Nuomonės

2020.06.23 09:59

Gintautas Mažeikis. Baltarusija: dar ne dainuojanti, dar ne revoliucija

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės kritikos centro vadovas2020.06.23 09:59

Dauguma analitikų, kalbėdami apie priežastis, paskatinusias gilėjančią politinę krizę 2020 metų Baltarusijos rinkimuose, išskiria šias: ekonomines ir COVID-19. O šios krizės politinė išraiška yra ta, kad, pagal nepakankamai patvirtintus duomenis, dar iki balsavimo 97 proc. Baltarusijos rinkėjų pasisako prieš Aliaksandrą Lukašenką.

Galbūt skaičius yra netikslus: reprezentacinių tyrimų nebuvo. Tačiau šiais laikais analitikai mano, kad statistikos, indeksų ir skaičių magija yra stipriausia. Ji ir naudojama įtikinėjant.

A. Lukašenka atvirai pareiškia, kad valdžios neatiduos ir naudos jėgą, o jei prireiks, gal paaukos tūkstančius kaip I. Karimovas Andižane, Uzbekistane. Rusijos analitikai ir propaganda teigia, kad vystosi blogiausias scenarijus: provokacijų ir, galbūt, kraujo. Manipuliacija skaičiais ir grėsmėmis slepia kintančią pilietinę savimonę. O jos pokyčius lemia daug faktorių, ir anaiptol ne vien ekonominiai.

Mano teiginys apie kita: apie tautos viltingą sąmoningumą, kaip lemiančią revoliucijos jėgą. Justino Marcinkevičiaus, Bernardo Brazdžionio žodžiai ir kitų poetų eilės, daugelio Sąjūdžio filosofų kvietimai, vėliavos, giesmės, himnas žadino vilties sąmoningumą. 1974 metais parašytas J. Marcinkevičiaus eilėraštis „Laisvė“, tapo 1991 metų Sausio 13-osios himnu (dainuojant Eurikai Masytei). Solidarus rankų paspaudimas, buvimas viešai kartu buvo tai, kas kaip viltis virsta pilietine sąmone. Panašiai buvo ir dviejų Ukrainos Maidano revoliucijų metu.

Revoliucijos būtinai dainuoja. Dainos atveria kaliniui kalėjimo sienas, nors ir svajonėse ar sapnuose. Tik kokia daina ar giesmė gali padėti ištverti ir kokia gali išvesti šimtus tūkstančių baltarusių į laisvės manifestaciją? Giesmės, maldos, kurias dainuoja ir šnabžda solidarūs piliečiai, yra būtinai reikalingos kaip užkeikimas: ištverti tada, kai labiausiai baisu, ir ne vienam, o visiems kartu. Apie tai kalba liepsnojančio Maidano Kijeve gynėjai prisimindami paskutinės nakties šturmą. Buvo labai baisu, todėl maldos ir himnas buvo šnabždami ar garsiai giedami be perstojo. Kaip Lietuvoje Sausio 13 – himnas, trispalvė, Marija Marija (pagal Maironio žodžius)... Kartu buvo ir Dievas. Ir Maidane buvo su jais Dievas. Nes ir Bažnyčia buvo kartu. Nors ir įsivaizduojamas Dievas, kaip Atverties nuojauta. Baltarusijoje Bažnyčia vis dar yra atskirai, net Katalikų.

Baltarusiams pamažu bendromis juos jungiančiomis giesmėmis tampa tautinis himnas „Пагоня“ – „Vytis“ ir „Наш сцяг“ – „Mūsų vėliava“. Abu remiasi LDK istorija ir mitologija. „Pagonia“ eiles sukūrė poetas M. Bagdanovič 1913 metais. Jose skamba ir tokios eilutės: „Старадаўняй Літоўскай Пагоні / Не разбіць, не спыніць, не стрымаць.“ – „Senovinio lietuviško Vyčio / Nesumušti, nesustabdyti, nesulaikyti“. Himnas aiškiai susietas su Vyčiu – tautiniu baltarusių herbu. Nei šio himno, nei herbo dabartinė Baltarusijos valdžia, prezidentas A. Lukašenka nepripažįsta: naudojasi senais, sovietinės kilmės, tik redaguotais simboliais, kurie nei įkvepia, nei jaudina sielas – jie atitrūko nuo tautos širdžių: ir gudiškų, ir rusiškų.

Perlaidojant Konstantiną Kalinauską Vilniuje baltarusiai giedojo „Pagonia“. Giesmė labai stipri ir savo kilme ir motyvacija yra analogiška Vinco Kudirkos „Tautiškai giesmei“, tik kur kas stipriau nurodo į mitologizuojamą LDK praeitį. Kita daina, kuri populiari tautinio Baltarusijos jaunimo tarpe ir jau vadinama vėliavos himnu, yra „Наш сцяг“ – „Mūsų vėliava“ pagal V. Nekliajevo žodžius ir Z. Vaiciuškevičiaus muziką. Pacituosiu priedainį: „Наш бел-чырвона-белы, / Нябесны, вольны, смелы, / Наш бел-чырвона-белы, / Наш сцяг, наш сцяг, наш сцяг“ – „Mūsų balta-raudona-balta, / dangiška, laisva, drąsi, / Mūsų balta-raudona-balta, / Mūsų vėliava, mūsų vėliava, mūsų vėliava“.

„Mūsų vėliava“ giedama sukasi ir sukasi nesibaigiančiais ratais ir skamba kaip užkalbėjimas. Savo ritmika, net šnabždesiu ji yra moderni, labai ritmiška ir visai kitokia nei „Pagonia“, nei Ukrainos Maidano himnas, nei Lietuvos Tautos atgimimo giesmė. „Mūsų vėliavą“ gieda ne tik tautiškai nusiteikę Baltarusijos atlikėjai, tačiau ir rusakalbiai, tik rečiau ir nedrąsiai.

Be taikos su rusakalbiais nebus nieko, nes jų dauguma. „Mūsų vėliava“ pagal turinį yra susijusi su LDK baltos-raudonos-baltos vėliavos legendomis. Legendos, kaip ir poezija ir mitas, braunasi į mūsų pasąmonę ir apverčia jausmus, net jei nėra tiesa, o tik viltis, tačiau – visų, tikėjimas – kuris atveria vartus. Be šių mitų sąmonė nesikeičia. Be legendų ir poezijos – revoliucija negalima, tuo ji skiriasi nuo „mokslo revoliucijų“, kurias reikėtų vadinti perversmais, nes ten beveik nebūna mito. Pasakojimuose balta-raudona-balta vėliava yra siejama ir su kunigaikščio Gedimino mūšiu su Kryžiuočių ordino riteriais prie Raudonės pilies 1341 metais, kur, šnekama, sužeistas kunigaikštis balta skraiste nusivalė kraujuojančią galvą ir, pakėlęs audeklą, vedė karius į mūšį; legendomis ši vėliava siejama ir su Žalgirio mūšiu, o ypatingai su Oršos kautynėmis, kur buvo sutriuškinta Maskovijos kariuomenė.

Tačiau ar šie mitai ir legendos tikrai yra gyvi dabartinių 2020-ųjų metų Minsko ar Bresto protestuotojų lūpose? Žinoma, kad ne. Tai tik mažos grupės istorinių svajotojų pasakojimai, kurie gražūs, tačiau ne aktualūs daugumai. Nors daina, net jei ne visai suprantama, jau gali tapti keltu į menamą anapusybę, kaip, pavyzdžiui, dievai Vajus, Laima ir Žvorūna Medeina lietuviškose sutartinėse. Jose daugelis žodžių nieko nebesako, bet dar teka į jau užvertus sąmonės požemius. Stebėdamas per baltarusišką „Laisvės radiją“, per opozicinį Belsat TV gyvą transliacijų srautą ir matydamas išsibarsčiusias lyg skruzdėlynas EILES Į LAISVĘ Minske, Breste, Gardine ir kituose miestuose, – negirdėjau gyvos bendros dainos.

Negalima atstumti rusakalbių bendruomenės, jų vadinti okupantais, žeminti, vyti lauk. Sugintus ir suvarytus visokiausių imperijų ir priespaudos žmones reikia žadinti, ir tam reikia eilių, muzikos, mitų. Ne tik apie Gediminą prie Raudonės.

Tik naktimis, kur tai Minsko senamiesčio jaunimo sūkuriuose ir labai retai skamba „Mūsų vėliava“. Kur kas dažniau ir garsiau girdisi Perestroikos laikų, tikrai ne Minskui skirta, Viktoro Cojaus (grupė Kino) daina „Mes laukiame permainų“. Rusakalbiam „maištininkams“ Cojaus daina daug artimesnė ir išsako nuotaiką: Perestroikos, o ne Baltarusijos Atgimimo. Šie rinkimai yra labiau Perestroika, daugumai, bet ne Atgimimas. Reikia ir kitokių dainų, tokių, kurios vestų dabarties gatvėmis, o ne sukiotųsi apie Raudonės pilies mitus. Prisimintinas Baltarusijoje populiarus dainininkas S. Michalokas (grupės „Liapis Trubeckoj”, dabar “Brutto”), dainuojantis pankroko stiliumi. Kadaise jo “ Не быць скотам“ – „Nebūti gyvuliais!“ (pagal J. Kupalos eiles „Хто ты гэткі?“ – „Kas tu toks?“) skatino maištą, anarchistinį, žadino buvusius baudžiauninkus laisvei.

Ir Lietuvoje tos baudžiavinės sąmonės pilna ir net gėdijamasi prisiminti, kad tie aukštinami bajorai, lupo savo kaimiečių, lietuvių ir žemaičių ir gudų, odą bizūnais ir ne geriau už vergus laikė. Šiandien Michalokas jau dainuoja kitą dainą: „Грай!“, „Žaisk!“ Viena eilutė iš priedainio : „Грай! Спявай! Дружна песні райскай волі!“ – „Žaisk! Dainuok! Draugiškai rojaus laisvės dainas!“. Grupė Brutto kariauja ir su imperiniu, ir su tautiniu išnaudojimu, kaip ir turi elgtis klasikinė punk rock grupė ir jos ideologija. Taigi, šiandien Baltarusijoje susikerta trys keliai: Baltarusijos tautininkų, naujosios kairės anarchistų ir – viešpataujančios daugumos rusakalbių. Jie visi sako – toliau taip būt nebegali. Tautininkai siekia savo dvasinės revoliucijos, pakilę engiamieji – nori savo vilties, o rusakalbiai – jie tiesiog pavargo.

„Mes paprasčiausiai pavargome“, – tai yra ne vilties, o žlugimo ir beatodairiškumo žodžiai. „Mes pavargome“ – nei įkvepia, nei atveria. Tačiau taip mano dauguma Baltarusijos gyventojų, net ne tauta, net ne piliečiai. Juos dar reikia tokiais paversti. Jiems taip pat reikia dvasios ir dainos, idėjos ir orumo, vizijos ir garbės, kuri nebūtų siejama su Maskva. Ir tokios vizijos, garbės ar laisvės jiems ir toliau niekas nesiūlo. Todėl vis dar skamba Cojus, o ne „Mūsų vėliava“ ir ne „Nebūti gyvuliu!“. Negalima atstumti rusakalbių bendruomenės, jų vadinti okupantais, žeminti, vyti lauk. Sugintus ir suvarytus visokiausių imperijų ir priespaudos žmones reikia žadinti, ir tam reikia eilių, muzikos, mitų. Ne tik apie Gediminą prie Raudonės.

Populiariausi