Nuomonės

2021.01.01 11:38

Zigmas Vitkus. Lietuvos žydų kultūra ir istorija: kas įvyko 2020-aisiais?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt2021.01.01 11:38

2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas buvo (jau rašau „buvo“) paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Nors kiekvienąsyk jubiliejinių metų skelbimas susilaukia visuomenės aktyvistų kritikos (esą tai formalumas, kam to reikia, kažkas turbūt nori susikrauti politinį kapitalą), vis dėlto metų gale apžvelgus tai, kas įgyvendinta, tampa akivaizdu, kad tokie nutarimai turi teigimą poveikį – jie pasiūlo „temą“ (ir programas) įvairioms atminimo veikloms. Apie jas ir pakalbėsiu šiame tekste, bet pradėti norėčiau nuo platesnės apžvalgos. Nes tai, ką matome šiandien, iš dalies yra 30 metų įdirbis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę išryškėjo du platūs sovietmečiu apleisti kultūros ir istorijos laukai: Lietuvos žydų kultūros paveldas, kuris sovietmečiu neimtas domėn ir tiesiog niokotas, ir Holokausto atmintis, kuri tuo metu buvo arba nutylima, arba iškraipoma.

Tiek žydiškąjį paveldą, tiek Holokaustą Lietuvos politinis elitas ir akademija iškart pripažino Lietuvos kultūros istorijos ir istorijos dalimi (dar 1989 m. Lietuvos Sąjūdis pripažino žydų indėlį į Lietuvos istoriją, jų lojalumą nepriklausomai Lietuvos valstybei, sykiu ir Holokaustą, kuriame „deja, dalyvavo ir lietuviai“). Taip, skleidžiantis Atgimimui, pradėtos kurti dvi naujos „atminimo vietos“ – „Lietuvos žydai“ ir „Holokaustas“.

Sakydamas „atminties vietos“ turiu galvoje prancūzų istoriko Pierre‘o Nora nukaltą „atminties vietos“ apibrėžimą, pagal kurį jomis laikomos ne tik fizinės istorinės vietos, bet ir idėjos, procesai, asmenybės ir kt. Kolektyvas, pasak Nora, atrenka ir iškelia iš praeities įvykių tirštumos tam tikrus simbolinius įvykius, asmenybes, idėjas, kaip turinčias išskirtinę svarbą savo tapatumui ir įtvirtina jas tekstais, atminimo ritualais, paminklais, steigiant muziejus ir pan. „Lietuvos žydai“ ir „Holokaustas“ buvo kaip tik tokios atminties vietos.

Trejopi paminklai: informaciniai, kameriniai ir Čijūnei Sugiharai

Per pirmuosius penkerius–septynerius metus Lietuvos Vyriausybė kartu su Lietuvos žydų bendruomene atliko „hitlerinio teroro vietų“ (taip oficialiai jas vadino sovietai) transformavimo į Holokausto atminimo vietas darbą. Tam tikslui 1990 m. pabaigoje tuometinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė specialų nutarimą (beje, vieną pirmųjų tokio pobūdžio nutarimų regione). Jį įgyvendinant buvo pažymėtos ne tik masinių žydų žudynių ir getų vietos, bet ir sovietmečiu sunaikintos žydų kapinės.

Vėliau jau kilo pavieniai atminimo ženklai, kurių atsiradimą inicijavo atskiri asmenys, žydų bendruomenės ir kiti. Per pastaruosius 30 metų Lietuvos kraštovaizdyje kilo trejopi objektai: informacinio pobūdžio atminimo ženklai-paminklai („čia buvo“, „čia veikė“, „čia gyveno“), nuo 2007 m. miestų viešosiose erdvėse radosi nemažas skaičius sentimentalios dvasios kamerinių paminklų (esu suskaičiavęs bent 10 objektų iš 35 įsimintinesnių atminimo ženklų Lietuvoje, susijusių su žydų istorija) ir santykinai daug (4) paminklai Japonijos konsului, gelbėjusiam žydus nuo sovietų (ir nacių) – Čijūnei Sugiharai.

„Minkštųjų“ projektų bangelė

Pastaruoju metu (apytiksliai, manau, nuo 2014 m.) Lietuvos žydų atminimo kultūroje išryškėjo nauja gaivi tendencija. Įvairių „minkštųjų“ projektų bangelė, liudijanti, jog kūrybingi Lietuvos žmonės ieško efektyvesnių, įdomesnių ir paveikesnių atminimo būdų nei paminklai iš akmens ir medžio. Tai „gyvosios“ freskos ant šoninių namų fasadų (viena naujausių, sukurta dailininko Lino Kaziulionio, įatmintino žydų poetės Lėjos Goldberg atminimą Kaune), garso ir teatro spektakliai, radijo ir televizijos laidų ciklai (kaip kad „Pasaulio tautų teisuoliai“ ar „Zachor“), parodos ir filmai (ypač daug dėmesio 2020 metais susilaukė – Vilniaus Gaonas) ir kt.

Visi šie įatmintinimo būdai veiksmingai prisideda prie Holokausto, kaip svarbios Lietuvos „atminties vietos“, įtvirtinimo, sykiu leidžia išvengti bent dviejų nuodėmių, būdingų paminklų kultūrai: formalumo (negalvojant, kokį poveikį jie turės žiūrovams, greitas „reikalo sutvarkymas“ pastatant akmenį) ir kartojimosi (t. y. tokios pat stilistikos skulptūrų „tiražavimo“). Svarbu ir tai, kad „minkštieji“ atminimo projektai bene visada yra susiję su konkrečiomis istorinėmis vietomis. Jie padeda atskleisti Lietuvos miestų ir miestelių istorinio audinio daugiasluoksniškumą, kuris sovietmečiu buvo visiškai ignoruojamas.

Apskritai Lietuvos žydų kultūros populiarėjimą pastaraisiais metais liudija aistra bandyti „pasisavinti“ pasaulyje išgarsėjusius litvakus (pvz., Jerome‘ą Salingerį ar Bobą Dylaną) ar, taip patenkinant bent du mums visiems daugiau ar mažiau būdingus poreikius: patrauklaus egzotiškumo poreikį ir norą pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose, delikačiai apeinant faktą, kad dauguma norimų „pasisavinti“ žmonių (ar jų tėvų bei protėvių) neturėjo jokio aktyvaus kontakto su Lietuva (gal net nežinojo tokią egzistuojant) ir (arba), neretai siekė kuo greičiau (kaip kad Romaino Gary mama) išvykti iš šio ekonomiškai ir kultūriškai skurdaus užkampio į svečias šalis... Bet ši mintis tik šiaip, pasvarstymui.

Kitos 2020-ųjų metų naujienos

Metus žvilgsnį į 2020-uosius, matyti, kad aktualizuojant Lietuvos žydų paveldą nuveikta nemažai. Tradiciškai kilo atminimo akmenys ir atminimo lentos (pvz., atminimo ženklai sinagogoms Darbėnuose ir Akmenėje, bareljefas Širvintose išskirtinei moteriai, Vyčio ordino kavalierei Libai Mednikienei), investuota į istorinius pastatus (atkurtas Talmud Toros pastatas Ukmergėje, kuriame planuojama įkurdinti Tolerancijos centrą, rekonstruotas Telšių ješivos pastatas, iš dalies sutvarkyta Alytaus sinagoga, tęsiami Pakruojo sinagogos tyrimai, toliau vykdomi Lietuvos žydų kultūros ir „Dingusio Štetlo“ muziejų projektai).

Jei kalbėtume apie spragas mūsų atminimo kultūroje, grožinės knygos Lietuvos vaikams apie Holokaustą būtų viena didžiausių. Norėtųsi pasidžiaugti, kad šiais metais pasirodė (pirmoji? Turbūt tikrai pirmoji?) lietuvių autorių knyga vaikams apie Holokaustą „Akmenėlis“ (aut. Marius Marcinkevičius, dail. Inga Dagilė). Iki šiol tik vertėme. Išskirtiniais įvykiais tapo Avromo Suckeverio poezijos rinktinės „Dešimt eilėraščių“ ir „Kapo vaikas“ pristatymai bei trikalbė Lietuvos poetų rinktinė „Iš Šiaurės Jeruzalės“, gražiai priglusianti prie prieš dešimtmetį išleistos lietuvių poetų antologijos apie Holokaustą. Akademinių leidinių neminėsiu, nors turime ir jų. Ir dar turėsime. Štai Klaipėdos universiteto istorikai jau baigia parengti monografiją apie žydus 16-oje lietuviškoje divizijoje.

Turbūt svarbiausia žinia paminklų „fronte“ 2020-aisiais – įvykęs Vilniaus savivaldybės inicijuoto paminklo Lietuvos gyventojams, Pasaulio Tautų Teisuoliams, idėjos konkursas (sulaukta 14 paraiškų). Keista, bet iki šiol tokio, nacionalinio, paminklo gelbėtojams neturėjome. Išskirtina ir juvelyriška kamerinė skulptoriaus Martyno Gaubo skulptūra Čijūnei Sugiharai Kaune bei tradicinė a. a. Romualdo Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas“ Vilniuje, įkvėpta, kaip rašoma, poeto Moišės Kulbako poemos „Miestas“. Rumunų menininkė Aleksandra Pirici tuo tarpu pabandė prakalbinti (pasak autorės, „įgyvinti“) monumentalųjį Kauno IX forto monumentą – iš atlikėjų kūnų sudarytas vijoklis, apgaubęs dalį monumento, buvo išties dar neregėtas vaizdas.

Maža digresija. Pastaruoju metu daugiau domėdamasis Lietuvos žydų gelbėtojų tematika buvau labai nustebintas, kad Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (bent elektroninėje versijoje) nėra aprašytos nei Onai Šimaitės, nei Sofijos Binkienės, nei Vlado Drupo, nei daugelio kitų neprilygstamų mūsų tėvynainių, per karą gelbėjusių žydus, biografijos. Panašu, kad tik dabar pradedame suvokti, kokį turtą turime. Charakteringa, kad prie buvusios Kauno žydų chasidų sinagogos žolėje jau daugelį metų slepiasi akmuo, kuriame pažymėta, jei gerai pamenu, jog čia bus pastatytas paminklas Pasaulio Tautų Teisuoliams. 2022-ieji būtų gera proga tą akmenį išjudinti... Abejose sostinėse.

„Atminimo politikos šou“ Jad Vašeme

Globaliosios Holokausto atminimo politikos bare 2020 metais plačiausiai nuskambėjo metų pradžioje Jeruzalėje įvykęs tarptautinės Holokausto dienos minėjimas, tiksliau, „atminimo politikos šou“, kuriame pirmuoju smuiku leista pagroti Vladimirui Putinui, išvinguriavusiam Didžiojo tėvynės karo naratyvo melodiją, kurioje stalinistinė Rusija buvo pateikta kaip nacių Vokietijos auka ir, be abejo, Europos žydų ir kitų tautų gelbėtoja (Jad Vašemo vadovybė, beje, netrukus paskelbė pranešimą, jog tokios istorijos versijos nepalaikanti).

„Lietuva Holokauste nedalyvavo“

Lietuviškajame kontekste bene labiausiai rezonavo buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario Arūno Gumuliausko (iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos) iniciatyva priimti nutarimą, skelbiantį, jog nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo. Taigi, kaip pastebėjo kai kurie istorikai, pabandyti išsakyti tai, kas ir taip savaime aišku ir kuo, tiesa sakant, niekas rimtai (išskyrus kai kuriuos tiesiogiai Holokaustą išgyvenusius asmenis, dėl suprantamų priežasčių žvelgusius į praeitį vien iš savo patirčių perspektyvos, „akcentuotų“ asmenybių ar politikų populistų), nėra kaltinęs.

Vilniaus sporto rūmų „byla“

Metų pradžioje Lietuvos Turto banko, Lietuvos žydų bendruomenės, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto ir techninio projekto įgyvendinimo atstovai suderino Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo kultūriniams renginiams techninio projekto ir Vilniaus žydų Šnipiškių senųjų kapinių teritorijos išsaugojimo sprendinius. Nors ši byla toli gražu nebaigta ir tikrai dėl jos dar bus keliamos bangos (kiekvienas rabinas iš šalies, žinia, ultra konservatyvus ar konservatyvus, gyvenantis, pavyzdžiui, Kalifornijoje, gali pareikšti atstovaujantis „tikruosius“ gyvųjų ir mirusiųjų tėvynainių interesus), visgi čia reikės kompromiso: suderinti (bet ne kirviu nukirsti) mirusiųjų atminimo ir sovietmečio bei Atgimimo laikų kultūros paveldo išsaugojimo interesus.

LGGRTC naujienos

Šiais metais rezonanso viešojoje erdvėje susilaukė pokyčiai Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimų centre. Diskusijų sukėlė paskirtojo naujojo centro vadovo Ado Jakubausko kandidatūra, tiksliau jo tinkamumas eiti šias pareigas (vadovo patvirtinimo procedūra verta atskiro dėmesio, facebooke plito posėdžio įrašas, iš kurio galima susidaryti įspūdį, kaip „rimtai“ vyko darbas komitete) bei neseniai paskirtas patarėjas Vidmantas Valiušaitis, kurio objektyvumas Holokausto klausimais daugeliui kitų istorikų kelia abejonių, kaip turbūt verčia suklusti ir naujojo vadovo suformuluotas LGGRTC tikslas – „ginti tautos garbę“... Kas gi ta garbė? Kas ją bando atimti? Ir koks jos santykis su tiesa?

Gyvename, pasitelkiant vokiečių istoriko Janno Assmano nukaltą terminą, „komunikacinės atminties“ (iš lūpų į lūpas perduodamos atminties, trunkančios 80-100 metų) apie Holokaustą pabaigos laikotarpiu. Jos simbolis Lietuvoje galėtų būti neseniai į amžinybę iškeliavusi Irena Veisaitė. Netrukus liksime vien su „kultūrine atmintimi“: liudytojų vaizdo įrašais, minėjimais, paminklais, muziejais, knygomis ir kitomis institucionalizuotomis atminimo formomis. Kaip jomis naudosimės, taip ir atsiminsime. Kitais metais laukia dar viena apvali sukaktis – 80 metų nuo Holokausto pradžios, taigi dar viena proga patvirtinti šį įvykį kaip mums svarbią „atminties vietą“.

Populiariausi