„Per visą laiką – mūsų laisves ir nelaisves – teatras išliko gyvas tik todėl, kad jame yra gyvo žmogaus – aktoriaus – dvasia“, – teigia aktorius Vytautas Anužis 70-mečio proga, jubiliejiniame interviu besidalinantis sukaupta išmintimi, išsiskleidžiančioje giliaprasmiame pokalbyje, kai prieš akis nušvinta asmeninio gyvenimo retrospektyva.
Aktorius Vytautas Anužis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, įvertintas dviem Auksiniais scenos kryžiais ir daugybe kitų teatro meno apdovanojimų, liudijančių pripažinimą aukščiausiosios vaidybos meistrystės, kurios manifestacijoje sukurta visų pagrindinių Lietuvos teatrų scenose jau daugiau nei šimtas vaidmenų.
Išskirtinis darbštumas, pašvęstas atsidavimas vaidybos amatui įgalina unikalaus talento, psichofizinės ištvermės, mentalinės ir energetinės jėgos aktorių kiekvieną kuriamą personažą įkūnyti kaip individualiai autentišką esatį. Visi aktoriniai darbai – kūriniai šedevrai – moralinių vertybių kamertonai, teatro mene įprasminant taurų žmogiškąjį orumą, net ir tada, kai spektaklyje gyvenantis personažas atstovauja neigiamam pradui.
70-mečio jubiliejaus akivaizdoje Vytautas Anužis polilogiškai kalbasi su teatrologe Elvina Baužaite ir kolegomis aktoriais: Airida Gintautaite, Jovita Jankelaityte, Dariumi Meškausku; aktoriais, skirtingų laidų[i] absolventais: Aiste Diržiūte-Rimke, Akvile Eglinskaite, Andriumi Gauču, Anupru Juciumi, Akvile Vitkūnaite bei savo sūnumi Andriumi Anužiu. Pokalbyje skleidžiasi gyvenimo tikrovė, nedalomai persipynusi su efemeriškojo aktorystės meno sklęsmu teatro realybės pasaulyje...
Gyvenimo etapai būties retrospekcijoje
– Gerbiamas Vytautai, pažvelkime retrospektyviai į Jūsų gyvenimą: ką ištartumėte sau, tam vaikiui, Skaistakalnio parke lakstančiam su dviračiu?
– Ką jam pasakysi, jeigu to bachuriuko galvoje tiek vėjo, to norėjimo pažinti?! Kas aštuonmečiui tas svaiginantis cigaretės dūmas – „Vaikui negalima, nebeaugsi!“ Kas tas lėkimas dviračiu Vilniaus plentu iki pat Miežiškių tarp galingų mazų ir kamazų[ii], įsivaizduojant, kad tavo dviratis yra dviejų cilindrų „Jawa“, ir tau tik dvylika? Kartu stiprus ilgesys scenos Panevėžio operetės liaudies teatre kartu su savo Mamyte vaidinant Laikraščių pardavėją „Čianitos pabučiavime“ senojo Panevėžio dramos teatro scenoje, kur gimė Juozo Miltinio teatras. O kokia saldi laisvė užlieja krūtinę, trūktelėjus uždrausto vaisiaus pavadinimu „Natūralus juodųjų serbentų vynas“!
Čia jau kiek vėliau, su Senamiesčio draugų kompanija tame pačiame Skaistakalnyje prie padžiūvusios Žagienės vagos, sėdint užsikorus ant pasvirusio karklo ir aptarinėjant mergičkas: kurios jų krūtinė stangriais apvalumėliais geriausiai ryškėja; kurios akys fainiausios ir su kuria norėtum ženytis, o kurioms vasaros naktį priskinsim gėlių ir obuolių ir padėsime ant palangės, kad ryte nustebtų! 2-oje vidurinėje (dabar – Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija) ambicijos irgi buvo. Kad be ketvertų[iii]! Mokytojai buvo geri, bet kai kurie – tiesiog genialūs pedagogai! Nes aš galėjau likti jų mokiniu visą savo ir jų gyvenimą. Tėvai mane labai mylėjo. Ir aš juos – labai! Ėjau į bažnyčią, nes norėjau. O kai tiek daug visko – ir nuodėmių ir dorybių, – tai laiko neturėjau nė kiek!
Sau, tuomečiam, pasakyčiau: „Vaikine, tai tavo šviesiausias laikas!“
– Kaip menasi ir kokie žodžiai būtų sau, giliai susižavėjusiam legendiniais Panevėžio dramos teatro aktoriais ir pačiam pradėjusiam lankyti Juozo Miltinio dramos studiją?
– Ooo!.. Kai Panevėžio dramos teatre visai vaikas dar pamačiau „Katės namus“, „Svogūnėlių pagrobimą“ džiaugiausi ir tik krykštavau, kad noriu, labai noriu matyti spektaklius.
Bet kai Tėvai nusivedė į Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“, įvyko tai, ką Natanas[iv] sako: „…nejučia man švystelėjo lyną ir tuo pririšo amžinai tarnystei.“ Galingiausi Lietuvos aktoriai, meniškiausi spektakliai ir Mokytojas.
Būdamas studijoje nieko daugiau nenorėjau tik būti ten – n-ąjį kartą žiūrėti Beno Jonsono „Volponę“, Henriko Ibseno „Heddą Gabler“, Friedricho Dűrrenmatto „Franką V“, Augusto Strindbergo „Mirties šokį“, klausyti Mokytojo monologų ar pastabų po etiudų, ar repeticijose. Ir… išeiti į sceną masuotėje! O tam nusigrimuoti!
Vaidinant sargybinį „Volponėje“ stovėti su alebarda reikėjo beveik pačiame scenos gale, žiūrovai ten jau tavęs beveik nemato, o aš iš gumozos[v] pasidariau ant žando galingą randą, dar labai šviežią, matėsi iš jo besisunkiantis kraujas, pablizgintas vazelinu, po akimi žiauri mėlynė, dar ūsai ir barzda... Miltinis, kuris pats ir vaidino Volponę, nepažino manęs, tik pasakius, kas esu, ištarė esąs priblokštas mano kūrybos ant veido: „Labaai gerai, kad ieškai, draugas, Anuži, taai, taaip, oho, oho!...“
Paradoksas – jeigu jis, tas amatas, tie įgūdžiai dar matosi, dar nėra tavo kauluose, dar netapę tavo aktorinės prigimties natūralia dalimi, vadinasi, dar... amato neįvaldei!
Kiek daug ten išmokau! Teatro meilės ir pagarbos.
„Draugai, teatre netriukšmaukite, išmokite vaikščioti tyliai, taip, kad aš jūsų negirdėčiau!“ – neleido teatro tylos teršti garso šiukšlėmis.
Atsisveikinant Miltinis apkabino ir pasakė: „Tu gailėėsies, labaai gailėėsies, Anuži...“
Sau tuomet ištarčiau: „Tai – šventojo teatro laikas. Ir jis tau duotas visam tavo gyvenimui.“
– Kaip menate ir ką patartumėte sau, bestudijuojančiam Maskvoje, Boriso Ščiukino mokykloje?
– Po Juozo Miltinio teatro sakralumo, jo magijos Boriso Ščiukino mokykla tiesiog išgąsdino. Nepriėmiau nieko ir gyvenau kančioje pasikūkčiodamas. Man ir į galvą nebuvo atėję, kad tai, ką aktorius vaidina scenoje, galima išnarstyti – atrasti dėsningumus ir juos pažinti. Negana to, įvardinti juos ir paversti įgūdžiais. Ir tuos įgūdžius šlifuoti, blizginti, tobulinti. Teoriškai išnarstyti, įžodinti juos. Man, ištikimam Miltinio studijokui, tai atrodė tiesiog šventvagiška.
Jau tik vėlesniuose mokymosi etapuose, kai tuos įgūdžius, aktoriaus vaidybos amatą, pedagogai reikalaudavo slėpti, ir naudotis juo tik kaip įrankiu kūrybai, ėmiau suprasti studijų vertę. Paradoksas – jeigu jis, tas amatas, tie įgūdžiai dar matosi, dar nėra tavo kauluose, dar netapę tavo aktorinės prigimties natūralia dalimi, vadinasi, dar... amato neįvaldei! Meno kūrėjo profesija visuomet turi amato dalį. Muziko, dailininko, literato... Taip pat ir aktoriaus. Žinoma, tai negarantuoja tau, kad tapsi menininku, kūrėju.
Gali taip ir likti amatininku – neblogu literatu ar muziku, ar aktoriumi – geras amato įvaldymas garantuos tą neblogas, bet jeigu turi talentą, beribį troškimą augti, siekį skverbtis į pačią giliausią žmogaus paslapties gelmę, tada gali patirti nepaprastas kūrėjo džiaugsmo valandas. Ir tavo profesionalumas, amato išmanymas bus neįkainuojamas palydovas, kuris saugos prasmės kelyje nuo mokyklinių ieškojimų, banalybės, dviračio išradinėjimų.
Šiam vaikinui, dvidešimtmečiui, patarčiau visada prisiminti pamoką: „Nepulk neigti to, ko nepažįsti, nes tu, o žmogau, labai labai daug ko nepažįsti.“
– Kokios mintys virstų žodžiais, Vytautui, grįžusiam į Lietuvą ir pradėjusiam aktorinį kelią Klaipėdos dramos teatre?
– Kai po studijų važiavau namo, mano dailės istorijos dėstytojas, puikiai žinojęs Baltijos šalių padėtį ir jos nevertinęs niekaip kitaip, tik kaip okupaciją (žinoma, to garsiai nedeklaravo!), kursui pasakė: „Vytas išvažiuoja vadovauti nacionaliniam Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui.“ Mat, tarp geriečių internacionalistų garsėjau kaip radikalus nacionalistas.
1978-ųjų Klaipėda buvo nuostabi! Buvau ištroškęs Lietuvos. O dar ir mūsų uostamiesčio atgimimas – senamiesčio prikėlimas, jauni dailininkai po studijų Vilniuje, muzikai sulėkę. Vilčių pilnas pilnas buvau, svajonių! Jėgų per akis, ambicijos kosminės! Negali nieko sakyti, pati pati pradžia buvo gera: jaunas Romualdas Vikšraitis pastatė Tennesseeʼio Williamso „Stiklinį žvėryną“ (KDT, 1982), suvaidinau vieną gražiausių jauno žmogaus vaidmenų dramaturgijoje – Tomą, dar ir kitus. Tada Romas išvažiavo.
O paskui – tokia nykuma... Daug laiko belaukiant vaidmenų, daug bevertės smulkmės. Prisimindamas laiką, kai buvau studijokas Panevėžyje, sakydavau: „Būk sveiks, Anuži, vėl su alebarda prie zadniko!“ Teatre ir spektaklių buvo prastų, kai tuo metu Vilnius ir Kaunas klestėjo, buvo Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus laikas.
Liežuvio nelaikydavau, sakydavau, ką galvoju garsiai. Vienas teatro korifėjų perspėdavo mane: „Na, kam tu taip, Vytai, tik kenki sau, teatre taip negalima!“ Dažnai pagalvodavau, ko man į tą Klaipėdą reikėjo trenktis. Henrikas Vansevičius[vi] po studijų kvietė į LTSR valstybinį akademinį dramos teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) važiuoti, Anatolijus Efrosas pas jį ateiti dirbti, Arkadijus Kacas į Rygą, dar kitur. Bet... buvo ir geras dalykas toje mano sunkioje pradžioje.
Pradėjau pedagogo kelią, Klaipėdos fakultetuose (vėliau – Klaipėdos universitetas), kuris tęsėsi daugiau kaip 40 metų. Ir dėl to buvau ir esu laimingas. Ilgainiui ir vaidmenų atsirado, vis daugėjo, atėjo laikas, kai per sezoną gaudavau bent po vieną pagrindinį vaidmenį. Atsirado bendraminčių maksimalistų aktorių branduolys: Eglė Barauskaitė, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas, Nijolė Sabulytė, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Vytautas Paukštė... Statė spektaklius Rolandas Atkočiūnas. Atšilo santykiai su Povilu Gaidžiu.
2006-ais kartu su žmona, aktore, teatro pedagoge Velta surinkome aktoriaus specialybės latvių kursą. Pirmą kartą Lietuvoje užsieniečiai, visas kursas, profesionalaus aktorinio meno mokėsi pas mus su Velta, Klaipėdos universitete. Jie labai sėkmingi ir vertinami Latvijos žemėje. 2004 m. atvažiavo Oskaras Koršunovas režisuoti „Šaltą vaiką“.
Dar po kelerių metų, po lemtingo mūsų susitikimo Osle – 2007-aisiais Oskaras atvažiavo statyti savo geriausio spektaklio – Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“. Suvaidinau Nepažįstamąjį – vieną savo svarbiausių vaidmenų. Greitai po to prasidėjo mano kelias į Vilnių, po 33-jų metų gyvenimo Klaipėdoje. Man jau buvo 55-eri.
Šiam vyrukui ištarčiau: „Tau, žmogau, trūksta kantrybės! Ilgainiui jos lyg ir išmokai, bet vėlgi nepamiršk, kad kantrybė ėda žmogaus gyvenimo laiką.“
Andrius Gaučas: Tęsiant mintį, Dėstytojau, Jūsų aktorinis gyvenimas Vilniuje, kai 2011-aisiais tapote Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi, jau yra susiformavusio aktoriaus kūrybinės raiškos laikas, kada remiatės tuo, kas įgyta per trisdešimt trejus darbo metus Klaipėdos dramos teatre. Žvelgdamas retrospektyviai, kuriuos vaidmenis išskirtumėte kaip svarbiausius, esminius Jūsų – aktoriaus – susiformavimui? Kas ir kodėl išlieka laiko tėkmės akivaizdoje?
– Pirmasis etapas, 1978–1983 m., kai atėjau į Klaipėdos dramos teatrą dirbant Romualdui Vikšraičiui. 1981-aisiais sukūriau pirmąjį pagrindinį vaidmenį – Glumovą spektaklyje pagal to paties pavadinimo Aleksandro Ostrovskio pjesę „Išminčiai, arba Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“ (režisierius Romualdas Vikšraitis). Vieni sakė: „Nieko“, kiti – „Galima ir geriau...“ Paskui buvo Tomas iš Tennesseeʼio Williamso „Stiklinio žvėryno“ (režisierius Romualdas Vikšraitis, 1984). Šis vaidmuo man ypač brangus. Vaidinome kartu su Sabulyte, Reklaičiu, Šaltenyte... Puiki komanda.
Ilgai gyvavo spektaklis, daug gastroliavome... Po trupučiuką atsirado vaidmenų: Anatolis – Slavomiro Mrožeko „Portretas“ (režisierius Saulius Varnas, 1991); 1985-aisiais – Napoleonas Pirmasis to paties pavadinimo spektaklyje pagal Ferdinando Brucknerio pjesę režisavo Povilas Gaidys; Džo – Williamo Saroyano „Geriausias gyvenimo laikas“ (1994). Pastarąjį režisuoti pradėjo Ramunė Kudzmanaitė, o kūrybinius sprendimus sustygavo ir pavertė spektakliu Jonas Vaitkus. Tai buvo mano pirmas susitikimas su juo.
Klaipėdoje buvo tikrai labai svarbių vaidmenų, kurie, mano vertinimu, pavykę, geri, bet spektakliai, deja, nebuvo palankiai priimti. 1988 m. Povilas Gaidys režisavo Kazio Sajos pjesę „Žemaičių piemuo“. Kūriau du vaidmenis: kunigą Eligijų Montvilą ir generalgubernatorių Muravjovą. Pastarajam susigalvojau grimą, kuris man labai patiko. Pamatęs su juo mane Gaidys žviegė iš juoko... Muravjovas – korikas, tad apatinę veido pusę išsitepdavau absoliučiai raudonai ir dar padengdavau vazelinu. Atrodydavo, kad jis tikrai ką tik nuo žmogienos atsitraukęs, dar laša kraujas...
Vaizdas išties šiurpus ir kartu juokingas. Muravjovas turėjo tik vieną didžiulę sceną, suskirstytą etapais. Varijuodamas kalbėjimo maniera, dikcija, bandžiau perteikti tris skirtingas asmenybes: Vladimirą Leniną, Josifą Staliną, Leonidą Brežnevą. Buvo įdomu ir smagu. Panašų kūrybinį principą taikiau kurdamas Čertkovą „Rusiškame romane“ (režisierius Oskaras Koršunovas, LRDT, dabar – Vilniaus senasis teatras, 2018), kuris pabaigoje prabyla kaip Stalinas.
Nepaprastai svarbus darbo su Rolandu Atkočiūnu etapas. 1996 m. jis režisavo Friedricho Dürrenmatto pjesę „Penktasis Heraklio žygdarbis ir Augėjo tvartai“. Vaidinau Heraklį. Man labai patiko ir personažas, ir spektaklis. Daugeliui žiūrėjusiųjų – taip pat. Valdas Gedgaudas parašė labai gražią recenziją, tai buvo tikrai aukštas mano darbo įvertinimas. Bet tiems lemiantiesiems jis neatrodė vertingas. Žinoma, kada esi nepastebimas-apeinamas, tai skaudina, todėl geriausia visame tame nedalyvauti.
1997-aisiais sukūriau Garseno vaidmenį Jeano-Paulio Sartre‘o „Už uždarų durų“ (režisierius Rolandas Atkočiūnas, 1997). Gera buvo šaika: Paukštė, Šaltenytė, Savičenko ir aš. Atkočiūnas sugalvojo įdomų sprendimą. Kadangi Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje sukasi ne scena, o žiūrovų salė, tad publika atsisuka į vis skirtingas erdves scenoje. Režisieriaus sumanymu mes – dvi mergičkos – Nelė su Regina – ir aš – turėjome skambinti pianinu Johanneso Brahmso kūrinius.
Galbūt jos turėjo daugiau laiko, o gal buvo darbštesnės už mane šiame fronte, jos pramoko, o aš – niekaip! Nors tu ką... Tuo metu dėsčiau, vaidinau, repeticijos, galvojau: jeigu dar mokysiuosi groti – išprotėsiu! Kada jau turėjome skambinti pianinu, atsisėdau prie instrumento ir neliesdamas klavišų – groju, groju, groju... O Nelė su Regina grojo iš tikrųjų! Atkočiūnui baisiai patiko mano sprendimas, tad scenoje pastatė negrojančius pianinus – su atvertais viduriais, kur visi plaktukėliai atitraukti... Gali daužyti klaviatūrą, kiek nori – negroja, bet tame slypi gili prasmė. Geras sumanymas, ir tas spektaklis buvo tikrai geras.
Paukštė nuostabiai sukūrė nedidelį Portjė vaidmenį – tarytum koks velnias, išlindęs iš ano pasaulio... Dar ir dabar skamba Sartreʼo frazė: „Pragaras – tai kiti.“[vii] Tu miršti arba galvoji, kad miręs susitiksi su savais žmonėmis – su tėvais, su draugais, – o numiršti ir sutinki kitus, ir supranti, kad iš čia neišeisi – liksi su jais. Nors ir labai trumpai gyvavo, bet man taip pat labai reikšmingas Platonovo vaidmuo Antono Čechovo „Nebaigtoje pjesėje“ (režisierius Rolandas Atkočiūnas, 2000).
Išskirčiau Alfredo vaidmenį puikioje Manlio Santanelli komedijoje „Karalienė motina“ (režisierius Povilas Gaidys, 1999). Vaidinome dviese su Elena Gaigalaite. Aš – sūnus, ji – motina. Scenoje tarp mūsų kildavo tikriausias karas. Buvome šauniai susigroję. Tačiau ne paslaptis: kritikai Gaigalaitės nemėgo, tad, pažiūrėję spektaklį, ją užkapojo. Nors ji tikrai buvo labai gera – tiek kaip aktorė, tiek kaip scenos partnerė.
Aidas Giniotis režisavo Molièreʼo[viii] komediją „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras; Ožys“ (2001). Vaidinau Žoržą Dandeną, kurio ištraukas bandžiau dar Juozo Miltinio studijoje, o štai Klaipėdos teatro spektaklyje jau sukūriau visą personažą. Prisipažinsiu, nesiveržiau jo vaidinti, bet taip susiklostė aplinkybės, kad Giniočio pasirinktas aktorius negalėjo, tad paprašė manęs, sutikau. Rezultatas, manau, neblogas...
Pranas Krukelis – svarbus vaidmuo spektaklyje „Frank Kruk“ (2003). To paties pavadinimo Petro Cvirkos romaną, adaptuotą Sigito Parulskio, režisavo Raimundas Banionis. Žiūrovai itin palankiai priėmė, sulaukėme daug gražių atsiliepimų, net penkis kartus vežėme į Vilnių ir vaidinome pilnose salėse, tačiau platesnio teatrinio konteksto įvertinimo nebuvo. Nepaisant to, drįstu sakyti: geras Banionio darbas, kaip ir mano vaidmuo. Man jo ne gėda. Man jis brangus.
2004 m. į Klaipėdos dramos teatrą atvažiavo Oskaras Koršunovas statyti Mariaus von Mayenburgo „Šalto vaiko“. Vaidinau Johaną, ir su Koršunovu mes tik apsiuostėme. Pati pradžia, sakyčiau, buvo ne itin sklandi, tačiau 2007-aisiais, kuriant Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“, mūsų santykiai persilaužė į gerąją pusę. „... Damaskas“ – neabejotinai aukščiausias mano darbo Klaipėdoje taškas.
Érico-Emmanuelio Schmitto „Paleistuvyje“ (režisierius Povilas Gaidys, 2006) kūriau pagrindinį Denis Didro vaidmenį. Šaunus darbas, vaidinome kartu su Nele Savičenko daug metų. Dar ir persikraustęs į Vilnių, grįždavau į Klaipėdą spektakliams, penkerius metus tikrai...
2010 m., kuriant spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (režisierius Jonas Vaitkus, 2010) pagal Gintaro Grajausko pjesę, įvyko antrasis, neskaitant darbo „Vyšnių sode“ (režisierius Kristian Smeds, Teatro informacijos ir edukacijos centras ir Kristian Smeds Ensemble projektas, 2008–2010), susitikimas su Vaitkumi. Supratau, kad mūsų ryšys taip paprastai nenutrūks, man atrodo, Vaitkus irgi tai suprato.
Spektaklio kūrybinės valandos – nepaprastai geras laikas. Aišku, tuo metu Klaipėdos dramos teatras buvo rekonstruojamas, tad mes dirbome tuose baisiuose „Žvejų rūmuose“. Šio pastato erdvė visiškai netinkama teatrui. Buvo bjauru, bet spektaklis išėjo labai geras. Jis laimėjo visus apdovanojimus, ir aš visur viską laimėjau, ir Gintaras Grajauskas, ir Artūras Šimonis, ir tas pats Jonas Vaitkus. Visi buvome pagerbti ir laimingi.
2013-aisiais Vaitkaus patikėtas Karaliaus Lyro vaidmuo gyvavo dešimtmetį tuometinio Lietuvos rusų dramos teatro (nuo 2022 m. – Vilniaus senasis teatras) repertuare, o man asmeniškai tai – dvasinė ir kūrybinė odisėja, per kurią Lyras augo ir keitėsi drauge su manimi, tapdamas pamatine patirtimi mano kūrybiniame kelyje.
Taigi susitikimai su Vaitkumi, su Koršunovu buvo lemtingi mano aktoriniame gyvenime. Žinoma, jie neįvyko tuščioje vietoje, tačiau užsimezgę kūrybiniai ryšiai įžiebė naujo viltį, tapo lieptu kelio į Vilnių, kur ėmė vertis naujų erdvių horizontai.
2017-aisiais spektaklio „Natanas Išmintingasis“ kūrybinis procesas Nacionaliniame Kauno dramos teatre su Gintaru Varnu – vienas įsimintinųjų susitikimų. Ieškojome ir, manau, radome bendrą kalbą, padėjusią šiam vaidmeniui tapti itin svarbiu mano aktorinėje biografijoje.
Galvodamas apie laiko tėkmę, kūrybinį gyvenimą, galiu tik pasakyti, kad vaidmenys palieka tavyje labai daug. Jie yra dideli, nes didesni už mane. Į juos reikia stiebtis. Jie tam tikra prasme išlaiko laiką ir tave laike. Pas mane namuose krūvos tekstų, kuriuose tiek visko prižymėta... Būtent iš jų, iš tų tekstų ir gimė visi sukurti vaidmenys. Nesvarbu, kad praėję dvidešimt–trisdešimt metų, jie taip giliai manyje, kad galiu eiti ir vaidinti dabar pat.
– Regėdamas 21 amžiaus gyvenimo tikrovę, dabartines galimybes jaunajai kartai, o kartu ir jai tenkančius iššūkius bei išbandymus, kaip manote, kartotumėte šiose sąlygose ir aplinkybėse savąjį profesinio kelio pasirinkimą?
– O koks dabar būčiau aš, štai klausimas koksai?! Aistros nerti į gelmę, tikiuosi, būčiau gavęs... Temperamento, smalsumo dar, grožį mylėti ir kurti taip pat turėtų būti duota. Tai ką? Teatras ir aktoriaus dalia kaip ir visai netoli būtų, ar ne? Tik... kur Miltinis? Jo Teatras? Pas kokį mokytoją šiandien lėkčiau? Nerasčiau, nes nėra. Bet su tomis savybėmis, kuriomis ką tik drįsau save apdovanoti, būčiau labai arti literatūros, kino.
Laimės valandos ir taikos laiko ilgesys
– Gyvenime – tiek asmeniniame, tiek profesiniame – yra situacijų, į kurias norėtumėte sugrįžti, idant pakartotumėte tapačiai arba visiškai kitaip?
– Laimės valandos baigiasi, lauki arba spaudi, kad jos grįžtų. Ir laukimas ir spaudimas – intensyvus darbas. Būna ir dovanos, kurios nukrinta lyg iš dangaus. Šiandien labiausiai norėčiau, kad grįžtų taikos laikas pasaulyje. Kur tie pasaulio išmintingieji, protingos širdies žmonės, kodėl jie nesusivienija ir neištaria žodžio, kuris veiktų?!
Atsimenu, kai vaikas būdamas, koks pirmokėlis dar, vakarais atsigulęs lovoje melsdavausi už tėvelius ir sesutę, dar labai karštai prašydavau Dievulio, kad tik nebūtų karo. Labai jaučiau, kad gali tai atsitikti – buvo vėlyvo pokario laikas, Šaltasis karas, dar paskutinis partizanas Antanas Kraujalis buvo gyvas... Tas baisus nerimas šiandien auga dar ir dėl to, kad tokia susipjovusi Lietuva. Tos degančios teisumu akys ir ta neapykanta, ir proto tamsa, tamsa, tamsa... Skaitai Tėvynės istoriją ir vis kartojasi tos prakeiktos tarpusavio pjautynės, ta neapykanta savo artimam. Iš visų pusių!
Reikia vengti žodžio susiskaldymas, jis pernelyg korektiškas, reikia stipraus signalo, aliarmo. Čia, viduje, susipjovę ir supjudyti mes prisišauksime priešą, kuris tik ir laukia, kaip jau ne kartą mūsų Lietuvoje yra buvę. Reikia protingos, istoriniais pavyzdžiais grįstos propagandos, kad ji perspėtų, kasdien apie tai kalbėtų, kad padėtų stabdyti pjautynes.
Ką norėčiau dar kartą išgyventi? Sąjūdžio laiką. Tada buvome geresni vienas kitam. Naivūs žodžiai, būti geresniam kitam, bet tik reikia giliau pagalvoti: kiek juose galios, kokie galėtume būti stiprūs! Jeigu mes savo širdyse atrastume raktą ir atrakintume juos šiandien, gal pajaustume Atgimimo dvasią?
Tik kas padės širdyje atrasti tą raktą. Gal menas...
– Žinia, esate ne tik aktorius kūrėjas, bet apskritai – meno gurmanas, pastaraisiais metais kas Jus sužavėjo, paliko didžiausią įspūdį? Apskritai meno patirtyse, gyvenimo patyrimuose, kiek dar esama, išlikę, o galbūt kaip tik su laiku tik daugėja nuostabos – galimybių nustebti?
– „Mr. Nobody against Putin“ (režisieriai David Borenstein, Pavel Talankin, 2025). Tai paskutinis stipriausias įspūdis. Iš pirmo žvilgsnio labai paprastas filmas, kurio pagrindą sudaro užklasinio darbo organizatoriaus užfiksuota gilios Rusijos provincijos mokyklos kasdienybė. Ji šiurpi, kada po 2022-ųjų vasario į mokyklą ateina fašistinė karinė propaganda. Kuomet melas ir neapykanta liejasi iš suaugusiųjų lūpų vaikams.
Ir kai matai vaikų akis, absoliučiai patikėjusias tais melais, supranti, kad niekas ten nesikeis, niekada. Ir dar. Prisimeni, kad ne taip seniai ir mes patys mokykloje žygiavome su budionovkom[ix] ir dainavome „Naš paravoz vperiod letit...“ (rus. „Mūsų garvežys lekia pirmyn...“), ir tada palaimingai pagalvoji: ačiū Dievui, kaip mes jau toli nuo to.
Kai galiu, lekiu su žmona į Amsterdamą pas Vincentʼą van Goghą – su juo labai gera yra; daužomės po Italijos Toskaną, Florencijos Uffizi‘us, prieš kelias dienas grįžome iš Paryžiaus Orsė muziejus (Musée d'Orsay). Švelnumu iš Pierreʼo-Augusteʼo Renoirʼo paveikslų plaukė elegantiškos ir labai malonios damos parodoje „Renoir et l'amour“.
Galvodamas apie laiko tėkmę, kūrybinį gyvenimą, galiu tik pasakyti, kad vaidmenys palieka tavyje labai daug.
Su knygomis, žinoma, geriausia. Nebuvau skaitęs, tad patyriau laimę nuo Knuto Hamsuno „Žemės syvai“, dar Virginios Despentes „Vernonas Subutexas“ trūktelėjo gerokai, Colmo Toibino „Magas“ puikiai tiko po blaškymosi Thomo Manno gimtojo Liubeko apylinkėse, Johno Dickieʼo „Masonai. Moderniojo pasaulio kūrėjai“ irgi neblogai suėjo.
Jau seniau skaičiau nepaprastai gerą Aynos Rand „Šaltinį“ – varčiau dar kartą; eilinį kartą įėjau į Williamo Faulknerio „Rugpjūčio šviesą“. Puikus Chloéʼs Zhao filmas „Hamnet“ (2025) ir reto talento Jessie Buckley – tikrai nustebino. Filmas „Mūšis po mūšio“ (režisierius Paul Thomas Anderson, 2025) tikrai neblogas ir Seanas Pennas jame, bet man pats gražiausias dalykas, kai Pennas, užuot ėjęs atsiimti eilinio Oskaro, nuvyko į Ukrainą palaikyti karių ir prezidento. Šiuo atveju nustebino realybė.
Aktorinė meistrystės kvintesencija
Airida Gintautaitė: Tai visgi ar po tiek metų kūrybinės patirties dar yra kažkas, ko nežinotumei, Vytai, teatre? Kokia paslaptis dar neatverta Tau aktorystėje?
– Dieve tu mano, visos paslaptys neatvertos! Pradedi naują darbą ir viena paslaptis po kitos... Žinoma, yra tokių dramaturginių medžiagų, kuriose nėra ką atverti, bet su autoriumi susiduri kaip su žmogumi: kaip jo paslaptį atversi, taip ir bendrausite; taip ir su dramaturgija, kaip atversi, taip tau ir bus.
Jeigu turimos omenyje vaidybos paslaptys, jų lygiai taip pat atsiranda. Juk nežinai, kaip būsi paveiktas to susidūrimo su autoriumi, jo estetika tame personaže, kurį gauni... Manau, kad Airida klausia apie aktorinį amatą, ne kūrybą – antstatą. Amato paslapčių išties nelabai daug galėčiau atrasti, ko gero, pagrindinis dalykas, nors man tai nekelia problemų, – kaip padaryti, kad amatas netrukdytų kūrybai? Jį reikia pristabdyti.
Visiškai jo atsisakyti negali, nes jis jau yra tavyje, tavo kauluose, bet jis turi būti labai minimalus. Tais atvejais, kai amato – aktorinio profesionalumo – visiškai atsisakoma, kokybės prasme žiūrovas labai daug praranda, jis negauna visaverčio kūrinio. Repeticijų metu ieškoma teisingo amato ir kūrybos santykio. Kol užsilipi ant kūrybinio arklio, su kuriuo leidiesi į žmogaus ir pasaulio pažinimo kelionę, bandydamas įminti kuriamo personažo vidinę paslaptį...
– Žinoma, kalbantis su Jumis nevalia ir neįmanoma praleisti teatro gyvenimo ir gyvavimo temą, taigi, kaip regite šio meno, konkrečiai aktorystės tikrovę galimybių iš(si)pildyti atžvilgiu, kuriant didžias ir vertingas prasmes?
– „Aš ilgiuosi to laiko, kai Lietuvoje vaidybos menas buvo išskirtinis, o aktoriaus pozicija buvo aktorius-misionierius, aktorius menininkas, kūrėjas.
Aš ilgiuosi to laiko, kai teatras buvo užsikrėtęs idealistinėmis idėjomis ir bandė atsakyti į amžinus ir esminius žmogaus būties klausimus.
Aš ilgiuosi to laiko, kai Makbeto aistrą, Lyro praregėjimą ar Hamleto apsisprendimą įkūnyti, išgyventi iš tikrųjų aktoriui reikėjo be jokių pagalbų: režisūrinės išmonės ar technologijų, skandalingos interpretacijos ar pigaus sušiuolaikinimo.
Ir aš tikiu, kad teatras, ant savo altoriaus iškėlęs seklią socialinę problematiką, neilgaamžis.
Ir aš tikiu vaidybos meno suklestėjimu, kuris remsis aktoriaus sielos judesiais ir aukštu profesionalumu.
Ir aš tikiu, kad jaunas žmogus pasuks į teatro kelią, vedinas tik pačių kilniausių tikslų. Be idealistinio nusiteikimo šiandien eiti į teatrą neverta.
Per visą laiką – mūsų laisves ir nelaisves – teatras išliko gyvas tik todėl, kad jame yra gyvo žmogaus – aktoriaus dvasia.“
Taip kalbėjau prieš dešimt metų. Mano ilgesys ir tikėjimas išlieka. Nors per tą laiką mačiau įkvepiančių vaidmenų ir spektaklių, ir viltį teikiančių pasikeitimų.
– Jūsų naujausias darbas – Verslininko Verlės vaidmuo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Laukinė antis“ pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno pjesę Valstybiniame jaunimo teatre, tad pasidalinkite savuoju matymu paties teatro meno kūrinio, tiek savojo personažo esaties scenos realybėje, personažų tarpusavio santykių peripetijose ir Jūsų asmeninio kūrybinio proceso perspektyvoje.
– Jis lyg kokia aukštesnioji jėga, nulėmusi kitų, silpnesniųjų gyvenimus. Verlė – sudėtingiausias, moraliai dviprasmiškiausias personažas. Trys scenos, trys pasirodymai, o jis yra pagrindinis viso kūrinio variklis.
O, mano vargšelis Verlė! Manipuliatorius, jis laužo kitų žmonių gyvenimus, jis atima iš jų laisvę rinktis, beširdis pragmatikas, jis – melo įsikūnijimas.
Taip, galima jį ir tokį daryti, Ibseno tekstas teikia labai platų interpretacijos diapazoną. Bet! Reikia nuoširdžiai atsakyti į klausimą: ar gali žmogus tarp žmonių išsilaikyti absoliučioje tiesoje, neatnešdamas nelaimės kitam? Nekalto vaiko, Hedvigos, mirtis – čiagi tiesos darbas. Tiesa sugriovė šeimą ir atnešė mirtį. Tai gal geriau melas, ne griaunantis, o kuriantis, padedantis žmogui gyventi. Mano Verlė yra kuriantis ir klystantis, atgailaujantis, praregintis ir kenčiantis.
Nekenčiu vaikščiojančių tiesos instancijų ir nurodinėjančių, kaip man gyventi, ką laikyti teisingu, kam pritarti, ką neigti. Platono „Dialoguose“[x] Trasimachas sako: „Teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam.“
Sokratas išjuokia jo mintį ir siūlo: „Vengti neteisingų poelgių – ar tik tai nebus teisingumas.“
Šios „Laukinės anties“ atsiradimas Lietuvos scenoje yra viltingas ženklas.
Susitikimuose su žiūrovais po priekaištų teatrui apskritai, jeigu yra paminima „... antis“, išgirsti palengvėjimo žodžius: „Pagaliau, normalus spektaklis, gal jau baigsis tos nesąmonės, įdomios tik jums patiems.“
– Žinia, ne kartą esate kalbėjęs, dalinęsis savo paties atrastu-išrastu vaidmens mokymosi būdu – mechaniniu teksto kartojimu, kol žodžiai tarytum įauga į kalbos padargus, kalbėjimo aparato mechanizmas įsiima ta, kita esatimi, kaip ir kiek, jeigu taip, kinta šio aktorinio amato, vaidybos meistriškumo mechanizmo principų veikimas, kokias naujas kūrybines perspektyvas, raiškos galias jis atveria, teikia, siūlo?
– „<…> kol žodžiai tarytum įauga į kalbos padargus, kalbėjimo aparato mechanizmas įsiima ta, kita esatimi <…>“ – labai gerai jūs čia pasakėte.
Tiesą sakant, nesu pasiruošęs teoretizuoti šio mano išradimo, galiu tik pasidalinti kai kuriais pagalvojimais. Personažo tekstas – tai lyg svetimos kalbos žemė. Kai išmoksti užsienio kalbą, gali puikiai ja kalbėti, bet ne mąstyti. Taip ir personažo kalba – ji nukelia mus į gilų ir asociatyvų mąstymą, tik tada, kai esamajame momente apie ištarimą teksto negalvojame ir jis tiesiogiai neveikia mūsų mąstymo, ir personažo kalba liejasi veikiama to, kas vyksta mumyse – asociacijos, prisiminimai, lūkesčiai, gimstantys filosofiniai palyginimai ar apibendrinimai, visiškai nesusiję su esama situacija.
Kaip ir gyvenime: dažnai būname vienu metu keliuose laikuose. O tas mechaninis, kaip kad sakote, intensyvus teksto mokymasis keičia besimokančiojo sąmonę, priartina prie personažo. Visko čia nepapasakosi ir neišprotausi, tas procesas yra labai sunkus, bet kai įvyksta lūžis, pajunti tokią laisvę – nepaprastą!
Darius Meškauskas: Kaip išlaikyti scenos alkį, motyvaciją?
– Man nereikia jo laikyti. Jis yra ir viskas! Ką galiu padaryti? (Su juoku.) Man alkio pakanka. Kai nėra naujų vaidmenų, iš pradžių, atrodo, labai gerai, turiu laiko poilsiui, mąstymui, skaitymui, viskam, kam paprastai jo trūksta, ir taip galima puikiai gyventi, bet geriau, kad vaidmenų būtų... Žinoma, kartais, nepaisydamas to stipraus alkio, niekalo atsisakai. Darbų, dėl kurių buvimo ir turėjimo savaime esi patenkintas, – labai mažai. Ypač dabar.
Gyvenime nieko kito pernelyg daryti nemoku. Kas belieka? Jeigu gyvenime nieko daugiau nemoki, tada pradedi galvoti, ką negyvenime galėtum daryti? Kadangi negyvenimo mes nežinome, tada nugrimzti į mintis apie negyvenimą, o tai nėra labai gerai, turbūt mums nereikėtų leistis mąstyti apie negyvenimą, yra kas už mus apie tai pagalvoja (gestas ranka ir žvilgsnis aukštyn)...
Scenos alkį jutau, jaučiu ir tikriausiai jausiu. Neįsivaizduoju, kad būtų kitaip. Kai labai daug jėgų – repeticijų, spektaklių, važinėji iš vieno miesto į kitą, o dar jeigu sutinki filmuotis, viską turi suderinti, atrodo, Dieve mano, nebenoriu, palikite mane! – bet tai yra tik žodžiai, kurie neatitinka to, ką iš tikrųjų nori pasakyti.
Teatre aš matau labai daug grožio, gerumo, to idealaus prado, jo pripildyta, juo alsuoja ši erdvė. Tas gerumas, gėris ir grožis mane labiausiai masina, motyvuoja brautis į žmogaus ir gyvenimo paslaptis ir bandyti sukurti.
Aistė Diržiūtė-Rimkė: Ko labiausiai bijote scenoje ir (ar) už jos?
– Turbūt labiausiai scenoje bijau (mąstymo tyla) neužmegzti arba prarasti ryšį su žiūrovu. Kada jis neužsimezga arba jo netenki, tai, ko gero, man yra pats baisiausias dalykas scenoje. Jokios kitos baimės scenoje neturiu. Kartais užmegzti ryšį su publika būna labai sudėtinga. Vis dėlto tu esi už tai atsakingas, bet ne viskas priklauso vien tik nuo tavęs. Daug lemia ir patys žiūrovai.
Pakanka vieno žiūrovo, įnešančio šaukštą deguto, ir publika užsikrečia – atsiriboja, tarytum šaltumo siena atsiskiria nuo tavęs arba, atvirkščiai – užtenka palankios atviro žiūrovo reakcijos ir ta geroji bacila pasklinda salėje... Kada tai įvyksta – tikriausia laimė aktoriui. Net jeigu ir nesuvaidinai gerai, bet ryšys su žiūrovu užsimezgė, jie tave priėmė, palaikė, tai apmalšina vidinę graužatį; o kai gerai suvaidini ir, atrodo, viskas pavyko, bet neradai ryšio su žiūrovu, užplūsta ir pasilieka glūdėti abejonės nuosėda: ar iš tikrųjų gerai?
Santykiui su žiūrovu labai svarbi erdvė. Kartais, norėdamas pasiekti ir apimti visą žiūrovų salę, bandai perlipti save, visa energetika darai tai, ko savaime net neleidžia dramaturgija, pastatymas. Yra atvejų, kai ir to gali nepakakti, nes paprasčiausiai kameriniam spektakliui salė yra per didelė. Todėl, sakau, kad įvyko vos ne stebuklas, kai vaidinome spektaklį „Tėtis“ (režisierius Jonas Vaitkus, VST, 2023) „Žvejų rūmuose“ Klaipėdoje, ir pilna žiūrovų salė kvėpavo kartu.
Vaidinant tam tikros vietos yra esminės ir personažo siužetinei linijai, ir visai dramaturginei medžiagai, ir režisieriaus idėjinių sprendimų atžvilgiu. Jos – pačios aukščiausios emocine, intelektualine prasme ir iš tavęs reikalauja stipriausio, giliausio susitelkimo, jausminio ir mentalinio išgyvenimo, paveikusio ir tebeveikiančio tave, ir kartu einančio į žiūrovą. Visa tai turi gimti labai natūraliai, tai turi įvykti scenoje.
Tačiau negali pasikliauti vien manymu, kad įvyks, vadinasi, turi iš anksto pasiruošti, kaip tą aukštąją vietą išpildyti. Jeigu pasiruoši, ji nebėra iki galo gyva, tad turi taip meistriškai užmaskuoti, kad niekas nesuprastų, jog tai paruoštukas, o ne tavo dabar ir čia iš tikrųjų patiriama jausena. Galima tai padaryti, bet visada labai norisi, kad tai įvyktų gyvai. Ne kiekvienas spektaklis ir ne kiekvienas vaidmuo turi tų aukštųjų vietų. Pavyzdžiui, Andrė[xi] jų turi, Nepažįstamasis[xii] – apsčiai, Karalius Lyras[xiii] – tiek, kad... Baimė – kūrybinė – apima, ar paimsi gyvai, natūraliai tos vietos aukštąją natą, ar nepaimsi? Tai yra amžinas klausimas.
Aktorius praktiškai susiduria su materija – autoriaus arba režisieriaus sprendimu, kaip ši vieta turi būti išpildoma, tai yra labai aiškiai ir galutinai numatyta. Taigi autoriaus arba režisieriaus sumanymas tam tikra prasme yra materialus. Aktoriaus, gyvo atlikimo meno kūrėjo, raiška yra absoliučiai idealistinio prado, kuris scenoje, susitikęs su materija, turi ją paversti idealistine. Tai visada yra labai sudėtinga. Aišku, galima nusispjauti. Daug kas nusispjauna ir paprasčiausiai neima aukštų natų. Žinoma, daug lengviau vaidinti organiškai – labai kasdieniškai, atpažįstamai, suprantamai. Daugeliu atvejų tai yra nesąmonė! Visiška nesąmonė (!) ir kūrinio idėjos prasme, ir personažo psichofizikos bei tų aplinkybių, kuriose jis yra, prasmėmis. Pritaikoma sau, bet tai yra absoliuti netiesa. Tai yra ne tai. Taip besielgiantysis yra apgavikas; autorius ne taip parašė, personažas ne tai išgyvena!
Akvilė Eglinskaitė: Dėstytojau, kada ir iš kokių požymių suprasdavote, kad studentas jau išmoko amatą ir yra pasiruošęs scenai, kad geba kurti vaidmenį, o ne atlikti mizanscenas?
– Kad išmoko amato parodo etiuduose išpildomos užduotys, kurias privalo studentai atlikti įsisavindami įgūdžius. Tikėjimas aplinkybėmis, psichofizinė savijauta, gebėjimas įvertinti faktą trimis etapais, logiškas santykių užmezgimas su partneriais ir gyvas bendravimas su jais – viskas įeina į etiudą ir yra pamatoma.
Kitas dalykas – gebėjimas sukonstruoti etiudą. Tai aktoriaus dramaturginio augimo dalis: kada jis pats sukuria aplinkybes, ne trivialias, o kuo įdomesnes, unikalesnes, ir jose veikia. Tai leidžia suprasti, ar įgūdis įsisavintas. Studentai to mokosi, tad visų pirma tai negali būti jiems nepažįstama žemė.
Jeigu per pirmuosius du aktorystės mokymosi semestrus studentas to neįsisavina, vadinasi, ši profesija – ne jam. Tai įvardijama profesiniu netinkamumu. Tokių atvejų neretai pasitaiko, nes sudėtinga šimtu procentų teisingai įvertinti per dvidešimt stojamojo egzamino minučių.
Dar kitas dalykas – vaidmens kūryba. Pagal Boriso Ščiukino mokyklos sistemą ir taburetę galima išmokyti vaidinti, bet kaip kurti vaidmenį, yra kas kita. Iki tol nebuvo autoriaus, kalbėjome tik apie vaidybos meno elementus, o kada atsiranda tam tikro autoriaus konkreti literatūrinė medžiaga, susiduriama su joje esančiomis idėjomis, su autoriaus estetika, jo pasaulėvoka, pasaulėžiūra, analitiniu žvilgsniu.
Aktorius susitinka su personažu, jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, požiūriu, nuostatomis... Grubiai tariant, pradedama mokytis gyvenimo ir konkretaus personažo, kaip žmogaus, būties, kurią siūlo dar kitas žmogus – autorius. Kaip aktorius gebės sukurti vaidmenį? Tai priklauso nuo labai daug ko. To paties scenos alkio, profesinės motyvacijos, apie kurią klausė Meškauskas.
Kalbant kaip dėstytojui apie pedagoginius-auklėjamuosius tikslus, svarbu, kad studentai susidurtų su iššūkiu – suprasti žmogų ir suprasti gyvenimą. Todėl dvidešimties metų jaunuoliui skiri vaidinti Daktarą Ranką iš Henriko Ibseno pjesės „Lėlių namai“, kuris yra kaip žemė ir dangus – su patirtimi, su liga, – sava patirtimi toli nuo studento. Taip jis supranta, kad nėra kito kelio, kaip tik stengtis stiebtis personažo, jo charakteristikos, išrašytos Ibseno, link; jokiu būdu ne bandyti viską pritraukti prie savęs ir pakišti po dvidešimtmečio patirtimi.
Kokiam šventuoliui studentui duodi kurti vaidmenį savo gyvenimą ydose sudeginusio žmogaus, kad jis panirtų į visiškai jam nepažįstamą patirtį. Tai nereiškia, kad iš aukštosios teatrinės mokyklos išėjęs jaunasis aktorius scenoje kurs tokius vaidmenis, bet šios patirtys svarbios jo profesiniam augimui. Žinoma, pirmiausia aktorius turi būti žmogus, imlus gyvenimui, kuris nebėga nuo to, kas sudėtinga, o priima kaip tai, kas reikalinga, kuo remdamasis galės paskui kurti vaidmenis.
Akvilė Eglinskaitė: Ar pedagoginiame darbe išmokote ko nors iš savo studentų, ką nors perėmėte iš jų?
– Taip, labai daug! Studentai, jauni pradedantieji aktoriai, scenoje pateikia tokių visiškai netikėtų savo atradimų, kurie tikrai nustebina tuo žmogišku tikrumu, naujumu, unikalumu. Kartais tai gali būti kokia intonacija, kartais – išskirtinė savybė kalbos manieros, kūno plastikos ar giluminiame vertinime. Tai užkrečia. Buvau neblogas vagis, kuris, pamatęs studento darbe gražų, vertingą jo atradimą, pavogdavo jį. Aišku, tai tebūdavo pirminis impulsas vėlesnei mano kūrybai.
Ką ir kalbėti apie studentus, kurie nugrimzdę į istoriją ar filosofiją, jų apmąstymai, atradimai analizuojant kūrinius, tokie autentiški, giliai pagrįsti... Tokie atvejai tikrai nebūna reti, nes darbštūs, sąmoningi, protingi žmonės pasiruošia taip, kaip tu, dėstytojas, turėdamas dvidešimt ar trisdešimt dramaturgijos ištraukų, niekaip negalėtum. Nežinau, kaip būtų, jeigu dabar dėstyčiau, kada yra dirbtinis intelektas... Nors piktnaudžiaudami studentai galėtų ir užlūžti – dirbtinis intelektas kartais pateikia nesąmonę – tokią galingą! – kad neduok, tu sviete...
Taip kad iš studentų labai daug ko išmokau ir mokiausi visą laiką, bet ir aš jiems labai daug daviau ne tik kaip pedagogas, bet ir kaip aktorius – dosniai dalinausi savo kūrybinėmis patirtimis. Tuo metu ką vaidinau scenoje, bandydavau perteikti jiems, nežinau, kiek jie suprasdavo, bet savo atradimus įšpricuodavau.
Anupras Jucius: „Jei prireiktų parašyt romaną vien iš savo tikrojo, realaus gyvenimo ar tai būtų bestseleris ir, Dėstytojau, ar „išradot sielos vitaminus? Dvasinį dantų šepetėlį?“[xiv]?
– Mielas Kolega! (Taip į savo asistentą kreipiasi mano Psichiatras Gintaro Grajausko pjesėje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“) Romaną rašyti pavojinga – skaitytojai gali pagalvoti, kad Psichiatro vaidmuo man buvo ne tik vaidmuo, bet ir diagnozė. Jeigu vis tik ryžčiausi ir parašyčiau romaną vien iš savo tikrojo gyvenimo, tai būtų ne bestseleris, o baudžiamoji byla! Ją akimirksniu paverstų uždraustąja knyga – skaitytojai tiesiog nepatikėtų, kad vienas žmogus gali tiek kartų legaliai išprotėti ir vis tiek būti kviečiamas į sceną nusilenkti. Tikra tiesa daugeliui būtų mirtina dozė.
Dėl sielos vitaminų... Matau, kad jums juos išrašiau ne veltui, jei po tiek metų vis dar cituojate tą mano seną daktarą, vadinasi, patekote į gerą priklausomybę. Rekomenduoju dvigubą dozę: jie padeda neprarasti sveiko pamišimo šiame per daug rimtame pasaulyje.
Ir nepamirškite dvasinio dantų šepetėlio! Aš jį vis dar nešiojuosi vidinėje švarko kišenėje: juo kas rytą nušveičiu nuo savęs visą pilką kasdienybę ir normalumo apnašas, kad liktų tik grynas sceninis nervas ir šviečianti beprotybė.
Siūlyčiau Tamstai tęsti šią terapiją – kol turime savo vitaminų, tol esame nemirtingi, tik būkite atsargūs – mano vitaminų šalutinis poveikis yra nepagydomas noras ieškoti šviesos ten, kur kiti mato tik tamsą!
Akvilė Vitkūnaitė: Aš dažnai prisimenu studijų metus. Jie buvo tokie pilni visų pirma vidinių dramų, augimo, virsmų, abejonių, užpildyti tokio stipraus tikėjimo, pripildyti meilės, juoko ir labai nuoširdaus nesupratimo, kodėl negaliu širdimi pasiekti šio personažo dvasios? Ko man dar trūksta?.. Dėstytojau, ar būna dienų, kai, vairuodamas automobilį ar žvejodamas, prisimenate kokį mūsų, paskutiniojo savo studentų kurso, etiudą, aukštą spektaklio momentą, kai tiek kalbėję, tiek nesupratę, pagaliau priartėjame prie tiesos? Ar kokį genialiai juokingą situaciją, ryšio-artumo akimirką, pasipiktinimą, ašaras? Ar sugrįžtame pas Jus atsiminimais dienų bėgsme?
– Aišku, kad sugrįžtate, ką ir bekalbėti... Abu su Velta prisimename jų darbus – ne tik paskutinio kurso, apskritai. Kai susitinku su studentais, ypač iš ankstesnių laidų – juk pradėjau dėstyti 1978-aisiais, – žmonės iš tų tolimųjų ūkanų labai nustemba, kad atsimenu jų vardus ir pavardes, nes jų buvo ne tiek ir mažai... Tebeturiu knygutes, kuriose užrašyti jų etiudai ir mano jiems skirtos pastabos. O daugelio diplominius darbus turbūt prisiminčiau savaime...
Atsimenu jų gerumą. Aišku, visokių buvo studentų, buvo ir negerų, bet laikui bėgant jie išblunka. Akvilė klausia apie savo kursą, jo visi vaikai buvo geri. Visada labai džiaugiesi, kada jiems sekasi; sielojiesi, kada jiems sunkiau, ir tiki, kad viskas pakryps į gera.
Kaip galiu neprisiminti Akvilės spektaklyje „Ponas Kolpertas“ pagal Davido Gieselmanno to paties pavadinimo pjesę? Kaip galėtum jos neprisiminti?! Genealus jos vaidmuo, kaip ir kiti Akvilės darbai: ir Boba Vienaakė Kazio Sajos „Devynbėdžiuose“, Juozo Miltinio teatre vaidino, ir Hedda Gabler[xv] – labai gera, labai įdomi. Prisimeni ir dažnai lygini su kitų darbais, kuriuos dabar matai scenoje. Nenoriu pernelyg daug ko sakyti, bet Akvilės kursas pasižymėjo aukštu profesionalumu, jie baigė studijas žmogiškai stiprūs ir puikiai pasirengę kaip kūrėjai, jau nekalbant apie amato išmanymą ir gebėjimą derinti jį su kūryba.
„Kodėl negaliu širdimi pasiekti šito personažo dvasios?“ – šis Akvilės klausimas yra aktoriaus variklis teatre. Vienas iš pirmutinių literatūrinės medžiagos analizės punktų – pirmasis įspūdis: perskaitai ir iš karto turi tam tikrą matymą. Labai dažnai tai intuityviai yra teisingiausias ir tiksliausias sprendimas jau vėliau, kuriant vaidmenį. Jis labai svarbus. Taip pat ir režisieriaus, Akvilės atveju, teatro pedagogo nurodymas, kas ir koks yra tavasis personažas. Tai iš karto labai stipriai paveikia, kaip vaikystėje auklėjimas.
Dažnai tai, ką vaikas gauna ankstyvajame amžiuje, toks paskui jis ir keliauja per gyvenimą. Taigi pirmas įspūdis kūrinio, kurį paimi iš autoriaus arba režisieriaus ar teatro pedagogo, yra nepaprastai paveikus, jis pasilieka tavyje, ir viskas, ką darai, yra noras pasiekti, prilygti tam idealui. Lyg paveikslo originalas, lyg šviesa, norima(s) atkurti, bet tai neišpildoma, nes idealo visada gali tiktai siekti, bet niekada negali pasiekti. Jeigu sieki to, kas nepasiekiama, – kankiniesi. Vadinasi, esi užprogramuotas kūrybinei kančiai.
„Ko man dar trūksta?“ – klausia Akvilė. Kartais gal trūksta, kad netektum materialaus kūno... (Šypsosi.)
– Tęsiant Akvilės paliestą sritį – pedagoginį darbą, kurį drauge su žmona, aktore, teatro pedagoge Velta Žygure-Anužiene plėtojote keturiasdešimt metų, išleidote net devynias laidas, išties nevalia nepaklausti, ar jaučiate, suprantate būtinąją privalomybę parengti vaidybos amato mokymo vadovėlį, aktoriaus saviruošos knygą, reikalingą dabarties ir ateities kartoms?
– Ačiū, Jūs gražiai įvertinote. Niekam nereikia!
Lietuvoje nėra teatrinės mokyklos, ne įstaigos, o mokymo metodinės sistemos prasme. Galima sakyti, kad teatrinė mokykla yra kaip tam tikra religija, tikėjimas, sujungiantis dirbančius pedagogus, kurie per ilgą laiką – sėkmės atveju per trumpesnį – pasitikrina savo pedagoginius atradimus ir išgrynina, kaip jaunas žmogus turi būti auklėjamas ir ugdomas, kokiais etapais ir kaip jo pasiekimai atitinkamame etape turi būti patikrinami. Tokiu būdu išsikristalizuoja metodikos sistema, kaip viskas turi vykti ir būti išdėliota per studijų metus. Viso to Lietuvoje nėra.
Daugiausia laikomasi praktikos, kad tas, kuris surenka kursą, tas ir moko to, ką pats moka, žino. Pavyzdžiui, žinoma elementari praktika, kaip vaizduoti žvėriukus, ir to mokoma. Tačiau koks tikslas? Studijų procese svarbu suformuoti studento įgūdžius: pastebėti charakterio grūdą ir jį perteikti, išmokti analizuoti, vertinti personažo charakterį, jį supančias aplinkybes, santykius su jomis ir aplinkiniais, ir visa tai perteikti vaidinant.
Ruošiamas aktorius turi būti auklėjamas kaip žmogus, kuris, įvalgęs įgūdžius, sugebėtų kurti – atverti autorių ir atverti save tam autoriui. Lietuvoje daugeliu atvejų teatro pedagogai yra režisieriai, kurie, rinkdami kursą, iš karto numato studentus kaip būsimus aktorius, vaidinsiančius jų spektakliuose. Todėl galvojama ne apie studento ugdymą, o jo paruošimą darbui su konkrečiu režisieriumi. Dėl to ir vadovėlis nėra reikalingas.
Teatro pedagogika yra nepaprastai sudėtinga sritis, labai daug iš tavęs – teatro pedagogo – reikalaujanti. Nepaprastai sunku nuo to nepasitenkinimo, kurį patiri iš studentų. Jie įstoja į vaidybą ir nori iš karto vaidinti, galvoja apie didelius vaidmenis, apie sceną, o čia triūsia su kiaušinio perskėlimu ir trynio nuo baltymo atskyrimu be kiaušinio; su degtuko uždegimu be degtukų dėžutės... Vienas po kito eina ir daro daugybę kartų.
Arba – santykis su veiksmo vieta. Iš studento santykio su patalpa, į kurią įeina, turiu suprasti, kad tai – jo mirusios močiutės namai... Šie pratimai labai išvargina, atrodo, labai primityvūs, niekam nereikalingi, net pedagogai dažnai nesupranta, kada jų atlikimas rodomas egzamine. Bet tai nėra baigtinis darbas! Tai – ugdymo proceso dalis, kuri nėra skirta žiūrovui linksminti ar pateikti teatrui...
Vertinama, ar studentas suprato, ar geba tai atlikti, ar jis sąmoningas šiame veiksme – santykyje su mirusios močiutės kambariu, patikėdamas tomis aplinkybėmis pats ir atitinkamai veikdamas. Visa tai leidžia spręsti ir apie jo tinkamumą aktoriaus profesijai.
Teatras gyvena neypatingai gerą laiką... Žinoma, prastų spektaklių buvo, yra ir bus, bet didžiausia teatro nelaimė įvyksta tyliai: kai išprusęs, estetiškai subrendęs žiūrovas užveria duris ne todėl, kad nustojo mylėti sceną, o todėl, kad ši nustojo su juo kalbėtis jo lygmeniu. Tai skaudus atsisveikinimas, kai žmogus, ieškantis dvasinės atramos, dramos teatro erdvėje randa tik lėkštą infantilumą ir paauglišką maksimalizmą, kuris toli gražu nepasiekia jo išlavinto skonio bei sukauptos intelektualinės patirties.
Sakau: „Nueikite į „Laukinę antį“! Šio spektaklio kūryba ir pats jo principas yra tikro teatro pavyzdys. Procesas nebuvo lengvas, priešingai, sudėtingas, su problemomis, bet taip juk ir yra kuriant. Absoliučiai pozityvu pajausti tikrą, konvencinį teatrą. Tačiau akivaizdžiai matyti, kad jis apeinamas. Kalbėjau su viena aktore, kurios nuomone, šiame spektaklyje nieko nėra. Paklausiau jos, ką turi omenyje sakydama „nieko nėra“? „Kur režisūra?
Kur režisūrinis sprendimas? – Tu lauki interpretacijos ir sprendimo, kas būtų priešinga tam, ką parašė Ibsenas? Tai vadini interpretacija? Tai priimi kaip traktuotę? – Ironizuodamas pasakiau, – mano supratimu, apskritai reikia uždrausti traktuoti ir interpretuoti režisieriams. Tada viskas bus gerai!“ (Juokiasi.)
Ten ir tada
Jovita Jankelaitytė: Kaip Jums, Vytautai, pavyksta šioje profesijoje, kurioje yra labai daug, – na, nepabijosiu šio žodžio, – purvo: agresijos, konkurencijos, pavydo, išlikti tokia šviesia asmenybe ir nešti tą šviesą, spinduliuoti ją kitiems, nes, manau, labai paprasta pereiti į tą tamsesnę pusę ir nešti tamsą, o ne šviesą? Kokia yra Jūsų tos begalinės ir beprotiškai gražios šviesos paslaptis, o kartu – kaip ją saugoti savyje ir puoselėti jaunam aktoriui, nuo ko pradėti, į ką atkreipti dėmesį?
– Nežinau... Kada studentai arba jaunesni aktoriai manęs ko panašaus paklausia, kaip Jovita, ir pasidalina savo rūpesčiais, skauduliais, kad juos užgavo ar įžeidė, neteisingai pasielgė, – ką gali? – tiktai priglausti, apkabinti ir stengtis nuraminti... Labai dažnai sakydavau: „Klausyk, mesk, visa tai yra glupstva! Pasiimk Ibseną, pasiimk Strindbergą, Williamą Foulknerį, jei nepatinka, pasiimk Charlesʼą Dickensą, jo „Kalėdų giesmę“ ir skaityk! Lįsk visiškai į kita! Stenkis atsiriboti nuo viso to purvo. Jo iš tikrųjų – be proto daug!
Mažai supratimo apie aktoriaus tikrąjį gyvenimą, apie jo vidinį pasaulį, jausmus ir emocijas, apie tai, kas jį gali sužeisti, užgauti. Aktorius gali šypsotis, būti absoliučiai laisvas, netgi ignoruojantis visa tai, tačiau jo viduje neretu atveju siaučia didžiulės vidinės dramos. Neatsitiktinai Jovita kalba apie purvą, agresiją... Svarbu ne tik išsilaikyti, bet ir nesusitepti – nevirsti tokiu pačiu. Nėra paprasta. Kartais mintyse norisi atsikirsti, bet pagalvoji: kam? Ką tai duos? Tik išpurvinsi nuėjęs į tą lauką, kuriame reikia muštis. Ko muštis? Nėra ko.
Man taip gaila tų žmonių – su didžiausia atjauta tai sakau, – kurie puola skaityti recenzijas. Net ir jausdami, kad gali būti suniekinti, apdergti ar likti nepastebėti, jie vis tiek neria į tai. Sakyčiau, tai priklausomybė kaip nuo adatos. Kiekvienas baisiai trokšta to medaus, to pagyrimo, vis tikisi: „Gal pastebės?“ Tačiau ne tai yra gyvenimo esmė ir ne tai žmogaus nei aktoriaus paskirties prasmė. Neskaityti, nedalyvauti, absoliučiai vengti to vertinimų turgaus! Jeigu bus gerai, tau pasakys artimas, mylimas žmogus arba brangus kolega tau pasakys.
Visada giliai analizuoju ir labai kritiškai vertinu savo darbą. Nė vienas niekada man daugiau nepasakys negu pats sau pasakyčiau. Žinoma, kai pasako gera – labai malonu, tai skatina atsispirti ir toliau dirbti. Labai seniai Juozas Miltinis dideliame interviu „Vaikščiotojai vandeniu“ kalbėjo, kad kritikai neįneša nieko gero, o turėtų. Tai galioja ir dabarčiai. Nekonstruktyvi kritika neišsprendžia tų problemų, kurias pats matau. Todėl ir sakau: nedalyvauti, skaityti tai, kas atitraukia nuo tų minčių, kurios kankina – beprasmiškai kankina.
Kaip nepereiti į tą tamsiąją pusę? Na, nereikia ten eiti. Stengtis neiti ten ir viskas. Be to, yra dar ir Dekalogas, kurio laikymasis irgi padeda išsilaikyti šviesos pusėje.
Kartą, jau naktį, einant po spektaklio, panašiai manęs paklausė vienas režisieriaus asistentas, gerokai vyresnis už kitus: „Kaip išlaikote šviesumą?“ Spontaniškai ištariau: „Pasižiūrėk į dangų, kiek iš čia visko eina... Reikia pakelti akis, į tenai pasižiūrėti. Tada savaime viskas apsivalo. – Jūs penitės iš kosmoso. Viskas man aišku. Jūs – iš kosmoso, iš tenai penitės. – Na, – sakau, – gali vadinti kosmosu, kaip nori...“
Tas įvardintas pozityvumas nereiškia, kad gyvenu vien tik beprotiškoje šviesoje. (Juokiasi.) Kartą viena gydytoja manęs paklausė: „Kaip jums sekasi, Vytautai? Kaip gyvenate? – Atsakiau, – Gerai, kai nesimušu. – Su kuo? – Su savimi. Gerai, – sakau, – tada, kada jis manęs nesmerkia. – Kas jis? – Jis, – sakau (rodo ranka į save): – Matote, gydytoja, aš gi esu ne vienas. Mano smegenys už mane protingesnės, tai konfliktai tenai nuolat vyksta, o kartais perauga į labai dideles muštynes...“ Ką daryti? Gal irgi kiek nuo to tamsumo pasišalinti...
Jaunas aktorius tegul mokosi, tegul skaito istorinius veikalus: apie Jeruzalę, apie Senąją Romą, apie Antiką; tegul skaito Bibliją – ne vienąkart, o visąlaik; tegul skaito klasiką. Kiek yra visiškai pamirštų autorių: Jeanas Racineʼas, Pierreʼas Corneillis, Voltiareʼas[xvi], o jie – puikūs! Tegul skaito Gottholdo Ephraimo Lessingo dramaturgiją – visiškai nepažįstama, išskyrus „Nataną Išmintingąjį“ nieko dabar teatre nėra; kiti autoriai – pilni grožio ir dramos – Tennesseeʼis Williamsas, Eugeneʼas OʼNeillas... – kalbu apie tuos, kurių daug kūrybos išversta į lietuvių kalbą.
Nors dabar nebėra problemos – šių laikų žmonės puikiai skaito angliškai. Galų gale be dramaturgijos yra daug ko skaityti, pravartu leistis į nuo mūsų nutolusį pasaulį. Taip pat klausytis muzikos, klausytis Fryderyko Chopino, Johanneso Brahmso, jau net nekalbu apie pačius pačiausius...
Jokiu būdu nepasiduoti kasdienybei! Gyvenimas vien tik čia ir dabar yra labai skurdus. Būtinai reikia gyventi ten ir tada. Susidurdamas su ten ir dabar įgyji aiškesnę ir tikresnę kryptį pasaulio ir savęs paties pažinime, suvokime ir vystymesi. Privaloma žinoti istoriją iš žmonijos, pažinti praeitį, semtis iš jos, nepasitraukti, tada neatrodys viskas taip plokščia, kaip atrodo, esant ir žvelgiant iš tos dienos taško.
Andrius Anužis: Kaip paaiškintum, kodėl gudrios plėšrūnės žuvys kartais puola vaikytis keistai besivartantį, menkai apdirbtą metalo gabalą, kuris visiškai neprimena jų įprastinio grobio? Ar ir žmonės kartais panašiai elgiasi?
– Oi, pasiutęs!.. Neduok, tu sviete... (Šypsosi.) Aišku, ir žmonės, panašiai elgiasi!.. Kartais orientuojasi visiškai ne į tikrus dalykus, kaip tą neapdirbtą metalo gabalą[xvii] Pilna pavyzdžių, kai pabėgama nuo originalo, nuo tikrumo. Apmaudu dėl to.
Tarp žmonių ir žuvų, manyčiau, yra toks skirtumas. Tikrai nedrįsčiau žuvų vadinti kvailomis, jeigu jas pagaunu, kaip Andrius sako, su šiuo metalo gabalu. Ne dėl to, kad jos kvailos, bet dėl to, kad yra tam tikra žvejo meistrystė, kurios galbūt Andrius dar nėra pasiekęs... Juokauju! Jis yra daug geresnis žvejas už mane, nėra ko nė kalbėti! Bet, pasilikdamas kapojimosi lauke, sakau: jos ir gaudo tą metalą, todėl, kad žvejys gal nėra labai blogas.
Žiūrint į pramogų verslą, kartais atrodo, kad tai meno pakaitalas. Nesakau, kad pramoga yra blogai. Tai nėra blogai. Svarbu kokybė. Tikro – aukštos prabos pramogų meno pavyzdžiai dažnai peržengia žanro ribas ir juos vertini jau kaip meno kūrinį-menininką.
Svarbi Ibseno frazė iš „Visuomenės priešo“: „Dauguma niekada nėra teisi.“ Taigi labai svarbu turėti savo vidinį kompasą: kas yra gerai, kas yra blogai, ir pagal jį gyventi.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
