„Nė penso nuo kultūros, kitaip dėl ko kariaujame?” – kadaise sakė Vinstonas Čerčilis. Sutinku su juo. Nes nepaisant visų mūsų rūpesčių ir rūpestėlių – buitinių ir egzistencinių – sugedusio automobilio, vaikų bėdų mokyklose ir dar vieno darbinio deadlaino, iš tiesų visa, kas tebus vertinga po mūsų gyvenimų, – tai kultūrinis paveldas.
Nesakau, kad dabar reikia viską mesti ir imtis būtinai tą kultūrą kurti. Svarbus yra kiekvienas darbas. Tik dėl tų darbų visumos galime funkcionuoti kaip visuomenė. Kirpėjas kerpa, mokytoja moko, dailininkas piešia – kas sau. Bet keista ir liūdna, kad (beveik) niekas nebando pakilti nuo kirpėjo kėdės, nesusimokėjęs už naują šukuoseną, tačiau didelė dalis visuomenės vis dar nesupranta, kad tokią pačią materialinę vertę turi ir materialiai ne visada apčiuopiama kūryba bei paslaugos. Literatūra, kinas, teatras, muzika, tapyba, fotografija – menas gyvena ilgiau už mus. Tai kodėl mes neleidžiame menininkams oriai gyventi?
Tai bus piktokas tekstas, įkvėptas dėl piratavimo patirto asmeninio nuostolio. Tačiau prieš leisdamasi į gilesnę diskusiją ir pradėdama dalintis įspūdžiais, pirmiausiai turiu prisipažinti. Esu savo draugų, profesionalių fotografų net ne kartą prašiusi mane „čia truputį pafotkinti“. Nes gi nesunku, pykšt pykšt ir viskas, ar ne? Aš, kaip ir daugybė kitų žmonių, pamiršau, kad galutinis kūrinys nėra to metaforinio „pykšt pykšt“ rezultatas. Kūrinys savyje talpina kūrėjo per metus įgytą patirtį, įgūdžius ir laiką, sugaištą atliekant nematomus darbus. Fotografų atveju – tai nuotraukų retušavimas. Tačiau kiekvienas kūrėjas jums galėtų papasakoti ilgą istoriją apie tai, kaip iš tiesų niekas neišeina savaime ir kiek pastangų kainuoja tie pykšt su kamera, brūkšt teptuku ar scenoje užtraukti lia lia lia. Todėl atsiprašau savo draugų kūrėjų, kurių darbus priėmiau kaip pramogą. Net jeigu darbas dirbančiajam kelia pasimėgavimą, už jį visada verta ir reikia mokėti.
Per karantiną gerokai padidėja poreikis vartoti turinį. Liūdna, kad dėl turinio vartojimo proporcingai nepadidėja ir turinio kūrėjų pajamos. Piratavimas klesti Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2018 m. Lietuvoje statistinis interneto vartotojas net 26 kartus per mėnesį pasinaudojo piratiniu turiniu. Palyginkime, Suomijoje per tą patį laiką piratiniu turiniu buvo naudojamasi 4 kartus. 2019 m. ES intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) atlikto tyrimo duomenimis, 45% šalies jaunimo atsisiuntė turinį iš nelegalių šaltinių internete. Lietuva piratavimo srityje gėdingai pirmauja visoje ES.
Paprasčiau kalbant, tie, kas feisbuko grupėse rašinėja „gal kas turi knygos PDF“, jūs iš manęs vagiat, ir ne tik iš manęs. Kas filmai.in moka po kelis eurus už filmus – jūs vagiat iš filmų kūrėjų.
Šią savaitę pirmąkart suskaičiavau patirtus nuostolius dėl knygų piratavimo. Sužinojau šiek tiek skaičių – vienoje nelegalioje svetainėje mano knygos buvo parsiųstos 1200 kartų. Kadangi savo legalioje interneto svetainėje e. knygas parduodu vidutiniškai už 8 eurus, buvo nesunku suskaičiuoti, kiek pinigų praradau, – beveik 10 tūkst. eurų. Ir čia kalbama tik apie vieną nelegalią svetainę iš daugelio, o aš esu tik viena kūrėja iš dešimčių tūkstančių. Tiesa, pasidalijusi šia žinia socialinėse medijose sužinojau absurdiškų piratavimo pasiteisinimų. Paminėsiu 4 kvailiausius (šiuo atveju kalbu konkrečiai apie e. knygas, bet iš esmės tai galima pritaikyti viso e. turinio vartojimui):
1. Siunčiuosi nelegalias knygas, nes negaliu sau leisti jų pirkti.
Nuo kada negalėjimas pirkti yra pakankama motyvacija vagystei? Aš, pavyzdžiui, daug ko sau negaliu leisti, bet tai nereiškia, kad turiu teisę nueiti ir pasiimti tuos dalykus nesumokėjusi jų kūrėjui. Įsivaizduokite, po kirpimo pabėgate iš kirpyklos, o po to ramiu veidu teisinatės – „aš negaliu sau leisti kirpyklos”.
2. Parsisiunčiau nelegalią e. knygą (dainą, filmą, nuotrauką), bet jos neskaičiau (nesinaudojau).
Koks skirtumas, ką jūs darote su pavogtu objektu. Tai visiškai nekeičia paties vagystės fakto. Įsivaizduokite, jei parduotuvėje pavogėte šokoladą, o vėliau pagautas sakote: „Bet aš to šokolado nevalgiau“. Apskritai bet ką siųstis iš piratinės svetainės – tai prisidėti prie vagystės; tai yra tas pats, kas tamsiame kieme pirkti vogtą automobilio magnetolą iš vaikino su kapišonu. Pamenate tuos laikus?
3. Menininkas tai, kad jo kūrybą nelegaliai siunčiasi daug žmonių, turėtų priimti kaip komplimentą.
Kviečiu šį analogą pritaikyti bet kuriam kitam darbui. Pavyzdžiui, namų tvarkytojai sakykite: „Aš jums šiandien nemokėsiu už namų valymą, bet jūs taip gerai viską išvalėte – priimkite tai kaip komplimentą. Jūsų paslaugomis nori naudotis daug kitų žmonių, visiems jus rekomenduosiu, bet niekas jums nemokės. Jūs dirbate puikiai.“ Juokas ima, ar ne? O kodėl taip sunku suprasti, kad meno kūrėjui taip pat reikia valgyti, naudotis transportu, kažkur nakvoti, kažką apsirengti. Matydamas nelegaliai naudojamus jo darbus menininkas skaičiuoja ne komplimentus, bet patirtus nuostolius.
4. Skaičiuoti nuostolius, patirtus už elektroninius produktus, yra ne tas pats, kas už fizinius objektus.
Ši, atleiskite, itin kvaila mintis žymi ne tik piratavimo, bet apskritai intelektinės nuosavybės negerbimo mentalitetą Lietuvoje. Intelektinė nuosavybė – net jei įdėta per sekundę nukopijuojamoje elektroninėje laikmenoje – savy ji talpina kūrėjo laiką, talentą ir pinigus. Arba piniginį potencialą, kurio netenkama su kiekvienu anksčiau minėtus pasiteisinimus sapaliojančiu asmeniu. Kitas EUIPO ir Europos patentų tarnybos tyrimas parodė, kad sektoriai, kuriuose intensyviai naudojamasi intelektinės nuosavybės teisėmis, ES ekonomikoje sukuria apie 42 proc. BVP (5,7 trln. EUR) ir 28 proc. darbo vietų (ir dar 10 proc. netiesioginių darbo vietų sektoriuose, kuriuose intelektinės nuosavybės teisėmis naudojamasi neintensyviai). Turint omeny didelę intelektinės nuosavybės teisių vertę, šių teisių pažeidimas yra pelninga nusikalstama veika, dėl kurios teisių subjektai ir ekonomika apskritai patiria didelių išlaidų.
Paprasčiau kalbant, tie, kas feisbuko grupėse rašinėja „gal kas turi knygos PDF“, jūs iš manęs vagiat, ir ne tik iš manęs. Kas filmai.in moka po kelis eurus už filmus – jūs vagiat iš filmų kūrėjų. „Torentuose“ ar kur ten jūs siunčiatės nelegaliai dainas – jūs vagiat. Apie nelegalią programinę įrangą, tyliu nuleidusi galvą – tais laikais, kai gyvenau Lietuvoje, net nežinojau, kad ją galima pirkti, nes visada kas nors pažinodavo kokį nors vaikinuką, kuris galėdavo viską nebrangiai suinstaliuoti.
Kažkur perskaičiau mintį, kad dėl piratavimo Lietuva tapo vakarietiška. Čia turbūt kalbama apie metą, kai joks legalus vakarietiškas turinys apskritai nebuvo įmanomas dėl geležinės užsklandos. Į šį teiginį atsakyčiau sarkastiškai: dabartiniai piratavimo mastai patvirtina, kad Lietuvoje vis dar vyrauja sovietinis mentalitetas.
Buvo laikai, kai tikrai negalėjom, neturėjom, nemokėjom, nežinojom. Bet ne šiandien. Dabar mes turime prenumeratas ir savo orumą. „Patreon“ platformas ir būrį pasaulį garsinančių kūrėjų, nukenčiančių ne tik dėl tiesioginio piratavimo, bet ir dėl nuolatinio prašinėjimo: „A la tu mums čia truputį papiešk, padainuok, pavaidink, pafotografuok, parašyk už ačiū“. Nes čia gi menas. Nes menininkas turi būti alkanas ir nelaimingas. Kada pradėsime gerbti savo kūrėjus?
