Dar visai neseniai virš gatvių skraidantys dronai, liepiantys grįžti namo ar nesibūriuoti, buvo fantastinių knygų ir filmų elementas. Dar neseniai tik grožiniuose kūriniuose visuotinis sekimas buvo baisus, trikdantis siužeto elementas, verčiantis veikėjus jaustis beviltiškai ir sudorojamais sistemos, bet kartu ir kviečiantis sukilti. Dar neseniai...
Gyvenome kitaip, mąstėme kitaip, elgėmės kitaip. Dabar „pandemija“, „karantinas“ ir kiti grėslūs žodžiai mūsų gyvenimą pertvarkė ir perrikiavo. Kantriai lindime namuose, dirbame iš namų, nešiojame kaukes, vengiame artimo kontakto, saugomės ir saugome kitus. Nes niekas nenori sirgti, ar ne?
Apskritai žmogui būdinga ir netgi reikalinga gyventi pagal taisykles, nes jos suteikia aiškumo. Lyg ir sutarta – jeigu elgsiesi pagal taisykles, tai nenukentėsi. Juk visuomenė iš principo paremta taisyklių, kurios taip pat užtikrina ir mūsų pačių saugumą, laikymusi. Bet taisyklė, kaip ir bet kuris reiškinys, yra tokia pat dviveidė kaip romėnų dievas Janas: ji gali saugoti žmogų ir visuomenę, bet gali jai ir kenkti.
„Šiandien 14 val. visi žydai turi susirinkti miestelio aikštėje. Daiktų neimti“, – prieš keliasdešimt metų taip ar panašiai rašė skelbimai, ir žydai ateidavo, nes bandė laikytis taisyklių. Išliko tik tie, kurie jas pažeidė – neatėjo, pabėgo, pasislėpė.
Šventvagiškai skamba, bet kriminologijos klasikas Emile Durkheimas sakė, kad net toks rimtas taisyklių pažeidimas, kurį mes vadiname „nusikaltimu“, yra sveikos, gyvos visuomenės pavyzdys, net pokyčių pranašas.
Taigi, visi tie iš užsienių grįžę „buduliai“, dabar varantys savo juodą „BMW“ pagirdyti į Baltijos jūrą, įžūliai vaikštantys be kaukių, slapti geliniai salonai ir vieši, bet machinacijose paskendę hospisai iš tiesų yra gyvos visuomenės požymis. Visuomenės, kurios gyvenime taisyklių ribos yra tikrinamos, kur jos, aiškinamasi, ir visą laiką keliamas klausimas: ar ši riba yra pagrįsta?
Taigi, visi tie iš užsienių grįžę „buduliai“, dabar varantys savo juodą „BMW“ pagirdyti į Baltijos jūrą, įžūliai vaikštantys be kaukių, slapti geliniai salonai ir vieši, bet machinacijose paskendę hospisai iš tiesų yra gyvos visuomenės požymis.
Paimkime žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusį pavyzdį, kai sveikatos apsaugos ministras ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centro vadovas Aurelijus Veryga pasakė, kad karantino situacija yra momentas moterims, planuojančioms pasidaryti abortą, pagalvoti dėl tokio sprendimo ir galbūt jo atsisakyti. Visuomenės dalis, pasisakanti už moters teisę elgtis su savo kūnu ir jo procesais taip, kaip ji mano reikalinga, pasipiktino.
Visuomenės dalis, mananti, kad abortas – tai žmogžudystė, plojo ministrui. Bet iš karto kilo ir klausimas: ar tai tik nėra paslėptas valdančiųjų žingsnis abortų draudimo link? Panašiai nutiko ir su taisykle, kad karantino metu į gimdymą negalima įleisti vyrų. Nors nekilo tiek daug triukšmo, bet suinteresuota visuomenės dalis susirūpino: ar tikrai būtina drausti vyrams dalyvauti? Kiek tai pagrįsta? O dar buvo ir istorijų su priverstiniu karantinavimu, kai į vieną patalpą suvaromi ir potencialiai sergantys, ir jokių simptomų neturintys žmonės, ir kiti panašūs dalykai.
Taigi, kad ir kaip mylėtume savo valstybę, ji vis tiek yra ir mama, ir Leviatanas. Dvi priešybės: globa ir pavojus. Kaip nuo to pavojaus ginamės? Ogi pirmiausia per žmogaus teises. Taip, žmogaus teisės yra iššūkis valstybei – Leviatanui.
Jos rodo viena: visuomenei privalu budėti ir nuolatos įtariai žvelgti į valdžios Leviataną. Turbūt žinote, kad Leviatanas – tai toks baisus, mitinis gyvūnas, iššliaužiantis iš jūros, ir aišku, kupinas negerų užmačių: gal nori jus išgąsdinti, o gal ir jumis papietauti. Tuo tarpu britų filosofui Thomui Hobbesui Leviatanas buvo tarsi valstybės įsikūnijimas, mažesnis blogis, kurį tenka pasirinkti siekiant išvengti visų karo prieš visus (Hobbeso būta absoliutisto). Ir dabar Leviatano metafora dažnai naudojama siekiant pabrėžti pavojaus dydį, kompleksiškumą, sudėtingumą ir, matyt, neišvengiamumą bei nuolatinumą.
Taigi, kad ir kaip mylėtume savo valstybę, ji vis tiek yra ir mama, ir Leviatanas. Dvi priešybės: globa ir pavojus. Kaip nuo to pavojaus ginamės? Ogi pirmiausia per žmogaus teises. Taip, žmogaus teisės yra iššūkis valstybei – Leviatanui. Nes būtent žmogaus teisės akcentuoja kiekvieno asmens bendrą, kartu ir individualią vertę. Viena vertus, tu esi sraigtelis milžiniškoje visuomenės mašinoje, kita vertus, tu esi vienintelis – ir nesvarbu, ar sėdi Seime, ar skini pomidorus Ispanijoje.
Štai kodėl pandemijos kontekste žmogaus teisių diskusija įgyja ypatingą svarbą. Juk pandemija – natūraliai susiklosčiusi situacija, kai reikalinga leviataniška galia, leidžianti suvaldyti tuos laisvūnus, nesusipratėlius ir visus kitus, paleisti sekimo dronus ir programėles, gaudyti, bausti, uždaryti ir – tai taip pat labai svarbu – sulaukti publikos aplodismentų už „nežmones“, už griežtas priemones, už galios demonstravimą, net jeigu ji ir laužo likimus, išskiria šeimas, palieka žmones be išgyvenimo šaltinio.
Kitaip tariant, dabar, ypač dabar, mes visi turime labai aktyviai stebėtis ir domėtis, ką Leviatanas daro su mūsų teisėmis. Stebėjimas nėra nei malonus, nei didingas. Bet kas, stojantis prieš Leviataną, vargu ar sulauks gausių plojimų, greičiau kaip tik bus palaikytas atskalūnu ar nesusipratėliu. Taip bus net pasirinkus pačius teisėčiausius kelius: viešinimą, protestą, ėjimą į teismus.
Pandemija – natūraliai susiklosčiusi situacija, kai reikalinga leviataniška galia, leidžianti suvaldyti tuos laisvūnus, nesusipratėlius ir visus kitus.
Beje, apie protestą – pasaulis jau parodė, kad ir pandemijos metu įmanoma protestuoti. Galima tai daryti tai ramiai ir pagal taisykles, kaip, pvz., Izraelyje, kur protestuotojai preciziškai laikėsi atstumo reikalavimų, tačiau ir JAV protestai, kurie vyko visiškai kitaip, taip pat turi būti pripažįstami kaip teisės protestuoti išraiška. Kitaip tariant, valdžia neturi teisės panaikinti teisės į protestą. Ir jeigu kas nors nori apskųsti teisme karantino paskelbimo tvarką kaip antikonstitucinę, arba paduoti į teismą savivaldybę, negebėjusią sukurti tinkamų karantinavimo sąlygų, tai nėra jokia bloga užmačia ar veikimas prieš valstybę, tai būtinas procesas patikrinti, ar viskas padaryta tinkamai, ar Leviatanui uždėti tinkami pakinktai.
Dabar turėtų būti ir žmogaus teisių ombudsmenų (Lietuvoje vadinamų Seimo kontrolieriais) žvaigždžių valanda. Įdomu būtų sužinoti, ar nors kiek padaugėjo skundų pandemijos kontekste, juk ši institucija taip pat skirta ginti žmogaus teises nuo pareigūnų ir valdžios institucijų piktnaudžiavimo. Deja, Seimo kontrolierių įstaiga Lietuvoje plačiajai visuomenei menkokai žinoma galbūt dėl to, kad Seimo kontrolierių galios – komplikuotos ir neaiškios žmonėms, neįsigilinusiems į teisines subtilybes.
Sutikite – net pats pavadinimas yra keistokas: juk Seimo kontrolieriai nekontroliuoja Seimo, o yra skiriami Seimo. Bet ne pavadinimas svarbiausia. Mano manymu, Lietuvai pats metas pradėti mąstyti apie specializuotą ombudsmeną (Seimo kontrolierių), kuris dirbtų vien asmens duomenų apsaugos, elektroninio sekimo ir panašių problemų srityje. Pandemija – puikus metas pradėti šią diskusiją.
Yra ir dar viena Leviatano pusė: kaip sakiau, jis – didelis. O tas, kas didelis, nori tapti dar didesnis, užimti dar daugiau vietos, erdvės, įgauti daugiau svarbos. Taigi, Leviatano metafora tinka ir tada, kai norime apibūdinti galios koncentraciją valstybės viduje. Nesvarbu, kaip tai daroma – simboliškai, demonstruojant uniformas, ar realistiškai, sutelkiant politinę galią vienose rankose, trinant valdžių pasidalijimo ribas, perstumdant galios balansus. Šis leviatanizmas irgi neramina, deja, jo požymių pasirodė ir pas mus: būtent taip galima pavadinti priešpaskutinę balandžio savaitę vykusį Seimo posėdį, kuriame posėdžiavo tik opozicinės frakcijos.
Kitaip tariant, valdantieji, savo rankose dabar turintys ir įstatymų leidžiamąją, ir įstatymų vykdomąją valdžias, nusprendė ignoruoti opoziciją ir jos siūlymus. Taip, opozicija beveik visada prieštarauja. Taip, opozicija, paprastai tariant, yra užknisanti. Bet toks opozicijos tikslas demokratinėje valstybė – nuolat knisti valdančius. Nuolat kandžioti Leviatanui čiuptuvus, ir vargas mums, jeigu mūsų valdantieji to nesupranta. Čia ir vėl yra skambutis visuomenei: negerbiant, nepripažįstant opozicijos teisės veikti, netrukus ateis eilė ignoruoti ir kitus, vadinasi, opozicijos interesas tampa ir mūsų visų interesu.
Šios nuomonės kontekste taip pat noriu paminėti ir meno projektą – balandžio 26 d. jaunas ir ambicingas teatro kolektyvas „Kosmos Theatre“ karantino sąlygomis „Youtube“ platformoje gyvai suvaidino (t. y. aktoriai gyvai vaidino iš savo namų) spektaklį antiutopiją „#Protestas“ (ją susirasti ir pažiūrėti galite „Kosmos Theatre“ kanale). Ir nors pjesė nebuvo ypač originali, bet ji taip pat kėlė labai panašius klausimus: kiek atiduodame laisvės mamai Monaksijai, kada ji virsta Leviatanu, ir tai, kad protestas yra natūrali mūsų savasties išraiška.
