Lietuvoje

2020.07.06 12:33

Gintautas Mažeikis: jeigu jūs nepripažįstate savo atsakomybės, tai jūs tada neturite ir savo laisvės

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.07.06 12:33

Jei nori būti laisvas, turi jaustis atsakingas. Jei atsakomybės nenori, tai ir laisvės, panašu, tau nereikia. Taip portalui LRT.lt kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Gintautas Mažeikis. Pasak jo, lietuvių valstybės supratimas nesustojamai kinta.

Turbūt sunku būti rasti lietuvį, kuris nežinotų, kada karūnuotas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas ir kad dėl to liepos 6-ąją minime Valstybės dieną. Tačiau neretai valstybė sutapatinama su valdžia, o atsakomybės už ją prisiėmimas atbaido.

„Tik atsakomybė suteikia pagrindą būti laisviems“, – sako VDU profesorius G. Mažeikis.

– Kaip manote, koks dabartinis mūsų valstybės suvokimas, palyginti su tuo, koks jis buvo, pavyzdžiui, prieš 30 metų? Ar jis kaip nors evoliucionuoja?

– Valstybės supratimas ir piliečių savimonė kinta visą laiką. Šios valstybės suvokimas kinta nuo 1253 metų, tai yra nuo karaliaus Mindaugo karūnavimo laikotarpio, iki šios dienos. Jei į tai žiūrėtume kas 50 ar kas 100 metų – labai stipriai ta savimonė pasikeičia.

Būtent Valstybės dieną mes galime ir turime apmąstyti labai prieštaringą mūsų valstybinio sąmoningumo tapsmą. Mes visą laiką kitome. Jei pažiūrėtume, kaip mes matėme save 1990-aisiais kovo 11-ąją ir kaip šiandien save suvokiame, jau ir dabar atrasime tam tikrų skirtumų. Šiaip ar taip, ir 1918, ir 1990 metais buvo paskelbti du labai panašūs valstybės atstatymo, labai svarbus žodis – atstatymo, aktai.

Jei į tai žiūrėtume kas 50 ar kas 100 metų – labai stipriai ta savimonė pasikeičia.

Abiem atvejais – ir 1918-aisiais, ir 1990-aisiais – buvo skelbiamas valstybės tęstinumas, tokiu būdu nurodant, kad Lietuvos valstybė tęsiasi nuo karaliaus Mindaugo laikų iki dabar. Bet, be abejonės, ji pakeitė daugelį formų, turint omenyje, kad karaliaus Mindaugo Lietuva nieko bendro su demokratija neturėjo, abejotinai ir klastingai buvo atsigręžusi į krikščionybę, nuolatiniuose karuose su ordinu, draskoma vidinių prieštaravimų – apie tai galima kalbėti labai ilgai.

O dabar jau mes esame demokratinė Lietuva Europos Sąjungoje, kur aiškiai suvokiame savo pačių įsipareigojimus ir vadinamąjį pasidalintą suverenumą. Tai yra mes delegavome tam tikrą suverenumo dalį Europos Sąjungai, lygiai taip pat, kaip tai padarė visi mūsų partneriai ir sąjungininkai. Tokiu būdu mes dalyvaujame naujoje sąjungoje.

Aišku, kad Lietuvos piliečiams suprasti visas sąjungas ir imperijas ne iš karto pasiseka. Ir ne visada aišku, kodėl ir kiek Europos Sąjunga skiriasi nuo Sovietų Sąjungos, o ši kiek smarkiai skyrėsi nuo Rusijos imperijos ir kiek Rusijos imperija skyrėsi nuo Abiejų Tautų Respublikos, sąjungos su Lenkija, ir kiek tai skyrėsi nuo to, kad mes su baltarusiais ir ukrainiečiais turėjome vieną bendrą politinę tautą – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Tai iš tikrųjų sudėtingas dalykas, Valstybės šventė yra ne tik Tautinės giesmės diena, kai mes, lietuviai, giedame tautinę giesmę visame pasaulyje, bet taip pat ir šito nepaprastai sudėtingo, dramatiško ir tragiško kelio apmąstymas.

– Kaip jūs manote, ar mūsų valstybingumas yra nenutrūkstantis? O gal tai toks proginis reiškinys, pasirodantis minint tokias dienas kaip Kovo 11-oji ar Liepos 6-oji? Ar mes tampame pilietiški ir valstybiški tik tada, kai yra proga tokiems būti?

– Aš taip tikrai nepasakyčiau. Istorikai ir filosofai, tyrinėjantys lietuvių valstybinį sąmoningumą, jo virsmus, atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, labai reikšmingos transformacijos, pilietinio ir politinio sąmoningumo, vyko būtent Rusijos imperijos laikotarpiu, tada, kai kūrė Motiejus Valančius, kai rašė Simonas Daukantas. Simono Daukanto raštuose matyti daug vykstančių transformacijų, kai pamažu nuo bajoriškos Lietuvos, kuri maža ką bendro turėjo su etnine Lietuva, pasisukama į etninę Lietuvą, jeigu norite, baudžiauninkų ir valstiečių, prisikeliančių valstiečių, Lietuvą, kuri jau kūrėsi kitu pagrindu.

Bet tie patys valstiečiai, bandantys mąstyti, svajoti apie savo valstybingumą, nes jokio pilietinio ir politinio išsilavinimo neturėjo, o kalbėdami mitais ir legendomis, formavo jau kitokio tipo valstybės sąmoningumą, nei jis buvo prieš tai, gerokai, dramatiškai besiskiriantį, bet tas sąmoningumas nebuvo nutrūkęs.

Valstybė, valstybės santvarka ir nepriklausomybė Lietuvoje nuolatos trūkinėja. Mes savo nepriklausomybę vis prarasdavome. Tačiau visada išlikdavo žmonių grupės, kurie mąstė apie valstybingumą, todėl jis visą laiką tęsėsi. Tiktai pats sąmoningumas tęsdamasis mutavo, keitėsi. Pavyzdžiui, jei šiandien garsiai būtų pasakyta, kad baltarusiai ir lietuviai yra viena politinė tauta, vargiai ar kas bepripažintų, nepaisant to, kad abiejų svajojami herbai yra Vyčiai, tik skirtingos formos.

Noriu atkreipti dėmesį, kad istoriniai skirtumai susiformavo labai dideli. Apie savo valstybingumą mes turime mąstyti istoriškai. Netgi mūsų pačių Tautiška giesmė jau yra veikiau naujosios etninės Lietuvos giesmė nei tai, kas išauga iš Mindaugo, Gediminaičių ar vėlesnių karalių ir kunigaikščių aplinkos.

Jeigu jis nenori, kad santykis su valstybe būtų supriešintas, reikia su valstybe, kaip bendru komunikacijos, sutarimo lauku, kovoti, išreikšti savo nuomonę ir siūlyti savo galimybes.

– Neretai valstybę žmonės sugretina su valdžia. Kitaip tariant, jei netenkina valdžia, vadinasi, bloga yra ir valstybė. Kodėl vis nepavyksta nubrėžti aiškios skirties, kad valdžia ir valstybė nėra vienas ir tas pats?

– Valstybė remiasi tautos suverenumu. Taip bent jau mūsų Konstitucijoje parašyta. Jei piliečiai nejaučia savo suverenumo, tai jie apie tai mąsto susvetimintai, kaip apie objektą, instrumentą, jei norite – pastatą. Kai šitaip mąsto, žinoma, kad jie savo ir valstybės tarpusavio santykius aprašo taip: valstybė jį engia, valstybė jam neduoda laisvės, valstybė jam moka mažą pensiją, valstybė jį apgavo, šantažavo. Valstybė suvokiama kaip kažkas svetimo priešiško, taip ir nesupratus, kad jis pats savo noru delegavo savo suverenumą šitai valstybei.

Jei jis nemoka disponuoti savo suverenumu, tai yra reikalauti, klausti, protestuoti, dalyvauti, tokiu atveju jis ir praranda suderintą ar nuolatos derinamą santykį su savo valstybe, šitas santykis tampa priešiškas. Jei jis nenori, kad santykis su valstybe būtų supriešintas, reikia su valstybe, kaip bendru komunikacijos, sutarimo lauku, kovoti, išreikšti savo nuomonę ir siūlyti savo galimybes.

– Profesorius Vytautas Landsbergis, duodamas interviu LRT.lt, yra sakęs, kad kartu su laisve ateina ir didžiulė atsakomybė. Gal tas savo suverenumo nesupratimas patogus tiems, kurie nenori prisiimti atsakomybės už save, savo veiksmus ir valstybės ateitį?

– Taip, bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Vytauto Landsbergio pasakymas turi ir kitą pusę. Jei nepripažįstate savo atsakomybės, tai jūs tada neturite ir savo laisvės. Problema ta, kad, kai tik jūs atsisakote būti atsakingas už tai, kokie įvykiai vyksta Lietuvoje, jūs tampate nelaisvi, nes jūs nieko nedarote ir patys pakliūvate į savo haliucinacijas. Tai yra į savo įsivaizdavimą, kad valstybė yra tokia, o neatrodo kitokia.

Tik atsakomybė suteikia pagrindą būti laisviems – kai jūs ginate savo teises, atstovaujate savo ir draugų interesams, susiburiate ir kooperuojatės, kai mąstote kritiškai apie savo istoriją. Nekritiškas savo istorijos mąstymas, negebėjimas aprėpti jos tragedijų ir dramų veda prie lygiai tokio pat valstybės nesuvokimo.

– Mes leidžiame valdžiai priimti sprendimus už mus, nes tai, kad kažkas padiktuoja mums, ką daryti, yra paprasčiau, nei spręsti patiems?

– Išvengti atsakomybės, supaprastinti save iki to, kad būtum už nieką neatsakingas, tai ir yra gebėjimas išvengti laisvės. Vergas už nieką neatsakingas, visiškai neatsakingas. Atrodo, tuomet turėtų būti laisvas, bet ne – tai yra pati didžiausia jo pavergtumo būklė. Piliečiai, atsisakantys savo atsakomybių, manantys, kad kažkurie valdžios pareigūnai už juos turi viską nuspręsti, tokiu būdu netenka savo laisvės.

Tačiau nereikia to painioti su gebėjimais ir žiniomis. Kartais būtina leisti spręsti ekspertams, tai yra atsisakyti savo teisės spręsti suteikiant žodį ekspertams, turint omeny, kad mūsų pačių neišlavinti ir neįgudę sprendimai gali sukelti kur kas blogesnius padarinius. Todėl racionaliai kitiems deleguoti savo sprendimo teisę yra normalu, taip ir vyksta mūsų komunikacija.

Bet deleguodami ar leisdami kitiems spręsti už save, mes turime būti atsargūs ir kritiški. Tai nėra visą laiką mechaniškai pasikartojantis veiksmas. Dažnai Seime manoma, kad, jei juos išrinko, tai jie gali spręsti viską tuo laikotarpiu, kai jiems suteikta šita teisė. Iš tiesų jie yra teisūs, bet ir piliečiai tuo pačiu laikotarpiu turi teisę protestuoti prieš juos ir prieš jų priimamus sprendimus.

Šitas santykis tarp Seimo priimamų sprendimų ir pilietinio aktyvizmo kartais konfliktinis, o kartais yra ir draugiškas. Tai irgi normalu.

– Kur yra ta riba tarp to, ką žmogus turi leisti valdžiai nuspręsti už jį, ir to, ką jis turi spręsti pats? Turbūt pavyzdžiu galėtų būti didelį triukšmą sukėlęs Lukiškių aikštėje įrengtas pliažas. Miestiečiai, atrodo, juo džiaugiasi, bet valdžia įstatymu įteisino, kad jo ir panašių dalykų neturėtų būti.

– Jau tris dešimtmečius mes kuriame teisinę valstybę, kuri turi tam tikrą savo normų ir įstatymų priėmimo tvarką. Aukščiausiu įstatymu laikoma Lietuvos Konstitucija ir ne visi Konstitucijos punktai yra tarpusavyje teisiniu požiūriu lygiaverčiai. Aukščiausiu punktu išlieka tai, kad Lietuvos suverenas yra lietuvių tauta. Ir po to jau visi kiti įstatymai turi savo priėmimo ir ginčijimo būdą.

Meninė akcija – pliažas Lukiškių aikštėje – yra toks pilietinio aktyvumo lygis, kuris savaime numato didžiulį ginčą. Meno prigimtis yra peržengti leistinumo ribas. Tai, kad menininkai peržengia leistinumo ribas ir tokiu būdu provokuoja diskusiją, tokia ir yra meno prigimtis. Tokia jų funkcija.

Piliečiai dėl to, kaip turėtų ar galėtų atrodyti Lukiškių aikštė, gali ginčytis iki pažaliavimo, nes šiuo metu nėra pakankamai vadovaujamasi įstatymais ir Konstitucija, bet Seimas bando įžengti į tą ratą ir parodyti savo galią, kad jis nuspręs, kaip turi atrodyti Lukiškių aikštė. Tik Seimo dauguma užmiršta, kad ji yra laikina dauguma. Tai reiškia, kad po pusės metų galbūt bus kita dauguma ir bus kitokia jos nuomonė.

O Konstitucija vis tiek yra aukščiau nei jų sprendimai. Jie pašalins pliažą, paskui ateis kitas Seimas ir kitą vasarą vėl bus pliažas, tai ir vėl bus diskusija. Nenoriu pasakyti, ar turėtų būti ši meninė akcija, ar neturėtų, bet Lietuvoje apskritai meninės provokacijos būti privalo. Tokia meno prigimtis – jis turi audrinti mūsų pilietinę savimonę. Ir jie tai daro. Tai gerai.

Meninė akcija – pliažas Lukiškių aikštėje – yra toks pilietinio aktyvumo lygis, kuris savaime numato didžiulį ginčą.

– Pastarieji keleri metai buvo ryškiai paženklinti protestais, mitingais, streikais, įvairiomis kitoms akcijomis. Kaip manote, kaip tai veikia valstybės raidą?

Visi protestai žadina pilietinę savimonę. Ne kartą esu kalbėjęs, kad ne pats savaime protesto tikslas, pasiektas ar ne, yra geras, o tai, kad piliečiai įsitraukė ir pradėjo mokytis išsakyti savo nuomonę, derinti savo veiksmus tarpusavyje ir įsitraukė į politinę komunikaciją.

Tai didelė pažanga. Tai atsvara autoritarizmui, ciniškiems ar purviniems politinių pareigūnų sprendimams, tai didesnis ir platesnis nevyriausybinių organizacijų ir vietos savivaldos dalyvavimas sprendžiant įvairius reikalus. O tai kartu reiškia ir visos valstybės racionalizavimą. Valstybė yra racionalizuojama ne todėl, kad biurokratai kažką vykdo. Valstybė yra racionalizuojama ir tampa protinga tada, kai patys piliečiai mąsto ir dalyvauja.