Nuomonės

2020.05.28 09:18

Justinas Žilinskas. Šiukšlių civilizacija

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2020.05.28 09:18

Testačijo kalva (Monte Testaccio) Romoje – ypatinga. Žinoma, Amžinajame mieste viskas ypatinga, bet ši kalva, kaip rašo Alberto Angela puikiose knygose apie Romą, – žmogaus darbas, iškilęs dėl to, kad joje palaidota 53 milijonai amforų. Na, ne pačių amforų, o jų šukių. Amforomis į Amžinąjį miestą gabendavo vyną, aliejų ir visus kitus skysčius, vėliau jos virsdavo duženomis, o iš duženų iškilo kalnas.

Kitaip tariant – milžiniškas molio šukių sąvartynas, nes, matyt, amforų nebuvo galima (o gal nematyta poreikio) panaudoti antrą kartą. Bet romėnai nebūtų romėnai – rašoma, kad šis sąvartynas buvo labai kruopščiai prižiūrimas, gal net administruojamas valstybės. Ilgainiui šis kalnas apaugo naujo gyvenimo ženklais, pavyzdžiui, jis puikiai tiko vynui sandėliuoti, nes porėta struktūra sukuria tinkamą mikroklimatą, ir tik archeologai gali nustatyti, kaip jis susidarė.

Sąvartynų, tapusių gyvenamosiomis vietomis, yra visoje Žemėje, taip pat ir mūsų Vilniuje, pavyzdžiui, Fabijoniškės, išdygusios šalia buvusio sąvartyno (dar pamenu, kaip vaikystėje iš kaimo grįždavome pro šiukšlių kalnus, atliekos ten kauptos 1962–1987 m.). Dabar sąvartynas – rekultivuotas, užpiltas žemių sluoksniu. Kol kas ant sąvartyno namai nestatomi (ir neleidžiama), bet praeis keliasdešimt metų, gruntas suslūgs...


Tokie jau mes, žmonės, imame iš gamtos jos gausias gėrybes ir kuriame dar gausesnes, dar patogesnes mums, o jai perdirbti (nesgi gamta – visagalė) atiduodame įvairiausius produktus, kurių gamta pati nemokėjo pasigaminti, bet anksčiau ar vėliau susitvarkys ir su jais.

Kas tie mūsų 70–80 ir net 20 tūkstančių metų „civilizacijos“ prieš kainozojus, mezozojus ir kitus protu sunkiai suvokiamus laikotarpius. Antropocenas (Žemės periodas, kai gyvena ir Žemę keičia žmogus) – tai pokštas, šaipėsi kažkuris geologas, susireikšminote, primatai. Tik štai nelaimė: mes gyvename antropoceno laikais, ir gyventi, tiesą sakant, visai norisi. O šiukšlės – neatsiejama antropoceno dalis. Ir neatsiejama civilizacijos dalis.

Pirmiausia šiukšlėms turi būti dėkingi istorikai – kiek mes daug nežinotume apie praeitį, jeigu ne šiukšlės! Juk būtent sąvartynai ir sukaupia visus mūsų materialinės ir netgi dvasinės kultūros klodus. Ten rasi nuo apavo iki maisto likučių, nuo sulūžusios technikos iki apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių įvairovės. Jeigu archeologai suranda senovinį sąvartyną, kiek žinau, būna didžiulis džiaugsmas. Aš irgi kartais, kai turiu išmesti kokį nors daiktą, pagalvoju – štai šis daiktelis bus palikimas archeologams, ką jie galvos radę po kelių šimtų metų? Ar supras, kokio prietaiso ar daikto ši detalė?

Antra, žmonijos kova su šiukšlėmis (nors pati žmonija yra didžiausia šiukšlių gamintoja) – tai taip pat civilizuotumo lygio rodiklis. Nors kiekvienas technologinis šuolis gamino naujas šiukšles, bet vos žmogus suprato, kad šiukšlės ir atliekos – tai taip pat epidemijų ir kitokios grėsmės priežastis, šiukšlėms tartas griežtas „ne“ ir jos pradėtos tvarkyti. Atsirado kanalizacijos (iš pradžių atliekas pavariusios į upes – gi vis tiek nuneš pasroviui, paskui – jau ir valymo įrenginiai, nes upės, pasirodo, irgi gali nudvėsti nuo atliekų), atsirado reguliuojami sąvartynai, t. y. specialiai paskirtos atliekų kaupimo vietos, atsirado šiukšlių išvežimo prievolė/pareiga. Ir dabar aplink mūsų namus ar mūsų kiemuose šiukšlės mėtosi tik tada, jeigu esame patys nevalyvi, nesitvarkome. Mes net tautų gyvenimo būvį vertiname pagal jų šiukšlingumą: nuvažiavau ten ir ten, o šiukšlių – kalnai! Kaip jie taip gyvena?!

Bet čia prasideda ir daug sudėtingesni dalykai: šiukšlių perdirbimas, šiukšlių verslas, atsikratymas šiukšlėmis, šiukšlių problemų permetimas kitiems. Ankstesnėje pastraipoje rašiau, kaip senovėje būdavo su nuotekomis – į upę, ir tiek jas tematėme. Neretai, deja, taip būna ir su šiukšlėmis bei atliekomis – iš savo namų į kažkur, ir tiek jas tematėme.

Nesinorėtų net kalbėti apie tokius dalykus, kurie bet kuriam civilizuotam žmogui atrodo visiškai barbarybė ir net nusikaltimas: nuvažiuoti kur nors giliau į mišką (o gal ir nelabai giliau, kad tik nesimatytų nuo pagrindinio kelio) ir išmesti ten maišus. Patikėkit, atėjus vasaros sezonui (pro langą man šyptelėjo ankstyvos gegužės snaigė), tai vis dar gana dažnas reiškinys. Ir nepastatysi gi kameros prie kiekvieno medžio, nesugaudysi visų niekšelių, nors vienas kitas įkliūva. Bet yra ir daug rimtesnių tokio „atsikratymo“ formų.

Šiukšlių verslas – vienas iš saugiausių, kaip ir vandens, elektros, dujų tiekimas, nes, tokį verslą užvaldžius, rinka – garantuota. Kas gi norės gyventi šiukšlėse?

Turbūt pamenate Alytaus gaisrą – juk jis buvo neatsakingo, gal net nusikalstamo atsikratymo atliekomis rezultatas, tiksliau, pasinaudojimas šiukšlių verslu, kai atliekos kaupiamos, o ne tvarkomos. Ir nemanykim, kad tai būdinga tik Lietuvai – kiekvienas, buvęs Neapolyje, matė, kokie ten šiukšlių kalnai, kai šiukšlių tvarkymo verslą nusičiupo žmonės, vyresniems Lietuvos gyventojams labiausiai žinomi iš serialo „La Piovra“ („Aštuonkojis“).

Šiukšlių verslas – vienas iš saugiausių, kaip ir vandens, elektros, dujų tiekimas, nes, tokį verslą užvaldžius, rinka – garantuota. Kas gi norės gyventi šiukšlėse? O pamenate tą faktą, kad mes, lietuviai, esame lyderiai tarp taromatų naudotojų ir – tikra tiesa – besimėtantį bambalį retai berasi, visi bus taromatizuoti. Labai norėtųsi tikėti, kad tai mūsų sąmoningumo rezultatas, bet skepsis tyliai kužda, kad galbūt tai lemia ir aukšta Lietuvos vieta skurdo indekse?

Dar vienas, jau tarptautinis šiukšlių atsikratymo būdas, – išsiųsti mūsų, aukštai civilizuotųjų sukauptas, net surūšiuotas atliekas tiems „pusiau laukiniams“ į visokias malaizijas ir kitus užkampius, kur atostogauti gal ir galima nuvažiuoti, aišku, pasipiktinant, kokie ten šiukšlini paplūdimiai. Bet ką darysi, sere, laukiniai! Ir tikrai ne juokais susimąstai apie baltojo žmogaus naštą, kai tos šalys staiga pasako: gal pasiimkite savo šiukšles ir patys galvokite, ką su jomis daryti. Jeigu skaitėte tyrimus, neseniai publikuotus tarptautinėje spaudoje, kur galiausiai nusėda europiečių atliekos, turėjote pajusti nors menką sąžinės graužatį: mes švarinamės, bet galutinio sutvarkymo naštą meiliai perleidžiame kitiems.

Kiek šiukšlins vėl naujai užsivedusios ir bandydamos grįžti į ankstesnį lygį ekonomikos, nebent jūs tikite pasakėlėmis, kad po karantino viskas pasikeis, mes tapsime sąmoningesni, geresni, vartosime mažiau? Bijau, kad bus atvirkščiai.

Yra ir kitų, labai banalių ir labai lokalių, problemų su šiukšlėmis. Net jeigu norite būti tvarkingas pilietis ir atsakingas šiukšlių dorotojas, ne visada gali tai pavykti. Tarkime, ar esate bandę surasti, kokie atliekų tvarkytojai priimtų automobilio žibintus, kurių nebepriima automobilių sąvartynai (žmonių vadinami „šrotais“)? Aš bandžiau, man – nepavyko. Tai nėra perdirbamas plastikas, kurį metame į plastiko konteinerį (kartu ir kviečiu: žmonės, paskaitykit, kas metama į plastiko konteinerius!), tai nėra metalas, kurį gali priduoti į metalo laužą, tai nėra elektronika, kurią gali palikti prie elektroninių atliekų, tai yra kompleksinės, sudėtingos atliekos, kurios galiausiai keliauja... taip, archeologams, į buitinių atliekų konteinerį, nes kur jas dėti? O kad jūs žinotumėte (ne vienas, manau, ir žinote), koks šiukšlinas reikalas yra statybos!

Ir jeigu manote, kad COVID-19 ir karantinas nesusijęs su šiukšlėmis, tai labai klystate. Pirmiausia, tai baisus vienkartinių šiukšlių kiekis: kaukių, vienkartinių pirštinių, kitų dalykų.

Ir nesvarbu, apie ką kalbėtume – apie medžiagas: putplastis, įvairūs plastikai, mišiniai, likučiai – po statybų jų lieka kalnai. O kur pilti, pvz., skysčių atliekas (tirpikliai, lakai, antiseptikai, gruntai, dažai...)? Bent jau aš nepastebėjau, kad statybininkai dėl to vargintųsi ar bent pagalvotų, nors jas reikia priduoti ten, kur pavojingos atliekos. Net, regis, tokioms tradicinėms atliekoms – medžio – sunku rasti vietą. Galima būtų sudeginti, ar ne? Bet ar galima deginti be specialių filtrų ar technologijų presuotų drožlių ar pjuvenų plokštes? O kaip mediena, kuri užteršta montažinių putų likučiais? Tad net įdomu – ar yra Lietuvoje bent vienas žmogus, kuris gali patarti, ką gi daryti su pačiomis įvairiausiomis šiukšlėmis? Pavyzdžiui, universalioji telefono linija – 8-800-NETERSHK.

Ir jeigu manote, kad COVID-19 ir karantinas nesusijęs su šiukšlėmis, tai labai klystate. Pirmiausia, tai baisus vienkartinių šiukšlių kiekis: kaukių, vienkartinių pirštinių, kitų dalykų. Tikriausiai matėte prie prekybos centrų ir kitų vietų, kiek jų mėtosi, o įsivaizduokite, kas dedasi ligoninėse, kur šios priemonės dar ir užkrėstos. O plastikiniai maišeliai? Kokie jie vėl tapo populiarūs ir kaip jų visiems vėl reikia. Ir kiek šiukšlins vėl naujai užsivedusios ir bandydamos grįžti į ankstesnį lygį ekonomikos, nebent jūs tikite pasakėlėmis, kad po karantino viskas pasikeis, mes tapsime sąmoningesni, geresni, vartosime mažiau? Bijau, kad bus atvirkščiai – jau dabar matyti, kaip žmonės pasiilgę bendravimo, pramogų, pirkinių, daiktų. Žiurkių lenktynės tik laukia, kada vėl bus duotas startas. Ir vėl šiukšlinsim.

Pernai viena reklamos įmonė vykdė įdomią socialinę kampaniją – kvietė skirti dėmesio šiukšlei. T. y. kiekvieną dieną meniškai fotografuotos šiukšlės ir kaip jos įsilieja į peizažą. Ir kiekviena tokia nuotrauka man visą laiką sakė: kad ir ką mes, žmonės, sukuriam, gamtoje tai atrodo nenatūraliai, grėsmingai, mūsų gyvūniškoji akis iš karto pastebi šiukšlę ir nuo jos darosi nejauku. Nei padanga samanų patale, nei sportbatis pelkės baloje, nei plastikinis maišelis, kur jis bebūtų, neatrodo gražiai. Šiukšlės yra tiesiog mūsų buities ir būties prakeiksmas.

Pliekiame Aplinkos apsaugos ministeriją ir jos vadovą už lankus (ir visiškai teisingai pliekiame), bet, žvelgiant šiek tiek ciniškai, lankai ir jų sukeliama žala yra aktuali tik saujelei robinhudų. O atliekų pridavimo, perdirbimo, tvarkymo problema svarbi beveik kiekvienam.

Kas belieka? Asmeninis apsisprendimas kuo mažiau šiukšlinti? Be jokios abejonės, tai labai svarbu. Nereikia tikėtis, kad mes visi ir tapsime zero-waste (bešiušklio) judėjimo neofitais, manau, kad tai – tiesiog neįmanoma, bet kokie būtų keliai, vedantys į švaresnį pasaulį? Sakyčiau, nebūti abejingiems, kai šiukšlinama. Viena vertus, apie teršėjus praneškime už tai atsakingoms institucijoms, kita vertus, net jeigu ne jūs patys prišiukšlinote, pasirūpinkime ta šiukšle, nes aplinka – tai vis tiek jūsų, nors taip, neteisinga, ne mano daržas, ne mano pupos, ne mano šiukšlė, bet koks kitas variantas?! Norėtųsi ir valstybės bei jos institucijų paprašyti, ne, pareikalauti.

Skirkime šiukšlėms tiek dėmesio, kiek jos nusipelnė. Palengvinkime sąmoningiems žmonėms atsikratyti šiukšlių kuo tvarkingiau ir kuo lengviau. Mes dabar pliekiame Aplinkos apsaugos ministeriją ir jos vadovą už lankus (ir visiškai teisingai pliekiame), bet, žvelgiant šiek tiek ciniškai, lankai ir jų sukeliama žala yra aktuali tik saujelei robinhudų. O atliekų pridavimo, perdirbimo, tvarkymo problema svarbi beveik kiekvienam, taip pat ir gyvūnams, ir jai reikia nuolatinio dėmesio. Taip, padaryta daug: ir stambiagabaričių atliekų aikštelės, ir taromatai, ir rūšiavimas, ir „Darom!“, bet taip norėtųsi, kad galėtum aiškiai ir paprastai žinoti, kaip sutvarkyti kiekvieną šiukšlę. Ir tada, tikiuosi, visiems gyventi bus lengviau. Ir švariau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt