėjimą prie mokyklų duomenų ir gali jas visapusiškai tirti. Šios analizės, pabrėžiu, atliekamos universitetų, o ne kokio nors žurnalo. Jų tikslas padėti mokyklai ir parodyti jai, kur per metus buvo patobulėta, kaip sekėsi kaimyninėms mokykloms, kaip keičiasi ateinančių ir išeinančių vaikų skaitymo, matematikos ar kitų sričių gebėjimai. Visapusiška analizė yra kuriama pačiai mokyklai. Tuo tarpu Lietuvoje skelbiami „gėdos sąrašai“ ir mes patys leidžiame mokyklas kalti prie kryžiaus.

Norvegijos parlamentas, kai valdžioje dar buvo Darbo partija, priėmė įstatymą, draudžiantį reitinguoti mokyklas, o ypač – rezultatus skelbti viešai.

Būkime empatiški ir įsivaizduokime savo dėdę, tetą ar kitą šeimos narį, kuris pasirinko mokytojo profesiją ir pradėjo dirbti toje „gėdingoje“ mokykloje. Kaimai tuštėja, regionuose vyksta sudėtingi procesai, žmonės netenka darbo ir dažnam tiesiog reikia išgyventi. Galbūt tose mokyklose vyksta netgi daugiau gėrio nei ten, kur viskas savaime sklandu. Toks stigmatizavimas iš principo neetiškas.

Reitinguoti galėtų mokslininkai, tačiau dėl iškreiptos lietuvių visuomenės sąmonės jis dar ilgai neturėtų būti skelbiamas viešai. Žinome, kad pats informacijos paskelbimas daro poveikį veiksmams. Negalime sakyti, kad informacija – tai tik veidrodis, parodantis, kokiame pasaulyje gyvename. Jis tampa instrumentu keisti pasaulį į gera ir į bloga.

Mokslininkų komandos įvairiose pasaulio šalyse be atokvėpio dirba sunkų analizės darbą siekdamos apdoroti mokymosi ir mokymosi rezultatų duomenis. Įsivaizduokime, kad Nacionalinis egzaminų centras ir universitetai neduotų nei egzaminų, nei stojimo duomenų „Reitingams“. Greitai pamatytume, kad „Reitingai“ tėra parazitinis, o ne analitinis žurnalas. Mums dar reikėtų ne mažiau kaip penkerių metų, kad žmonės užmirštų reitingų kuriamas iliuzijas, net jei povandeniniai vertinimai egzistuos visuomet.

Reikia parodyti, kad kiekviena mokykla atlieka gerą ir svarbų darbą, o mokytojo prestižas nepriklauso nuo to, kokioje mokykloje jis dirba. Būkime budrūs. Jei dabar padarysime, ką galime geriausio, mums reikės dar ilgai laukti, kol ims ryškėti pirmieji rezultatai.