2014 m. visi visi, kuriems rūpėjo mūsų geopolitinė ateitis, buvome prilipę prie ekranų ir gėrėm informaciją apie tai, kas dedasi Ukrainoje.
Įvykiai ritosi nesustabdomomis bangomis: atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, Orumo revoliucija arba antrasis Maidanas ir jo pergalė, Rusijos įsiūtis, kad nuverstas jų bachūras Viktoras Janukovyčius, staigus Krymo užgrobimas, kuriam Ukraina nespėjo pasipriešinti. Imperiškojo-sovietinio sentimento kankinama meška iš Rytų, suimta politinio orgazmo spazmų, Rusijos diplomatai, skambinantys vienas kitam, džiaugiasi: „o dabar prisijungiam Pribaltiką!“, ekstazė dėl „rusų pavasario“ ir skurdi ašara ant botoksinio Vladimiro Putino skruosto, mažajam jefreitoriui besikreipiant į Krymo okupaciją švenčiančią minią.
Ir tuo pat metu patyliukais, bet efektyviai toliau organizuojamas karas Ukrainos rytuose, kurie buvo to paties Janukovyčiaus tvirtovė. Legendinis žurnalistas Arkadijus Babčenko, vėliau pabėgęs iš Rusijos ir Kijeve turėjęs tapti samdomo žudiko taikiniu, tada taikliai pasakė: šį karą sukėlė televizorius. Nes būtent Rusijos propagandos mastai ir bjaurumas pranoko bet kokias ribas – ne tik sukiršino žmones, bet dar ir mobilizavo visas padugnes bei nuotykių ieškotojus važiuoti „banderų pašaudyti“. Nežinau, kaip jums, bet man buvo tikrai baisu matyti, kaip greitai griūva pasaulis, kaip greitai įsižiebia karas, kaip parašė viena iš liudytojų: „Kaip greitai tai tapo nauju įprastumu!“
Vis dėlto, net ir karštu karu tapęs konfliktas vis dar atrodė gana toli, ypač iš tolimesnės Europos, juk Ukraina – tai vis dar šiek tiek hic sunt leones („čia gyvena liūtai“ – taip senovės žemėlapiuose būdavo žymimos neištirtos teritorijos), tad, ką ten tie laukiniai aiškinasi, nelabai įdomu paprastam Vakarų žmogui, beje, kai kurių jų smegenis irgi neblogai praplovė „Russia Today“ ir jos satelitai. Bet vieną dieną reikalai pasikeitė, ir karas Ukrainoje tapo ne tik karu, kuriuo rūpinasi tik Europos politikai, jis tiesiogiai smogė ir Europos žmonėms, ir tai nutiko 2014 m. liepos 17 d.
Kaip tikriausiai žinote, MH17 buvo Malaizijos avialinijų reisas, kuriuo lėktuvas, pakilęs iš Amsterdamo Schipholio oro uosto, skrido į Kvalą Lumpūrą. Bet neatskrido, nes jo trasa nusidriekė virš Ukrainos, o ten į lėktuvą pataikė iš rusiškos priešlėktuvinės raketų sistemos „BUK TELAR“ paleista raketa, orlaivis nukrito ir sudužo. Anot ekspertų, aukos nesikankino: „BUK‘o“ galvutei susprogdinus orlaivio priekį, lėktuvas staigiai nėrė žemyn, keleiviai tuoj pat prarado sąmonę ir jos neatgavo iki pat žūties. Tikėkimės, kad taip ir buvo.
Dauguma skridusiųjų lėktuvu buvo Nyderlandų piliečiai. Kaltininkai aiškėjo nuo pat pirmų akimirkų – Rusijos įsteigtos „Donecko liaudies respublikos“ gynybos ministras, žinoma, Rusijos pilietis, tiesiogiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, tačiau prisistatantis savanoriu, rekonstruktoriumi, „baltojo judėjimo“ entuziastu („baltieji“ – monarchistai, kovoję su bolševikais („raudonaisiais“, komunistais po 1917 m. spalio perversmo), iš karto pasigyrė savo „Youtube‘o“ paskyroje, kad „Dar vienas paukštelis žemėn krito. Sakėme neskraidyti mūsų danguje!“
O karo situacija žemėje ir ore iki tol buvo beveik tragikomiška. Ukrainos kariuomenė – nepajėgi ir neparuošta, suplūdę ginti savanoriai – nemokyti, nedisciplinuoti, o Rusija – pasirengusi. Vos tik Ukraina pabandė rimčiau imtis karinių veiksmų prieš vadinamuosius „separatistus“, vos tik pavyko pirmosios pergalės (ištrenkti tą patį Strelkovą ir jo gaujas iš Sloviansko ir aplink), paaiškėjo bjauri tiesa: patrankų mėsai surinkti vietiniai ir „turistai“, bet visus rikiuoja specialistai iš kaimynės, kuriai nėra nieko baisesnio nei demokratinė, savarankiška, europietiška Ukraina.
Jėgų disbalansas ypač matėsi aviacijoje: vadinamieji „separatistai“ teoriškai net negalėjo turėti aviacijos. Ukrainos kariuomenė – turėjo. Bet kaimynas „separatistus“ aprūpino priešlėktuvine ginkluote ir jos specialistais, ir Ukraina vienas po kito neteko kelių karinių lėktuvų ir netgi vieno lėktuvo, pilno elitinių desantininkų. O kariniai lėktuvai – labai brangus dalykas, tu negali leisti jų numušti. Todėl kovose Ukrainai irgi teko atsisakyti lėktuvų. Taip, Rusija savo aviacijos atvirai mesti nedrįso – juk visgi „pilietinis karas“, savi šaudo į savus, iš kur ten „SU‘škės“ ar „MIG‘ai“, bet ir Ukrainos aviacija liko prikaustyta prie žemės, tad karas virto vos ne Pirmojo pasaulinio stiliaus karu: apkasai, artilerija, na, tik tankai modernesni, o oro pajėgų – nėra.
MH17 buvo numuštas būtent tada, kai Ukraina dar mėgino naudoti aviaciją, o „separatistai“ arba Rusijos pusė atvirai didžiavosi, kad skainioja Ukrainos lėktuvus. Bet vos tik supratus, kad šįsyk numuštas civilis orlaivis, pasigyrimai apie numuštus paukštelius iš interneto dingo ir Rusijos propagandinė mašina įjungė papildomą režimą: paskleisti kuo daugiau melagingos informacijos apie šį nusikaltimą. Ir ko tik netransliuota: surasti niekam nežinomi ispanų dispečeriai, matę, kaip tai padarė Ukrainos naikintuvas, koreguoti straipsniai vikipedijoje apie naikintuvų skridimo aukštį, Rusijoje kurti lėktuvo maketai, rasti šimtai „nepriklausomų“ žurnalistų, niekam nežinomų „mokslininkų“ ir „ekspertų“, kurie turėjo labai paslaptingų duomenų ir noriai kartojo, kad lėktuvą numušė patys ukrainiečiai.
Net mūsų marginalai, kuriuos negražiai vadiname „acto garintojais“, noriai dalijosi žinutėmis apie tai, kad lėktuvas buvo prikrautas lavonų ir kad jokie gyvi žmonės nežuvo. Beje, šiomis dienomis Rusijos propaganda transliuoja naują tokį „tyrimą“, kai buvęs „Russia Today“ žurnalistas (kad ir kaip nederėtų šie žodžiai kartu), įkūręs naują „nepriklausomą šaltinį“, Nyderlanduose išsiaiškino, kad tuo metu jokio „BUK‘o“ incidento vietoje nebuvo.
Bet po šio incidento pasaulio bendruomenė vis dėlto nebegalėjo likti abejinga, tarptautinis katastrofos priežasčių tyrimas prasidėjo, įsisuko ir... kas galėjo pagalvoti! Visi „alternatyvūs variantai“, visa, kas buvo sugeneruota Rusijos propagandos ir ją palaikančių, atmesti, kaltinimai pareikšti 4 žmonėms: trims Rusijos piliečiams ir vienam Ukrainos, žinoma, iš „separatistų“ pusės. Vienas iš jų – tas pats Strelkovas, įdėjęs į „Youtube‘ą“ pirmąjį numušimo vaizdelį ir neseniai veidmainiškai pareiškęs, kad jis, kaip „gynybos ministras“, prisiima „moralinę atsakomybę“, bet „mūsiškiai jo nenumušė“.
Kovo mėnesį Nyderlanduose oficialiai prasidėjo teismo procesas, tiesa, vykstantis be kaltinamųjų, mat šie nesiruošia atvykti, o Rusija jų neskuba priversti. Ir, kaip puikiai žinome iš Sausio 13-osios bylos, neskubės. Ir nereikia būti naiviems, kad melas, dezinformacija, klaidinimas sustos. Kiekvienas paaiškėjęs faktas teismo proceso metu bus apipintas, apipiltas naujais melais ir vėl pateiktas visiems sąmokslo teorijų platintojams, nesvarbu, kuo jie užsiimtų – COVID-19, Sorosu, Billu Gates‘u ar 5G. Išgirsime tą ir lietuviškai, ir ne vieną kartą.
Visgi, man, kaip besidominčiam teise, įdomu, kaip į šį nusikaltimą pažvelgė Nyderlandų prokuratūra. Ir šis požiūris mane šiek tiek nustebino.
Niekas nesiginčys, kad numušti civilį lėktuvą yra nusikaltimas, nesvarbu, kada tai vyksta – taikos ar ginkluoto konflikto metu. Niekas nesiginčys, kad tuo metu Ukrainoje vyko ginkluotasis konfliktas. Galbūt atsiras besiginčijančių, ar tai buvo tarptautinis ginkluotas konfliktas (t. y. Rusija prieš Ukrainą), ar netarptautinis ginkluotas konfliktas (t. y. Rusijos remiami „separatistai“ prieš Ukrainos centrinę valdžią), nes Rusija atkakliai neigia dalyvavimą, neprisiima atsakomybės, nors man situacija atrodo aiški: „separatistai“ nelaikytini jokia savarankiška puse, nes jie visiškai priklausė nuo Rusijos, jos ginklų, jos „atostogautojų“ (t. y. Rusijos kariškių, pasiėmusių atostogas ir atkeliavusių į Ukrainą kariauti), ir visa tai buvo suplanuota ir strateguota Rusijoje, pradedant užrašais ant sienų, kai net nemokėta užrašyti teisingo Donbaso pavadinimo, iki atvarytų „BUK‘ų“, elektroninės gynybos sistemų ir artilerinio apšaudymo per sieną. Bet šįsyk klausimas šiek tiek kitoks – kokius nusikaltimus Nyderlandų kaltintojai inkriminuoja kaltinamiesiems?
Taigi, Nyderlandų prokuratūra pateikia kaltinimus dviem nusikaltimais: orlaivio numušimu ir gyvybės atėmimu. Be abejo, ypač įdomu, kodėl Nyderlandų kaltintojai neinkriminuoja karo nusikaltimo, nes, kaip sakiau, tuo metu ginkluotasis konfliktas neabejotinai vyko, na, ir žmonės, valdantys „BUK“ sistemą, tikrai nebuvo civiliai (nors karo nusikaltimą gali padaryti ir civiliai). Kodėl prokuratūra šiame kaltinime atsisakė tarptautinės teisės elemento? Apie priežastis galima tik spėlioti iš užuominų ir kaltinimo pozicijos komentarų.
Pirmoji prielaida – karo nusikaltimo įrodinėjimas būtų daug sunkesnis. Pirmiausia, iškiltų mano jau trumpai apžvelgta konflikto tipologijos problema (tarptautinis ar netarptautinis), tokiu atveju ir kaltinimas, ir teismas turėtų žengti į tarptautinės humanitarinės teisės sritį, kuri yra specifinė, sudėtinga ir nacionalinėms sistemoms mažai pažįstama.
Be abejo, ypač įdomu, kodėl Nyderlandų kaltintojai neinkriminuoja karo nusikaltimo, nes, kaip sakiau, tuo metu ginkluotasis konfliktas neabejotinai vyko, na, ir žmonės, valdantys „BUK“ sistemą, tikrai nebuvo civiliai (nors karo nusikaltimą gali padaryti ir civiliai).
Iš Nyderlandų prokuratūros pareiškimo taip pat matyti, kad kaltintojai veiką traktuoja kaip netyčinę, t. y. numušti MH17 nenorėta, medžiotas karinis transportinis Ukrainos lėktuvas, bet, atsiminus posakį, iš kurios kūno vietos kai kuriems auga rankos, įvyko baisi klaida: pasirinktas ne tas taikinys. Didelė tikimybė, kad taip ir buvo, vargu ar „separatistai“ bei jų „svečiai“ norėjo numušti civilinį orlaivį, bet, žvelgiant per tarptautinės humanitarinės teisės prizmę, kyla papildomų klausimų: o kas suteikė teisę nemokantiems parinkti taikinio sėsti prie „BUK“ sistemų?
Ar buvo atliktos visos procedūros, kurios privalomos, siekiant įvertinti, taikinys – civilis ar karinis? Kas buvo atsakingas už tokių procedūrų atlikimą? Kur eina hierarchinės pavaldumo gijos, ar vėl ne į Rostovo prie Dono pusę? Net jeigu į „BUK‘ą“ sėdo ir nusprendė juo į Ukrainą pasivažinėti „atostogaujantys“ Rusijos kariškiai, kurių vadovybė apie tai nieko nežinojo, tai kas nors turėjo prižiūrėti, kad „BUK‘as“ neišvažiuotų ten, kur nereikia.
Taigi, „nacionalinis“ Nyderlandų kelias man nelabai suprantamas, juolab Nyderlandai turi gausios ir vertingos patirties persekiodami karo nusikaltėlius iš viso pasaulio – jie yra nuteisę ne vieną šiuolaikinių ginkluotųjų konfliktų nusikaltėlį – ir iš Sirijos, ir iš kitų konfliktų. Ir, bent jau man atrodo, kad klausimai, kuriuos čia minėjau, vis tiek turės būti atsakyti, kurį kaltinimo kelią bepasirinksi: tarptautinį ar nacionalinį. Nes norint įrodyti neatsargumą, kuriuo dabar kaltinami įtariamieji, taip pat reikės nuspręsti, iš kur tas neatsargumas kilo, tiksliau, iš kur kilo pareiga būti atsargiam?
Ar pagal nacionalinę teisę taip bus lengviau? Nemanau. Ir, visų konfesijų dievai mato, Rusijos atsakomybės klausimas vis tiek išlįs, nes „BUK‘o“ maršrutas – nustatytas, ir jis atvažiavo iš Rusijos bei išvažiavo į Rusiją, ne Narniją ar Tandadriką.
Taigi, procesas laukia labai įdomus, ir, nors pandemija jį šiek tiek pristabdė, teisingumo girnos mals toliau. Lėtai, bet, tikėkimės, užtikrintai. O Rusijos propaganda toliau liesis. Tad būkime atidūs ir visuomet tikrinkime šaltinius, kuriuos skaitome, net jeigu jie apsimeta „nepriklausoma žiniasklaida“.
