Stiklių gatvė, kaip ir joje susiformavusi nedidelė aikštė, nebuvo priskirta XVII a. pradžioje sudarytam žydų kvartalui, tačiau netrukus į amžiaus pabaigą natūraliai tapo integralia jo dalimi.
Gatvės pavadinimas nėra atsitiktinis – joje buvo gausu stiklo dirbinių parduotuvių ir meistrų, o 1547 m. stiklo manufaktūrą įkūrė Martynas Paleckis. Tiesa, galimas dalykas, kad bent trumpą istorinį laikotarpį ši gatvė turėjo Žydų gatvės pavadinimą.
Stiklių gatvė vedė į pagrindinę miesto aikštę – Rotušės – aplink kurią vyko turgūs, o pats Rotušės pastatas buvo apstatytas prekyvietėmis. Ši aplinkybė lėmė tai, kad į pagrindinį turgų vedančioje Stiklių gatvėje buvo gausu nedidelių parduotuvių, įrengtų pirmuose namų aukštuose, joje nuolat zujo ir vargingesni prekeiviai, o judrioje gatvėje įvairius reikalus tvarkė ar paslaugas bei prekes siūlė prekeiviai. XIX a. pirminė prekybinė Rotušės aikštės funkcija ėmė silpti, ir ten imta kurti laisvalaikio praleidimo, pasivaikščiojimų erdvė. Smulkesni žydų prekeiviai, neįstengę turėti atskirų parduotuvių, ėmė prekiauti būtent Stiklių gatvės aikštėje.
Su šia Stiklių gatvės aikšte yra siejamas vienas itin intriguojantis mistinis pasakojimas apie piktąją dvasią, vadintą dibuk (jid. דיבוק). Tai plačiai tarp žydų ypač Rytų Europoje paplitęs panašaus siužeto folklorinis pasakojimas apie žmogui kenkiančią, jo sielą ir kūną žalojančią ir alinančią, visokias sunkias ligas, ypač pamišimą, bei nelaimes prišaukiančią piktąją dvasią. Dibukas Vilniaus žydų kvartale, kaip manoma, vaidenosi būtent prieš jus esančiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančio namo rūsyje. Veikiausiai į tą rūsį veda šios nedidelės medinės durys užapvalintu viršumi.
Svečiavęsi šiame name pasakoja jame esantį net trijų aukštų, ankštame kvartale gyvenimui pritaikyta rūsį, su kuriuo ir siejama vilnietiškojo dibuko legenda. Jos išskirtinumą kuria asmuo, kuriam priskiriamas egzorcizmo seansas, išvarant besivaidenančias ir žmonėms kenkiančias piktąsias dvasias. Šis žygdarbis vilnietiškame legendos variante yra priskiriamas iškiliausiai žydiškojo Vilniaus figūrai – Vilniaus Gaonui Elijui, kuris specialiai atėjęs į šį rūsį išvaryti piktosios dvasios. Galite būti ramūs, nuo to laiko šioje vietoje nebesivaidena.
Tai legenda, turinti gausybę versijų. Tuo tarpu kai kurie istorikai yra linkę tikėti, kad jei legendos dalis apie apsėstą žmogų buvo tiesa, Vilniaus Gaonas kaip tik atsisakė padėti apsėstajam, nes nenorėjo turėti nieko bendra su blogio jėgomis. Tai buvo jo bendra pozicija, o ne nenoras padėti apsėstajam.
Universalioji dibuko legenda buvo atgaivinta dar kartą XX a. pradžioje. Vilner trupe pastatė ir suvaidino pasaulinio garso sulaukusią rašytojo ir folkloristo S. An-sky (tikrasis vardas Šlomo Zanvl Rapoportas; 1863-1920) pjesę „Der dibek: Tsvishn tsvey veltn“ (jid. דער דיבוק: צװישן צװײ װעלטן; lt. Dibukas: tarp dviejų pasaulių)“. Jos premjera įvyko 1920 m. pabaigoje, pristatant pasauliui teatro meno jidiš kalba šedevrą, deja, tik ne Vilniuje, bet Varšuvoje.
--
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.
