Nuomonės

2020.09.23 14:17

Zigmas Vitkus. Holokausto aukų atminimas: meilė žodžiais ir meilė darbais

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt2020.09.23 14:17

Egzistuoja įtampa tarp siekio paversti praeitį išties praeitiška ir supratimo, kad tai padaryti nepaprastai sunku ar net neįmanoma. Kaip yra pasakęs Williamas Faulkneris, „praeitis niekada nemiršta, ji net nėra praeitis“. Man atrodo, visą laiką išliksime šioje įtampoje. Ji netgi būtina, kad atminimo kultūros išliktų gyvybingos. Tačiau ką daryti su iššaukta skaudžia atmintimi? Ir ar tokios atminties iššaukimas savaime yra gėris?

Tolesnio laiko prisiminimai – ypač skaudūs – yra pavojingas dalykas. Reikia pastangų juos iššaukti, bet iššaukus sunku grąžinti atgal. Seni įvykiai išnyra ir stoja prieš tave kaip dabartis.

Pastarąjį mėnesį gyvenu tokiais prisiminimais. Iškviečiu kai kuriuos savo gyvenimo epizodus: paties (ir man) ištartus ar neištartus žodžius, kitų (ir savo paties) priimtus sprendimus, rekonstruoju ir dekonstruoju praeitį. Tai gali užvaldyti. Jei leidi, ima ir užvaldo. Žiūri senas nuotraukas, skaitai senus laiškus, dėlioji chronologiją, bandai nustatyti įvykių priežastingumą. Ir pasijunti, nejučia, iš tiesų gyvenąs praeityje. Tiksliau, praeitis tampa dabartimi, o tikroji dabartis, atrodo, apsiblausia ir tampa netgi trukdžiu.

„Kam viso to reikia?“ – klausiu savęs. Kokia prasmė iššaukti praeitį, kokia tokios būsenos prasmė? Psichologinis mazochizmas? Didesnis kitos kilmės nerimo slopinimas? Siekis išgyventi stiprius jausmus? Nepasitikėjimas? Narcisizmas?

Štai, išgyvenu kažką, kas įvykę prieš keliolika metų, tarsi tai būtų šiandiena. Ką daryti toliau? Seni laiškai perskaityti, emocijos iššauktos. O iššauktos vėl skatina grįžti prie šaltinio – laiškų ir praeities atkūrimo. Pasijunti paskendęs kitame laike ir nejučia apiplėšinėjantis dabartį, nes praeities apmąstymas reikalauja daug energijos (ne veltui kai kurie atminties tyrinėtojai kalba apie „atminties darbą“), o šiąją taupai dabarties sąskaita. Bet taip ilgai tęstis negali. Viską sudėliojęs ir perdėliojęs supranti, kad tai, kas įvyko, jau įvyko ir niekad nebus taip, tarsi to nebūtų įvykę. Scenarijai du: likti apsėstam praeities, netgi savotiškai mėgautis ja, sukti tą patį filmą, atnašauti kančiai arba, sudėliojus įvykių chronologiją, nustačius priežastis ir pagerbus išgyventus jausmus – paleisti, apsisprendus gyventi kitaip. Kitaip tariant, paprašyti įsibrovėlį (prisiminimus) išeiti iš namų, nes tie namai jau kitokie – iššluoti ir balti, o juose gyvena išmokę skaityti pavojaus ženklus ir preventyviai veikti žmonės.

Mąstau apie tai dabar, Rugsėjo 23-iąją, ir juntu, jog individualių prisiminimų (vok. Erinnerung) atgaivinimas ir istorinių įvykių atminimas (vok. Gedächtnis) turi tam tikrų bendrumų, nors ir suprantu, kad individų patirčių pavyzdį tiesiogiai perkelti žmonių grupėms yra pavojinga. Visos atminimo kultūros yra būtent apie tai – ką iš praeities iššaukti ir ką nugramzdinti, kada iššaukti ir kiek išlaikyti. Įprasta manyti, kad atsiminti yra gera, o užmiršti – bloga. Apie tai kalbama kiekvienoje skaudžių istorinių įvykių atminimo ceremonijoje: „niekas nepàmiršta“, „niekada nepamiršime“ ir never again.

Tačiau ar skaudžių istorinių įvykių sudabartinimas iš tiesų savaime yra gėris? (Kai kurie praeities tyrinėtojai yra pastebėję, kad kartais praeitis, kuriai neleidžiama tapti praeitiškai, ima ir pasikartoja žiauriausiu pavidalu.) Ir kokia to prasmė? Ar čia, kaip ir asmeniniame gyvenime, galioja praeities pavertimo išties praeitiška, praeities paleidimo dėsniai?

Tùščia politkorektiškų klišių ir viešų užtikrinimų, kad „tai nepasikartos“, jei ilgainiui neatrandama brandesnė kalba meilės ryšiui išreikšti. Jei jausminga, sentimentali atmintis netampa, prisimenant popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje ištartus žodžius, veiklia atmintimi.

Iš pirmo žvilgsnio tokia minties eiga skamba netgi šventvagiškai. Ir vis dėlto: skaudžios praeities iššaukimas ir sudabartinimas, kad ir kokiais gražiais žodžiais ir ritualais apipintas, gali kreipti ne tik į sveikatą, bet ir į ligą. Į ligą – kai toji atminties veikla yra savitikslė, iš papročio, inercijos, užsižaidžianti kankinančiais praeities vaizdiniais. Į gyvenimą – kai praeitis išgyvenama, apmąstoma ir paleidžiama, mazgas atrišamas, bet jau apsisprendus gyventi kitaip šiandien: pagarbiau, atviriau, dėmesingiau.

Kitaip tariant, jausmingas kalbėjimas apie varymus, mušimus, šaudymus, ašaras ir kraują – visas tas smurto eksponavimas ir pasibaisėjimas turi mažai vertės, jei, iškvietus šiuos vaizdinius, jie naudojami sau ir visuomenei audrinti, priesaikoms, teisumui įtvirinti, bet neapsisprendžiama, pavyzdžiui, kasdiene pastanga kurti empatiškesnį santykį su dabar gyvenančiais žmonėmis (nes puoselėti jautrumą praeityje gyvenusiesiems – nesunku).

Gražūs, pakilūs žodžiai, be abejo, reikalingi. Kiek daug jų pasakome įsimylėję ir kaip lengvai jie tariasi pradžioje (kadaise taip skambėjo ir never again)! Tačiau, jei ilgainiui užstrigtume jausmingoje retorikoje ir savo žodžių negrįstume kasdieniais meilės darbais, ateitų tokia akimirka, kai „aš tave myliu“ taptų įtartinu tuščiažodžiavimu.

Panašiai ir su atmintimi. Tùščia politkorektiškų klišių ir viešų užtikrinimų, kad „tai nepasikartos“, jei ilgainiui neatrandama brandesnė kalba meilės ryšiui išreikšti. Jei jausminga, sentimentali atmintis netampa, prisimenant popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje ištartus žodžius, veiklia atmintimi. Jei iššaukus atmintį apie totalitarinių režimų padarytus nusikaltimus, pasitenkinama vien atminties vaizdiniais, neįsipareigojant „ginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų, teisių“: stabdant patyčias ir smurtą visoje aplinkoje, netoleruojant rasistinių ištarų užstalėje, aršiai ginant drugelius, paukščius, šunis ar, kaip Romaino Gary personažas Morelis romane „Dangaus šaknys“, – dramblius. Kad nebūtų pradėti žudyti žmonės.