Nuomonės

2021.03.04 18:44

Zigmas Vitkus. Aptriušę mūsų namų fasadai: ką apie juos pasakytų Jackus Sondeckis-Sonda?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt2021.03.04 18:44

Tarpukario Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis-Sonda naudojo fantastiškai paprastą metodą, padėdavusį jam pamatyti miesto, už kurį buvo atsakingas, netobulumus – jis išeidavo pasivaikščioti po miestą pilką rudenį ar žiemą. Tokiu metų laiku lengviausia pastebėti, kas aplinkoje „ne taip“. Tada labiau nei vasarą matyti duobės gatvėse, nuskilę ar nelygiai įstatyti bordiūrai, išsiklaipiusios šaligatvio plytelės, perdėm aptriušę fasadai ir pan.

Sondeckis mąstė taip: jei aplinka gerai atrodo pilką rudenį ir žiemą – tvarka. Jei gerai atrodo tik vasarą – netvarka. Nes vasara yra puiki vizažistė. Fizinės aplinkos netobulumą ji užmaskuoja šviesa ir žaluma.

Šio rašinio tezė labai paprasta – mūsų gyvenamųjų namų fasadus reikia rimtai atnaujinti. Rašydamas „mūsų“ turiu galvoje Vilniaus namų fasadus (kadangi gyvenu Vilniuje), bet tas pats, manau, tiktų ir kitiems Lietuvos miestams. Šiame rašinyje susitelksiu į sovietmečiu ir atgimimo laikotarpiu statytus daugiabučius, nors tas pats tiktų ir daugeliui senamiesčio ir naujamiesčio namų. Visose mūsų miesto dalyse apstu namų, kurių fasadų būklės kitaip nei aptriušimu nepavadinsi. Tai ne tas aptriušimas, kuris žavi ir kuria istoriškumo jausmą, bet, priešingai, liudijantis aplaidumą. Toks aptriušimas-apleidimas primena, kad fasadų tvarkybos srityje mes vis dar tolokai net nuo Vidurio Europos, kurioje, kaip taikliai pastebėjo lenkų eseistas ir keliautojas Andrzejus Stasiukas, „viskas [...] šiek tiek padėvėta ir drauge padoriai nauja“ (jis turėjo galvoje Slovėniją).

Visų pirma, kodėl man rūpi tie namų fasadai? Gal labiau turėtų rūpėti „vidus“? Rūpi ir vidus, bet fasadai labiau dėl to, kad tai viešas reikalas. Fasadas – ne tik pastato priekinė dalis ar išorė, tai ir, žvelgiant fenomenologiškai, pastato veidas, viršutiniai drabužiai, jo (ir miesto) tapatybė. O langai, kaip kažin kas yra labai gražiai pasakęs, – tai akys, pro kuriuos žvelgia namo siela. Nesunku pastebėti, kad daugumos, sovietmečiu ir atgimimo laikotarpiu pastatytų daugiabučių Vilniuje fasadai neatjauninti nė karto. Štai 1976 m. baigtos statyti Karoliniškės. Jų fasadai išvaizdžiai atrodė turbūt tik pirmus metus po statybos (ir ypač propagandinėse nuotraukose), tačiau einant dešimtmečiams (prabėgo jau penki) negalėjo nenusidėvėti. Ypač kai apdailos medžiagos prastos. Arba Antakalnis. Ten panašiai. Ir kitur. Taip atsitinka visiems daiktams – ir paltams, ir fasadams, jei jie neprižiūrimi.

Apšiurę naujamiesčio bei senamiesčio namų fasadai išveža tik todėl, kad yra istoriniai pastatai, taigi savaime įdomūs. Bet visas tas apšiurimas – ne iš dorybės ar meilės istorijai. Kas nors galėtų pasakyti: perdedi, apsižvalgyk, ir tas sutvarkytas, ir anas. Pritariu. Ir tas, ir anas. Ir gal net keli iš eilės. Bet, jei žvelgi į bendrą vaizdą, matai, kad nuo kriterijaus „šiek tiek padėvėta ir drauge padoriai nauja“ – dar tolokai. Kas nors galėtų paklausti, o „kodėl būtinai viskas turėtų būti atnaujinta, kaip tik gražu, kai padėvėta, dvelkia istorija...“ Sutinku (ir pats žaviuosi tuo, kas sena), bet sykiu įžvelgiu skirtumą tarp fasado, kuris namo gyventojams ir miesto valdžiai nerūpi dešimtmečiais (kol nesutrūksta siena ir nepradeda skverbtis šaltis ir drėgmė), ir to fasado, kuriuo iš esmės rūpinamasi ir kuris natūraliai, laikui bėgant, veikiamas vėjų ir kritulių, nusidėvi ir ima dvelkti istoriškumu.

Toks fasadų apleistumas signalizuoja bent keletą dalykų: pirma, dauguma būstų savininkų nemato reikalo susitvarkyti, nes tiesiog nemato problemos – į pastatą jie žvelgia tik „iš vidaus“ ir linkę tvarkyti tik tai, kas „būtina“ (stogas, lietvamzdžiai, siūlės); antra, tų gyventojų, kurie norėtų sutvarkyti fasadus, be abejo, yra, bet jų per mažai, kad įtikintų daugumą skirti dalį savo biudžeto tokiam atnaujinimui (orientacijai: senamiesčio pastatų fasadų sutvarkymui teoriškai taikomi aukštesni kriterijai, bet, tarkime, standartinio devynaukščio fasado remontas – plovimas, siūlių užtaisymas, gruntavimas ir dažymas du kartus – vienam butui kainuoja apie 400 eurų); trečia, miesto valdžia nemato arba neima domėn fizinio fasadų apleistumo, nes galbūt mano, kad yra svarbesnių reikalų, ir neinicijuoja pokyčių. Fasado tvarkymas, tokiu požiūriu – pačių namo savininkų rūpestis.

Antropologai turi nusikalę namų aklumo (home blindness) terminą. Turima galvoje negalia pažvelgti į savo kultūrą, jos normas, iš šalies, t. y. kritiškai. Manding būtent dėl to naminio aklumo susitaikėme su mūsų gyvenamųjų namų fasadų aptriušimu. Tarsi kitaip būti negali. Geriausias metodas iš pradžių siekiant įveikti tą namų aklumą – pažvelgti į savo namą atsitraukus ir paklausti savęs: „ar čia viskas o.k.?“, „ar man tai patinka?“ Ir tą patį klausimą užduoti kokiam ambicingesniam kaimynui. Namų aklumą teoriškai turėtų padėti įveikti ir kelionės po fasadų tvarkyboje pažengusias šalis, kuriose fasado priežiūra laikoma savaime suprantamu dalyku. Tačiau kyla pavojus gerosios patirties ir neparsivežti manant, kad pas juos yra taip, o pas mus, deja, kitaip, ir nieko čia nepadarysi, žmonės neturi pinigų, valdžiai nerūpi ir apskritai – tai nelabai svarbu.

Toks aptriušimas-apleidimas primena, kad fasadų tvarkybos srityje mes vis dar tolokai net nuo Vidurio Europos, kurioje, kaip taikliai pastebėjo lenkų eseistas ir keliautojas Andrzejus Stasiukas, „viskas [...] šiek tiek padėvėta ir drauge padoriai nauja“ (jis turėjo galvoje Slovėniją).

Dabar – maža digresija. Šiame rašinyje norėčiau atskirti fasadų sutvarkymą (remontą), kaip pigesnį ir greitesnį kelią, nuo renovacijos (kai šiltinamas fasadas). Apie renovaciją nekalbu dėl dviejų priežasčių: ji netaikoma paveldiniams pastatams, taigi riboja galimų pokyčių erdvę, be to, jei kalbėtume apie daugiabučius, manau, kad visuotinės renovacijos projektas Lietuvoje nepasisekė. Pavieniai pastatai, žinoma, bus renovuoti, ne viena dešimtis ir ne šimtas, vienas kitas kvartalas, o kai kurie mažesni miesteliai renovuosis ištisai (kaip kad Ignalina), bet tikėtis, kad tokiu tempu (nuo 2013 iki 2020 m., Daugiabučių namų atnaujinimo programą administruojančios BETA duomenimis, Lietuvoje atnaujinta daugiau kaip 2 400 iš 30 000 daugiabučių, 2019 m. Vilniuje – 15 iš 6 000) padėtis pasikeis, na, sunku tikėtis. Ilgai teks laukti. Dėl Vilniaus – bijau traukti kalkuliatorių...

Grįžtant atgal. Fasadų tvarkybos srityje man daro įspūdį Kauno savivaldybės prieš šešerius metus inicijuota paveldotvarkos programa, kurios metu Kauno senamiestyje ir naujamiestyje iki šiol sutvarkyta apie 100 aptriušusių pastatų fasadų. Plika akimi matyti ir širdimi justi, koks tai gėris, kaip atsigavo miesto veidas, kaip atsipalaidavo praeivio žvilgsnis, iki tol kliuvinėjęs už yrančių kampų (nors su pilka spalva gal ir persistengta). Pagal šią programą gyventojams savivaldybė kompensuoja pusę namo fasado sutvarkymo sąnaudų. Smelkiasi nedrąsi mintis, gal reikėtų ko nors panašaus Vilniuje ir kitur? Nes tikrai yra ką veikti mūsų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame senamiestyje. Nors kaunietiškoji programa apsiriboja tik senamiesčio ir naujamiesčio pastatais, ją iš esmės būtų galima išplėsti iki naujuose rajonuose esančių namų. Svarbiausia, problema buvo identifikuota ir sukurta programa. Ji tiesiog būtina, kai namų bendruomenės yra silpnos ar jų išvis nėra, nekompetentingos ar santykinai nepasiturinčios!

Galvojant apie mūsų miestus, manęs neapleidžia viena mintis (gal čia slypi ir pastatų apleistumo šaknis): į gyvenamųjų namų fasadų sutvarkymą mes žvelgiame pernelyg ūkiškai – kaip į nebūtiną reikmę. O jeigu išdrįstume pasvajoti ir apie dailumą, vientisumą, harmoniją, išraiškingumą? Estetika nėra antraeilis dalykas, kaip ir drabužiai. Jie – mūsų tapatybės dalis. Jie dažnai atspindi mūsų vidinę jauseną, požiūrį į save ir kitus. Nutriušęs, užtaisytomis siūlėmis, skirtingomis spalvomis nuteptas (kiek savininkų, tiek spalvų), su penkių rūšių langais fasade, pajuodusiu fasadu namas veikia vienaip. Prižiūrimas, kai imama domėn ir jo detalės, ir visuma – kitaip. „Padėvėti ir drauge padoriai nauji“ fasadai yra gal nelabai ambicingas, bet užtat nesunkiai pasiekiamas tikslas. Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis-Sonda, manau, tokiam tikslui būtų pritaręs.

Pabaigsiu šį tekstą citata iš minėto lenkų eseisto ir keliautojo knygos „Pakeliui į Babadagą“ (2004), išreiškiančia tą jausmą, tą fizinės aplinkos idealą, kurį esu išgyvenęs ir bandžiau čia aprašyti. Jis susijęs su Sondeckio-Sondos metodu. Autorius aprašo savo patirtį kertant Vengrijos ir Slovėnijos sieną:

Šiuo metų laikų [žiemą – Z. V.] visuomet matyti daugiau, nes nuogas peizažas prikišamai parodo visą žmonių apsileidimą ir atskleidžia likimo valiai paliktos materijos trapumą. Tačiau čia viskas buvo kitaip. Kraštas atrodė visiškai užbaigtas, kruopščiai nukaltas ir tobulai nupoliruotas. Kraštovaizdyje neaptikau jokių įtrūkių, į kuriuos galėtų įsismelkti vaizduotė. Čia niekas nepriminė kraštų, iš kurių atvykau. Viskas buvo šiek tiek padėvėta ir drauge padoriai nauja. Kiek akys užmato – jokio nuosmukio, augimo ar noro pasipuikuoti pėdsakų.

Prie šios citatos esu pridėjęs pastabą pieštuku paraštėje: „O taip!“

* Akivaizdu ir suprantama, kad ne visus fasadus būtina sutvarkyti vienodai. Pavyzdžiui, absurdiška būtų dažyti plytas (kaip kartais daroma) arba fasadus, padengtus ir šiandien neblogai atrodančia dekoratyvine skalda (Fabijoniškės, Pašilaičiai, Justiniškės). Pastaroji technologija, man atrodo, yra viena iš nedaugelio, kurią sovietų Lietuvos statybų technologams pavyko vykusiai pritaikyti. Akivaizdu ir tai, kad senamiesčio pastatų (ne tik paveldinių) sutvarkymui turėtų būti keliami aukštesni reikalavimai, nors, apsižvalgius, galima pamatyti, kad tai daugiau teorija: žr. modernius stoglangius, metalines „aklas“ duris, plastikinius langus su „stringų“ juostelėmis, turinčiomis sudaryti įspūdį, kad tai tradiciniai langų padalinimai. Kad ir kaip bandytum, bus sunku save įtikinti, kad pro tokį langą žvelgė, pavyzdžiui, Jonas Basanavičius...