Nuomonės

2020.12.20 13:12

Zigmas Vitkus. Atsargiai – vyksta mokyklų aptvėrimai, arba vaikščiojimas palei tvoras

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt2020.12.20 13:12

Vilniaus miesto savivaldybė kasmet skiria lėšų bendrojo ugdymo mokyklų aptvėrimui standartinėmis metalinio tinklo tvoromis. Dalis mokyklų jau aptverta, kitos laukia savo eilės. Tokių aptvėrimų reikmė savivaldybės ir pačių mokyklų vadovybių motyvuojama mokinių saugumu ir būtinybe saugoti atnaujintą infrastruktūrą.

Pasidomėjau: būtinybė aptverti tvoromis (ar kaip kitaip atriboti) mokyklų teritorijas anksčiau buvo nustatyta ir bendrojo lavinimo mokyklų higienos normose ir taisyklėse, tačiau dabar to nereikalaujama. Motyvai apsaugoti mokinius ir mokyklų turtą iš pirmo žvilgsnio lyg ir suprantami, tačiau kritiškiau nusiteikusiam visgi nėra aišku, kodėl yra aptveriamos itin didelės teritorijos, pagal mokyklų valdomų sklypų perimetrą, be atodairos į iš dalies rajono architektų sudarytus, iš dalies natūraliai susiklosčiusius gyventojų judėjimo maršrutus ir laiko leidimo būdus?

Kai kalbu apie natūraliai susiklosčiusius maršrutus ir laiko leidimo būdus, turiu galvoje ne kenkėjiškus užsiėmimus, tokius kaip krepšinio lankų laužymas, šiukšlinimas ar šunų vedžiojimas žaliosiose erdvėse, pamirštant surinkti jų išmatas (pastebėtina, kad toks deviantinis elgesys tvarkomose viešose erdvėse jau nėra norma), bet ramius padorių rajono gyventojų pasivaikščiojimus, šeimų ar nedidelių paauglių grupelių iškylas mokyklos darbuotojų prižiūrimose žaliosiose zonose, važinėjimą dviračiais, riedučiais, riedlentėmis ir pan. Visa tai tampa nesvarbu, prioritetu iškeliant abstraktaus mokinių saugumo fetišą. Taip per savaitę kitą, kol sumontuojama tvora, atribojama riebi dalis darniam rajono funkcionavimui būtinų pereinamųjų erdvių, taip sutrikdant visą mikrorajono ekosistemą. Neprieštaraujant įstatymams, bet ne išmintingai, be atodairos...

Štai Sausio 13-osios progimnazija Lazdynuose užtvėrė bene 2,5 hektarų jai priklausančios teritorijos. Šv. Kristoforo gimnazijos Kalvarijų mikrorajone aptvėrimo plotas irgi įspūdingas. Didelę teritoriją, kurios didžiąją dalį sudaro žalioji rekreacinė erdvė, ketina užtverti Gabijos gimnazija Pašilaičiuose. Pastaroji mokykla ruošiasi artimiausiu metu pradėti sporto aikštelių ir stadiono rekonstravimo darbus (kuo tikrai galima džiaugtis, išskyrus tai, kad stadione nebebus galima važinėtis dviračiais, paspirtukais ir pan.), tačiau sykiu ta proga, kitame plėtros etape, ketina aptverti visą savo sklypą pagal perimetrą. Atidžiau apsižvalgius puikiai matyti, kokią žalą toks aptvėrimas atneštų natūraliam mikrorajono gyvybingumui ir funkcionalumui. Turint galvoje, jog sovietmečiu statytuose rajonuose toks gyvybingumas ir taip nėra didelis, numatomų pokyčių neigiamas poveikis tampa dar stipresnis...

Rašydamas šį tekstą, apsilankiau Sausio 13-osios progimnazijos Lazdynuose apylinkėse, kad įsitikinčiau, kaip išties veikia saugumo sistema. Vykau „apskliaudęs“ savo išankstinį nusistatymą, tikėdamasis jį paneigti ir lengviau atsikvėpti. Bet nepavyko. Antropologijos studijų pralavintas žvilgsnis kliuvo už daugelio objektų. Visų pirma, tvoros aukštis (1,80 cm) – gerokai per didelis – kuria stiprų atribojimo efektą. Tvoros nukabinėtos įvairiausiais įspėjamaisiais ženklais. Mokyklos siunčiama žinutė aiški – prieš įžengdamas, gerai pagalvok.

Jokių ženklų gyventojams, kad esate laukiami – vien tik gąsdinimai, įspėjimai. Kai ten lankiausi, vos vieni vartai buvo atidaryti. Kiti arba užrakinti, arba spynos (panašu) sugadintos. Geras metodas – įrengi vartelius, bet visgi juos užkerti. Jei turi laiko ir ūpo, eik, aiškinkis, gyventojau. Arba sugalvoji tokią naudojimosi varteliais tvarkaraštį, kad susisuka galva. Krito į akis ir tai, kad tvora keliose vietose kerta rajono architektų suprojektuotus takus. Prioritetas aiškus – ne „darnus judumas“, bet teritorijos kontrolė. Trumpai tariant, mokyklai apsitvėrus – visi tampame priklausomi nuo mokyklos administracijos malonės.

Paprašyta pakomentuoti tvorų radimosi fenomeną miesto antropologė Jakaterina Lavrinec pastebėjo, kad „žvelgiant iš antropologijos pusės, tvoros yra vienareikšmiškas blogis. Yra aibė tyrimų apie tai, kad jos didina nesaugumo jausmą ir generuoja nesaugias situacijas (pvz., kai aukai reikia pabėgti – Z. V.). Teisinio pagrindo nei įrengti, nei reikalauti, kad tvorų nebūtų, lyg ir nėra, tačiau mokyklų žaliosios erdvės (ne mažiau nei 50 proc. tokių sklypų pagal normas sudaro želdynai) buvo projektuojamos ir kaip rekreacinės erdvės kvartalo gyventojams. Keblu tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė skiria finansavimą teritorijų tvarkymui, taigi praktiškai skatina aptvėrimus.“

Kitas antropologas Antonio De Lauri straipsnyje apie tvorų fenomeną atkreipia dėmesį, kad tvora, be kitų funkcijų, yra galios bei disciplinavimo priemonė bei simbolis, kurianti dipoliarinį pasaulį: „šiapus“ ir „anapus“ tvoros. „Šiapus“ – civilizacija, „anapus“ – barbarybė.

Akivaizdu: tvoros stabdo gyvą ir spontanišką judėjimą (ir atvirkščiai, didina mechaniškąjį), kuria atsiribojimo ir atribojimo efektą, didina dirbtinumo ir – paradoksaliai – nesaugumo pojūtį. Žinomas dalykas: kuo daugiau gatvėse policininkų, tuo nesaugesnis kraštas. Kuo daugiau tvorų (=ribų), tuo daugiau įsitempimo. Atsiradus tvoroms, iškart sunaikinama laisvo pasivaikščiojimo galimybė – tokio jausmo patekus į aptvarą, kad ir didelį, išsaugoti neįmanoma, tad aptverta erdvė iškart netenka dalies rekreacinės kokybės. Be to, atsiradus metalinėms konstrukcijoms (kad ir ažūrinėms), iškyla ir vizualinės taršos rajone aspektas, kurio nei savivaldybė, nei mokyklų vadovybės nelabai ima domėn. Žinia ir tai, kad kur yra tvora, ten yra ir patvorys. O joks patvorys nėra jauki ir švari vieta. Aptvertos mokyklų teritorijos, žinoma, nėra visai uždaros. Gyventojai gali į jas patekti pro vienus kitus vartelius, bet visgi tai jau nėra viešosios erdvės, bet mokyklos teritorija, kurioje rajono gyventojai turės jaustis kaip svečiai. Jau nekalbant apie „vaikščiojimo palei tvoras“ jausmą, kurio neįveiks niekas.

Nesu fundamentalistas – tvoros prie ugdymo įstaigų kai kada yra reikalingos: logiška, kai jos apjuosia darželius, logiška, kai jos įrengiamos prie gatvių, logiška, kai tveriamos aplink konkrečius objektus – atnaujintus stadionus ir jų infrastruktūrą, tačiau adekvatumu nekvepia, kai aptveriami ištisi hektarai mokyklų teritorijų, kaip minėjau, perkertant miesto takus, susiaurinant šaligatvius, naikinant želdinius ir pan. Žinau, ką man atsakytų. Teritorija priklauso mokykloms (tiksliau, jos ją valdo panaudos teise) ir jos daro tai, ką mano esant daryti reikalinga. Betgi, mąstau, negi turime būti autoritarai? Teritorija, žvelgiant giliau, priklauso Vilniaus miestui. O Vilniaus miestas priklauso vilniečiams. Jo gyventojai turi teisę netrikdomi judėti savo rajono takais (kurie ten, pasikartosiu, nėra atsiradę šiaip sau, o suprojektuoti gyventojų patogumui) ir jaustis šeimininkais.

Mano tezė paprasta: siekiant užtikrinti mokinių saugumą ir mokyklos infrastruktūros priežiūrą, nebūtina užtverti ištisų hektarų. Tai būtų tas pats, kai ūkininkas, valdantis, pavyzdžiui, 10 hektarų, visus juos aptvertų tvora. Normaliai jis tveria savo kiemą ar ganyklą, bet ne visas valdas (nebent kaimynams norėtų parodyti, kad jis čia – ponas). Tikslinga tverti tik tai, kas išties padeda apsaugoti infrastruktūrą ir netrukdo darniam judumui: sporto aikšteles, stadionus, kitur paliekant laisvą erdvę ar pasodinant gyvatvores.

Kaip teritorijos aptvėrimas sklypo perimetru galėtų prisidėti prie mokinių saugumo – neįsivaizduoju. Apsaugo nuo pašalinių? Vartai juk atviri, prie jų sargybiniai nestovi. Apsaugo vaikus nuo išlėkimo į gatvę? Puiku, tverkime ten, kur tikrai būtina, t.y. palei gatves. Be to, mokyklinukai jau sąmoningi ir net pirmokai patys eina iš/į mokyklą, o pamokų metu būti aptvare jiems tikrai nereikia. Man atrodo, kad didžiausios grėsmės mokiniams kyla mokyklos viduje, o ne ateina iš išorės: patyčios, nemotyvuoti ar perdegę mokytojai, emocinės paramos nebuvimas ir pan. O kitokių didesnių ar mažesnių nedorėlių tas perimetras, kad ir koks didelis, nesustabdys.

Prieš gerą savaitę inicijavau susitikimą su minėtos Gabijos gimnazijos sporto aikštynų atnaujinimo projekto vadovais ir mokyklos vadovybe. Vėliau, įstatymų nustatyta tvarka, įvyko būtinas viešas projekto svarstymas. Reikia pasakyti, kad abu susitikimai vyko geranoriškoje atmosferoje ir į mūsų, dviejų aktyvistų, pastabas buvo įsiklausyta (panašu, kad bus sumažintas tvoros aukštis, kalva, nuo kurios vaikai važinėja rogutėmis, o kartais smagiai skrieja dviračiais, liks neperkirsta, pažadėta įrengti daugiau vartelių, kad būtų išsaugoti natūraliai susiformavę perėjimai).

Todėl ir kitiems savo rajonų aktyvistams ir darnios urbanistikos mėgėjams siūlyčiau nežvelgti į tokius aptvėrimus pro pirštus, diskutuoti ir suderinti abiejų pusių interesus: gyventojų ir ugdymo įstaigų administracijų, atsispiriant nuo idėjos, jog mokyklų valdomos teritorijos buvo suprojektuotos kaip integralios rajonų dalys. Nuo to, ar pavyks „atstovėti“ šią idėją priklausys, kaip jausitės savo rajone: kaip šeimininkai ar svečiai.

Populiariausi