Nuomonės

2020.11.28 20:00

Vaiva Rykštaitė. Prašyti pabalsuoti už vaiką virtualiame konkursėlyje – amoralu

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.11.28 20:00

Drįsčiau lažintis, kad, jei naudojatės socialiniais tinklais, bent kartą gyvenime jau esate gavę prašymą iš savo draugų, o gal net ir iš visai nepažįstamų žmonių – „pabalsuokite už mano vaiką konkursėlyje!“. Balsuoti prašoma dėl pačių įvairiausių priežasčių.

Tai gali būti, pavyzdžiui, gražiausio piešinio konkursas. Mieliausio augintinio. Gražiausios nuotraukos. Ir panašiai. Turbūt kraupiausias konkursas, kuriame manęs ne viena mama prašė balsuoti, – tai gražiausio vaikučio, turinčio negalią, nuotraukos rinkimai, kurių vienas ar du nugalėtojai laimi apsilankymą neuroreabilitacijos centre „Adeli“ Slovakijoje. Jūs įsivaizduojat? Reikia išrinkti gražiausią neįgalų vaiką, kurių kiekvienam reikalinga neuroreabilitacija; kurių tėvai iš savo kišenės negali nupirkti tų paslaugų, nes kitaip turbūt net nedalyvautų konkurse.

Mamų šiuo atveju nesmerkiu. Nes pati esu mama. Nes žinau, kad, jei mano vaikas turėtų negalią, aš ne tik velniui sielą, bet ir savo inkstą juodojoje rinkoje parduočiau, kad tik mano vaikui būtų geriau. Ir prašinėti tūkstančių žmonių paspausti mygtuką konkurse man būtų ne gėda, ir neturi būti gėda, nes nėra nieko gėdingo visomis priemonėmis bandyti padėti savo vaikui. Toks tėvų darbas, ir turbūt nesvarbu, ar tai kova dėl išlikimo, ar gražiausiai nupiešto senio besmegenio rinkimai. Tėvai visada palaikys savo vaikus.

Turbūt kraupiausias konkursas, kuriame manęs ne viena mama prašė balsuoti, – tai gražiausio vaikučio, turinčio negalią, nuotraukos rinkimai, kurių vienas ar du nugalėtojai laimi apsilankymą neuroreabilitacijos centre „Adeli“ Slovakijoje. Jūs įsivaizduojat?

Tačiau kas nors turi tai pasakyti garsiai: šitie konkursai yra amoralūs. Juos laimi ne gražiausia nuotrauka, ne gabiausias vaikas, ne mieliausias augintinis, o tie žmonės, kurie turi daugiausia resursų internete – virtualių draugų arba drąsos prašyti pagalbos tūkstančius sekėjų turinčių nuomonės formuotojų. Kokia tokio konkurso prasmė apskritai? Parodyti vaikams, kad laimi tas, kurio mama atkakliausiai rašinėja žinutes?

Kartais konkursuose dalyvaujantys vaikai būna tokie maži, kad net nežino jame dalyvaujantys. Kitaip tariant, tai tampa eilinėmis pačių tėvų rungtynėmis savo vaikų nuotraukas ar piešinius naudojant kaip vėliavą, iškeltą nesąžiningame kare. O jei vaikai, tarkime, žino, kad dalyvauja? Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi. Mane iš esmės trikdo faktas, kad vertina minia, o ne tam tikros srities žinovai. Bet tebūnie ta minia. Didžiausia problema, kaip jau minėjau, kad vertinimas būna neadekvatus, nes didžioji dauguma balsuojančiųjų net nepasižiūri į turinio visumą, nemėgina įvertinti objektyviai, bet balsuoja už savo pažįstamų vaikus.

Todėl laimi ne gražiausias, geriausias, gabiausias, o daugiausia pažįstamų turinčių tėvų vaikas. Kokią žinutę tai siunčia vaikui ir, apskritai, visuomenei? Kiekvienas prašymas „pabalsuoti už mano vaiką“ – tai patvirtinimas mūsuose įsigaliojusio žalingo naratyvo, kad viskas vyksta per pažįstamus.

Man nuoširdžiai gaila vaikų. Neįgaliųjų konkurso atveju – absoliučiai visų. Piešinių ir lipdinių konkursuose man gaila tų gabių, kurie lieka nepastebėti, neįvertinti. Kurie jau nuo mažens mokomi suprasti, kad talentas – dar ne viskas, mamytės pažintys lemia daugiau. Gaila ir laimėtojų, nes pasijunta neadekvačiai sėkmingi, o tai gali sukelti problemų vėlesniame gyvenime, kai, išlindęs iš po mamos sparno, vaikas staiga suvoks neturintis talento, neva nešusio jam laimėjimus virtualiuose konkursuose.

Aišku, tų konkursų kontekste pirmiausia norėtųsi sąmoningumo iš pačių tėvų. Nedalyvauti arba leisti konkursui tekėti sava eiga, nebandant daryti įtakos balsavimui. Bet, jei atvirai, aš pati, kaip mama, stengčiausi dėl savo vaiko. Kaip jau sakiau, toks mūsų, mamų, darbas: mylėti aklai, besąlygiškai, o moralė cimbina iš paskos. Todėl turbūt realistiškiausias ir teisingiausias sprendimas būtų nepalikti tų virtualių konkursų miniai, o jų vertintojais kviesti komisiją. Ypač jei tai kokio nors talento vertinimas. Piešinius tegul vertina dailininkai, šunų nuotraukas – kinologai su fotografais. Juk mes kaip visuomenė turėtume būti suinteresuoti atrasti ir skatinti būtent jaunus talentus, o ne atkakliausių tėvų lepūnėlius.

Gaila ir laimėtojų, nes pasijunta neadekvačiai sėkmingi, o tai gali sukelti problemų vėlesniame gyvenime, kai, išlindęs iš po mamos sparno, vaikas staiga suvoks neturintis talento, neva nešusio jam laimėjimus virtualiuose konkursuose.

O tuo jautriu atveju, kai reikia išrinkti nugalėtoją brangiam gydymui gauti, vietoj balsavimo vienareikšmiškai turėtų būti traukiami burtai, kiek įmanoma užtikrinant skaidrumą.

Ar jūsų kas nors prašė pabalsuoti už jų vaiką konkurse?