Japoniškas sodas, Reformatų sodas, skveras šalia Šv. Onos bažnyčios, Šnipiškių aikštė, Šv. Florijono skveras, Šv. Stepono skveras, Perkūnkiemio skveras, Sapiegų parkas, Tauro kalno parkas, Liuteronų sodas, Drakono pieva ir t. t. Tiek ir dar daugiau parkų, viešųjų erdvių ir skverų planuojama atnaujinti ar įrengti Vilniuje per artimiausius metus. Jų skaičius išties didelis ir, matyt, turėtų visus džiuginti.
Visgi tarp keliolikos pavadinimų nėra vienos istoriškai svarbios erdvės, kurią Vilniaus miesto savivaldybė lyg ir buvo nusprendusi sutvarkyti – Užupio žydų kapinių, kuriose ilsisi apie 40 tūkstančių (sic!) 1830–1940 m. (iki išniekinimo ten buvo 70 000 palaidojimų) gyvenusių vilniečių. Gana keista, kad ši erdvė, prieš penkerius metus pradėta tvarkyti, lyg ir vėl užmiršta.
Nerūpestingas sekmadieninis pasivaikščiojimas po senamiestį su kavos puodeliu rankoje nejučia įgavo istorinę dimensiją. Su žmona aplankėme dvi erdves, kuriose susitinka laikinumas ir amžinybė – Rasų kapines, o paskui – Užupio (Zarečės) žydų kapines Olandų gatvėje. Pastarąją vietą architektūros istorikė Sigita Gasparavičienė dar 1992 m. yra taikliai pavadinusi „žydų Rasomis“ – ir dėl dydžio, prilygstančio Rasų kapinių plotui (apie 12 hektarų), ir dėl čia palaidotų žmonių reikšmės Lietuvos kultūrai. Nuvykome, įžengėme ir... pasijutome (šiek tiek utriruojant) nusikėlę į kokius, na, 1976 ar 1987 m., kai ir visuomenei, ir valdžiai (Lietuvos SSR) žydų paveldas, kaip yra žinoma, rūpėjo mažiausiai.
Bene tiksliausiai jauseną Užupio žydų kapinėse galima būtų apibūdinti kaip pasimetimą. Pasimetimą, nes didelėje teritorijoje akivaizdžiai trūko atskaitos taškų, leidžiančių patirti, kur prasideda ir baigiasi sakrali kapinių erdvė, o kur prasideda profaniškoji. Atrodė, kad mus supa vien profaniškoji, toji, kurią 1958–1963 m. ir vėliau suformavo Lietuvos SSR valdžia, nušlavusi nuo žemės paviršiaus istorines žydų kapines ir sunaikinusi apie 30–40 proc. palaidojimų. Vaikščiojome, atrodo, ne po kapines, netgi ne po parką (miškas per skurdus ir kontekstas ne rekreacinis – šalia ritualinių paslaugų rūmai), bet po tiesiogine žodžio prasme beribę, visiškai utilitarią šunų vedžiojimo ir nežinia ko veikimo teritoriją.
Didelėje kapinių teritorijoje esančių dviejų informacinių lentelių poveikio galia, man regis, per silpna, kad atskleistų, sukeltų lankytojams pojūtį, jog vaikštoma po kapines, o ne „buvusias kapines“ ar kažkokią prieštvaninę istorinę vietą. Prie įvažiavimo į teritoriją kalvos apačioje esančios nuorodos leidžia susigaudyti, kad lankoma vieta ypatinga, bet šios nuorodos nežymi ribų. Priminsiu, ten stovi architekto Jaunučio Makariūno paminklas sunaikintoms Užupio žydų kapinėms, taip pat standartinis ženklas apie „Neveikiančias kapines“ ir jų administratorių, o tolėliau dar vienas ženklas su prašymu laikytis rimties (šis ženklas keistai nukreiptas į aptvarą, kuriame yra sukrautos iš laiptų, sienelių ir transformatorinių išvaduotos išniekintos macevos).
Visiems smagu, kai Vilniaus senamiestyje dygsta kamerinės skulptūros vandens nešėjams, mergaitėms ir gydytojams bei dainininkams, bet visos šios figūros, mano supratimu, tėra antstatas, pramoga, tai, kas turėtų eiti (kartu arba) atlikus pagrindines priedermes, tarp kurių – dėmesys autentiškų istorinių vietų tvarkybai.
Kiekvienas siekiame vienokios ar kitokios naudos sau. Pavyzdžiui, išvesti šunį atlikti gamtos reikalų būtina, smagu ir pasivaikščioti, pasportuoti, išgerti gaiviųjų gėrimų, bet visuomenė ir jos atstovai, vadinamoji valdžia, dėl bendros tvarkos tam tikroms teritorijoms suteikia ypatingą statusą ir pažymi RIBAS, signalizuojančias, kad toji teritorija ypatinga. Kapinių atveju – kad tai sakrali erdvė. Kaip Rasų, Bernardinų ar Vingio karių kapinės. Apsilankę Užupio žydų kapinėse turėsime pripažinti, kad per trisdešimt metų Vilniaus miesto valdžiai šio nedidelio uždavinio įgyvendinti nepavyko, nors, tarkime, Rasų kapinės investicijų sulaukė: 2,5 mln. eurų tvoroms, šlaitams, koplyčioms, paminklams, informacinei sistemai tvarkyti.
Dėl teisybės reikia pridurti, kad iki 2015 m. Užupio žydų kapinių būklė buvo išvis prasta (išskyrus tą nedidelį plotelį kalvos apačioje, kur stovi Makariūno paminklas), bet praėjo jau septyneri metai nuo kosmetinių darbų, o mes vis dar tame pačiame taške. Šiek tiek aptvarkę teritoriją (išvadavę nuo šabakštynų), bet nežengę kito elementaraus ir lankytojų sąmoningumą ugdančio žingsnio: nepažymėję ribų (lauko akmenų tvorele ar pylimu – kraštovaizdžio architektai žino būdų). Tai, manau, minimumas, ką turėjome padaryti. Santykinai nebrangus ir leidžiantis geriau užtikrinti pagarbą mirusiems, iki kompleksinio šio kultūros paveldo objekto sutvarkymo, kuriam lyg ir buvo pasiryžta prieš trejus metus...
2018 m. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva ir SĮ „Vilniaus plano“ užsakymu architektės Viktorijos Sideraitės-Alon vadovaujama kūrybinė grupė atliko Užupio žydų kapinių istorijos tyrimus ir parengė šių kapinių išsaugojimo ir įamžinimo projektą ARKA (paminklo ARKA ir kapinių teritorijos sutvarkymo įgyvendinimo sąmata – apie 1 mln. eurų), tačiau nuo tada nėra jokių ženklų viešojoje bendravimo erdvėje, kad projektas judėtų pirmyn. Tai gana keista, turint galvoje, kad Vilnius 2023 m. minės 700 metų jubiliejų ir jam gresia šį jubiliejų švęsti sutvarkius tik vienas iš dvejų Vilniaus Rasų. Kaip žinoma, 1939 m. duomenimis, žydai sudarė 27,9 proc. miesto gyventojų (apie 57 tūkst. žmonių), o 1897 m. dar daugiau – 38,8 proc. Vilniaus gyventojų, taigi apie 64 tūkst. žmonių.
Pažymėtina ir tai, kad 2020 m., rengiant Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų programą, Užupio žydų kapinių sutvarkymo projektinių pasiūlymų parengimas ir suderinimas buvo įtrauktas į Vyriausybės veiklų, skirtų jubiliejiniams metams paminėti, sąrašą – darbus pradėti planuota 2020 m. IV ketvirtyje. Artėjame prie 2021 m. pirmojo ketvirčio pabaigos... Kita vertus, numanau, nujaučiu, kodėl valdžiai sunku imtis tokių objektų kaip žydų kapinės tvarkymo. Laukas yra karštas, tema įtempta, tad, net jei ir nėra pagrindo, bijoma prie jo liestis arba viskas juda labai lėtai. Pats esu su tuo susidūręs, kai dirbau Panerių memoriale. Svarstyta, ar viskas gerai, jei šiek tiek įkasime stendo pagrindą...
Nesunku pastebėti, kad Lietuvos žydų istorijai ir kultūrai viešoje komunikacijoje skiriama daug dėmesio. Galima sakyti, kad tai netgi intensyvus diskursas. Tačiau egzistuoja nemaža spraga tarp intensyvaus kalbėjimo „žydų istorijos ir kultūros tema“, visų tų pripažinimų bei prisipažinimų ir skambių žodžių įkūnijimo. Užupio žydų kapinių padėtis (kol kas) puikiai iliustruoja šią spragą. Visiems smagu, kai Vilniaus senamiestyje dygsta kamerinės skulptūros vandens nešėjams, mergaitėms ir gydytojams bei dainininkams, bet visos šios figūros, mano supratimu, tėra antstatas, pramoga, tai, kas turėtų eiti (kartu arba) atlikus pagrindines priedermes, tarp kurių – dėmesys autentiškų istorinių vietų tvarkybai.
