Kodėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalius, išmintingas ar klastingas, žiaurus ar diplomatiškas Mindaugas, pardavęs ir laisvinęs žemaičius, krikštijęsis ir žudęs krikščionis, vėl grįžęs į baltiškąjį tikėjimą, yra šlovinamas dabarties Lietuvos katalikiškose bažnyčiose ir šalia jų aikštėse, demokratinėje respublikoje?
Ar dėl magiškai įsivaizduojamos vėlių, bažnyčios ir tautos nesutaikomos santarvės? Ir kodėl pamirštami visi kiti Abiejų Tautų Respublikos valdovai, pradedant Jogaila ir užbaigiant Poniatovskiu? Kodėl aukštinama LDK, Lietuvos ir Baltarusijos kunigaikštystė, ir atskiriama, ignoruojama Lietuvos ir Lenkijos bendra valstybė? Vienur valstybinė kalba buvo senoji gudų, kitur lenkų, koks skirtumas? Vienas iš atsakymų, yra tautinio mito apie etninių „lietuvių“ didybę gajumas, XIX-XX amžių sandūroje suformuotas vaizdinys, nieko bendra neturintis su bajoriška LDK tikrove.
Abiejų Tautų Respublikos ignoravimas Valstybės dienos šventės metu trukdo mums suvokti, kaip formavosi ir keitėsi mūsų pačių valstybingumo ir pilietiškumo supratimas ir kuria komunikacinę patologiją, kompleksą. Kai minime karalių Mindaugą, dažniausiai nurodome į XIX amžiaus vidurio valstiečių ir inteligentų liaudininkų tikėjimą kunigaikščių tautiškumu ar kone „liaudiškumu“. Išsigalvotų tautiškų ir net liaudiškų kunigaikščių vaizdavimas būdingas ne tik tarpukario Lietuvai, bet ir sovietiniams vadovėliams, pasakojusiems apie kovas su kryžiuočiais ir apie lenkišką nutautėjimą bei valstybingumo netekimą.
Kas yra ta prieštaringa, kupina nesuderinamumų Valstybės diena, jei jos metu iš karto, tik paminėjus Mindaugą, valstybės vadovai jau regi atvertus kelius į Europos Sąjungą? Pacituosiu prezidentą G. Nausėdą: „Kartu su karaliumi Mindaugu pirmąkart įžengę į Vakarus, iki šiol judame pasirinktu keliu. Išaugę ir subrendę Europos valstybių šeimoje, mes liekame atviri tiems, kurie myli laisvę ir laikosi įstatymų.“ Sunku suprasti šį teiginį „iki šiol judame pasirinktu keliu“. Kas ir kada pasirinko? XIII amžiuje? Koks „tas pats kelias“? Mindaugo? Niekas Prezidentui netrukdė paaiškinti ir kalbėti plačiau. O tipiškas ir lakoniškas jo sveikinimas pabandė susieti nesusiejamus dalykus: Mindaugą, istorinės Lietuvos raidą ir ES. Latvijai ir Estijai nereikėjo jokių karalių, kurie atvertų jiems kelią į ES.
Kas taip gražiai buvo švenčiama? Kokios valstybės suvokimas? Karališkos, LDK, Abiejų Tautų Respublikos, tarpukario Lietuvos, dabartinės ES kontekste? Krikščioniškas, pagoniškas, pilietinis, priešrinkiminis? Gal ir priešrinkiminis: čia ir vėl nesuderinimai. Dauguma švenčiančių apie tai negalvojo
Kas metai gaivinamas mitinis mąstymas Lietuvoje nepadeda suprasti nei savo idėjų istorijos, nei savo valstybės ar pilietiškumo. Kokia yra Valstybės dienos funkcija ir kas yra karaliaus Mindaugo figūra? Norint svarstyti šį klausimą galime pasiremti daugiau nei prieš metus Šiaulių dramos teatro pastatyta, B. Brechto maniera perskaityta, režisieriaus N. Darnstadto interpretuota, J. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“. Spektaklio ypatybė ta, kad vienu metu keturios moterys ir yra klykaujantis apie tautą ir jos istoriją karalius Mindaugas, tiksliau jo dabartinis sąmonės archetipas. Būtent tokį vaizdą sociologiniai tyrimai fiksuoja Lietuvoje apklausų metu: tai vienarankį, tai gyvenusį skirtingais laikais, tai kariaujantį su Rusijos kunigaikščiais, tai draugaujantį su jais ir puolantį kryžiuočius. Tolima praeitis šiandien iškyla kaip kolektyvinės atminties šmėkla: nelogiška, susijusi su legendomis, o ne archyvais ir archeologija ar racionaliu pilietiniu mąstymu.
Apie šventimą. Liepos 6 dieną buvau Valstybės šventės minėjime Zapyškio gyvenvietėje Kauno rajone, o išvakarėse – Šiaulių ir Rokiškio miestų kelių dienų trukmės šventimų programose. Visur buvo pasistengta. Dėl renovacijos kritikuota Šiaulių Prisikėlimo aikštė pasipuošė fontanais ir didžiuliu ekranu, integruota į sienos pastatą estrada. Aikštė atgijo kaip kino teatras, koncertų erdvė ir žaidimų vaikams aikštelė. Pasistengta šią miesto vietą įveiklinti, pritraukiant kaip galima daugiau žmonių. Mindauginėms buvo pasirengta iš esmės ir jos truko nuo liepos 1-osios iki 6-osios. Paskutinę dieną į šventę įsitraukė muziejai ir galerijos.
Tas pat vyko ir Rokiškyje, kur pasistengta festivalį „Vasaros naktys. Mūsų naktys“, vykusį liepos 4–5 dienomis, integruoti į Valstybės dieną. Teatro, dizaino, koncertų, šokių veiklos prie ir už Rokiškio kultūros namų, Dvaro muziejaus renginiai sutraukė šimtus, o paskui ir tūkstančius žmonių, o trys šventimų dienos įkvėpė miestui gyvybės.
Kai nėra kritikos, tada ne tik miestų ir rajonų valdžia, bet ir prezidentas apdovanoja kaip nori ir ką nori. Pagerbia saviškius, reikalingus miestui ir rajonui žmones. O socialinė ir politinė kritika privalo tylėti ten, kur karaliauja iškilmių dvasia, giesmės, vėliavos ir karaliai, kurie veda į ES. Kitaip kritika bus pavadinta išdavike.
Pagaliau, Zapyškio gyvenvietė. Čia Kauno rajono valdžiai reikėjo reabilituoti iškritikuotą betono aikštę priešais XVI amžiaus šv. Jono Krikštytojo gotikinę bažnyčią. Buvo visko: garbei ir Lietuvai, akims paganyti, pilvą pradžiuginti ir kojoms pamiklinti – visko per akis: šv. mišios, apdovanojimai, Kauno valstybinis choras, koncertas su šokiais iš praplaukiančio Nemunu laivo, lėktuvų skrydžių pasirodymas su pikiruojančiu Rolando Pakso lėktuvu priešakyje, grupės „The Roop“ koncertas, restauruojamos bažnyčios atvėrimas ir gausios vaišės. Didžiulė aikštė buvo sausakimša. Betonas pasiteisino. Tačiau, kas taip gražiai buvo švenčiama? Kokios valstybės suvokimas? Karališkos, LDK, Abiejų Tautų Respublikos, tarpukario Lietuvos, dabartinės ES kontekste? Krikščioniškas, pagoniškas, pilietinis, priešrinkiminis? Gal ir priešrinkiminis: čia ir vėl nesuderinimai. Dauguma švenčiančių apie tai negalvojo, o Kauno rajono mero, socialdemokrato V. Morkūno garbingiausiais svečias buvo Seimo pirmininkas, dabar jau su liberalais susidėjęs V. Pranckietis. Kokie liberalų šansai Kauno rajone? Kam Morkūnui Pranckietis? Gal norima parodyti Kauno miesto merui V. Matijošaičiui, kuris nori aneksuoti rajono žemes, kas yra kas? O kam tada Morkūnui R. Paksas danguje? Gal gerai, kad ne žemėje.
Bet kokios šventės esmė yra ypatingos, išskirtinės būsenos patyrimas, kai pašalinamas priežastinis ir logiškas mąstymas, o paliekamas daugelį apjungiantis ritualas. Šventinė išimties būklė sustabdo, suskliaudžia istorinius ir politinius prieštaravimus, taip pat ir kritiką. Kai nėra kritikos, tada ne tik miestų ir rajonų valdžia, bet ir prezidentas apdovanoja kaip nori ir ką nori. Pagerbia saviškius, reikalingus miestui ir rajonui žmones. O socialinė ir politinė kritika privalo tylėti ten, kur karaliauja iškilmių dvasia, giesmės, vėliavos ir karaliai, kurie veda į ES. Kitaip kritika bus pavadinta išdavike.
Šventiškos iškilmės savo ypatingu laiku ir erdve yra panašios į klasikinį karnavalą: jų metu derinama, kas logiškai nesuderinama, sutaria tie, kurie neturėtų susikalbėti. Šventė keičia politinę optiką: vietoje išdaviko matome sąjungininką, vietoje priešo – draugą. Todėl taip svarbu yra švęsti kartu su tais, kurie turi panašias vertybes, kad be reikalo netyčia nesuartėti. Šiuo požiūriu Lietuvos prezidentui geriau buvo pasikviesti vienos iš ES kaimynių prezidentą, nei kartu su premjeru S. Skverneliu sveikinti tautą. Nereikėtų tada žiūrėti dar vienos Dviračių žinių istorijos apie vienišą prezidentą, kuris kalbasi su savo aidu ir „šimto metų vienatvėje“ laukia „patriarcho rudens“.
Šventė yra maginio realizmo laikas, sumaišantis legendas su istorija, politiką su poezija, tikrovę su viltimi. Gerai, jei norai yra racionaliai pamatuoti, o ne užspaustas kompleksas. Minėjimai maginio realizmo stiliumi yra ir politinis veiksmas, nes užpildo viešumą šmėkliška bendryste, į pagalbą kviečiamos poeto A. Mickevičiaus stalčiuje užspaustos, kankinamos vėlės.
Jei jau kalbame apie maginį realizmą, rūpi paklausti, o kiek gi yra to realizmo? Kol kas matau vien tik magiją. Liepos 6 dieną švenčiame tą valstybės supratimą, kuris susiformavo anaiptol ne karaliaus Mindaugo ir ne kunigaikščių Gedimino ar Vytauto laikais, o per labai ilgą ir tragišką politinio brendimo ir kaitos laikotarpį. Idėjų istorikai pastebi, kad toks valstybės suvokimas, apie kurį kalbame dabar, mažai ką turi bendra su 1253 metais Mindaugo kurtąja.
Įtakingas britų idėjų istorikas Q. Skinneris, o vėliau ir jį sekantys kiti istorikai, kaip antai A. Hardas, pastebi, kad šiuolaikinė valstybės samprata paplito tik XVI amžiaus pradžioje. Ją savo diplomatiniuose laiškuose pradėjo vartoti Florencijos respublikos diplomatas ir mąstytojas N. Machiavelli. Atnaujintos sąvokos prisireikė, siekiant nesusipainioti tarp daugelio tuo metu suskilusios Italijos miestų valdymo formų, suprasti, apie ką kalbama, jei tai nėra karalystė, respublika, kunigaikštystė, imperija ar dvaro valda. Tik per ilgą XVI amžių susiformavo panašus į šiuolaikinį „valstybės“ supratimas. Tai paskatino politinę filosofiją aiškinti, kas yra suverenas, tauta, koks turi būti valstybės valdžių pasidalijimo principas, kokios piliečių teisės ir koks konstitucijos vaidmuo. Lietuvoje LDK sąmoningumą vienas iš pirmųjų formavo LDK kunigaikščio sekretorius Andrius Volanas lotynų kalba.
Kalbant apie Valstybės dieną svarbu pabrėžti ir „pilietiškumo“ šventę. Ar ji vyksta? O jei nėra piliečio šventės, ką tada reiškia valstybė? Valstybė gali vienodai kilti ir iš pilėno (pilies) baimės bei paklusnumo, ir iš civilio, t. y. miesto, miestelėno. Lietuviška „piliečio“ samprata mus painioja: pagal formą nurodo į pilėną, o pagal teisių gynėjo turinį į civilį. Ar Valstybės diena yra pilėnų ar civilių šventė? Veikiausiai mūsų galvose šie du tipai susilieja: juk demokratiškos respublikos piliečiai kalba apie savo mitines karališkas, imperiškas šaknis, skendi maginėse miglose. O esama valstybės civilinė forma yra liberalių miestelėnų išradimas: valdžių padalijimo principas, konstitucija ir įstatymai, kurie ne tik įpareigoja, bet ir gina teises. Tik vėliau, jau kairieji, socialdemokratai, atranda, kad ir to civilinei piliečių savivaldai nepakanka, nes egzistuoja daugelis tiesiogiai nematomų išnaudojimo ar engimo formų, todėl svarbios yra piliečių įgalinamos valstybės intervencijos, pavyzdžiui, pozityvios diskriminacijos forma. O civilinė visuomenė, norėdama atsispirti pilėnų sąmoningumui ir paklusnumui, švenčia konstitucijos arba laisvių dieną.
