Nuomonės

2020.06.11 17:28

Lina Žigelytė. Medžioklė po eitynių

Lina Žigelytė, Hobart ir William Smith kolegijų dėstytoja, JAV, LRT.lt2020.06.11 17:28

Beveik visa analizė to, kas atsitiko per birželio 5 d. Vilniaus centre įvykusias eitynes „March for Black Lives Matter“ ir vėliau persikėlė į socialines medijas bei žiniasklaidą, jau buvo surašyta prieš šiuos įvykius. 

Tą analizę atrasite maždaug 2010–2015 m. įvairiuose naujienų portaluose publikuotuose tekstuose, kuriuos rašė aibė autorių: Leonidas Donskis, Jūratė Juškaitė, Vilma Fiokla Kiurė, Karolis Klimka, Laima Kreivytė, Donatas Paulauskas, Kasparas Pocius, Artūras Rudomanskis, Nida Vasiliauskaitė, Romas Zabarauskas. Rašiau ir aš, būta daugiau autorių. Anuomet mus daugiausia suaktyvino kasmet gausėjančios proginės patriotinės eitynės ir mūsų tautinio identiteto metamorfozės jose. Skustagalviai, šaukiantys „Lietuva – lietuviams“, pamažu iš patriotinių eitynių dingo. Juos pakeitė įprasčiau, neutraliau atrodantys žmonės. Metamorfozei intensyvėjant, tekstai apie šių eitynių įtaką lietuviškumo idėjoms nyko – dėl asmeninių priežasčių ir dėl kintančios viešų diskusijų kultūros.

Kadangi viskas lyg ir parašyta, gal neverta stebėtis, kad po Vilniaus „Black Lives Matter“ eitynių, kurių dydis ir demografija daugelį nustebino, jų organizatoriai faktiškai liko be juos viešai žiniasklaidoje ir socialinėse medijose palaikančių autorių, ypač priklausančių akademinei ir kultūros bendruomenėms. Šis bei tas sušmėžavo „Facebooke“, nors šios platformos nauda edukacijai ir diskusijų praturtinimui vis mažiau tiki ir jos vartotojai, ir ją nagrinėjantys akademikai.

Tai štai trūkumas esmiško, ne vien emotikonais išreikšto palaikymo „Black Lives Matter“ eitynėms Vilniuje man kelia įtarimą, kad kažkas buvo pražiūrėta anksčiau apie žmogaus teises Lietuvoje rašytuose tekstuose. Dabar keista žvelgti į praeitį, nes nuo Australijos iki Aliaskos jau porą savaičių vykstantys „Black Lives Matter“ protestai apeliuoja į ateitį. Bet kur taip stipriai įstrigome, miela Lietuva?

Jų per Vilniaus gatves ėjo maždaug tūkstantis. Daugiakalbis, daugiaetniškas, daugiausia mokyklinio ir studentiško amžiaus žmonių sambūris. Milijoną gyventojų emigracijai pralošusioje Lietuvoje šis sambūris sukėlė kone nerimo priepuolį. Atvira panieka užvaldė mano ir vyresnės kartos lietuvius – lyg kitos odos spalvos žmonės nebūtų padėję laimėti daugybės laurų Lietuvos krepšiniui. Bet ne su krepšinio kamuoliais jie pasirodė šįkart, o su megafonais ir plakatais. Pasipylė konspiracinės teorijos apie organizavimą iš svetur, tarsi jauni lietuviai ir čia gyvenantys užsieniečiai patys negalėtų susivokti, kad dabar JAV vyksta tai, kas gali padėti transformuoti rasinę ir etninę politiką ne tik ten, bet ir visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Prasidėjo kaltinimai, priekaištai, asmens duomenų viešinimas, policijos tyrimai. Prasidėjo tikra medžioklė.

Daugeliui užkliuvo transparantas su žodžiais „Velniop policiją“. Bet didelę grupę žmonių, ypač vyrų, nudilgino kita frazė – „Racists Have Small Dicks“. Šį plakatą „Pro Patria“ literatūros skyrius išvertė taip: „Rasistų maži pimpiai“. Gal aš pernelyg ilgai gyvenu emigracijoje, bet nejau mieli patriotai tikrai taip vadina aną savo kūno dalį? Per pastarąjį dešimtmetį jie sunaudojo tiek daug rašalo besitaškydami visur ir apie viską vardan tos Lietuvos, bet šįkart sugrįžo į lopšelio lygio lingvistiką. Galbūt šūkiuose atpažino agonijas dėl savo seksualumo ir eitynės, lyg terapijos sesija, grąžino juos į vaikystę?

Pasipylė konspiracinės teorijos apie organizavimą iš svetur, tarsi jauni lietuviai ir čia gyvenantys užsieniečiai patys negalėtų susivokti, kad dabar JAV vyksta tai, kas gali padėti transformuoti rasinę ir etninę politiką ne tik ten, bet ir visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

Tie du plakatai prikaustė daugelio dėmesį. Policijos veiksmai po eitynių įrodė pirmojo plakato aktualumą Lietuvai – dėl jo pradėtas tyrimas. Galima būtų parašyti knygą apie visus ankstesnius plakatus, dėl kurių policija kvietė pasiaiškinti mūsų šalį pasauliui atsiverti raginančius asmenis. Trumpas įvadas būtų maždaug toks.

2013 m. aš atsidūriau policijos apklausoje dėl plakato su užrašu anglų kalba „No More 1933 In Europe“ (angl. „Daugiau nebereikia 1933-ųjų Europoje“). Plakate taip pat perbraukiau nacių svastiką ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) simbolį. Ikiteisminis tyrimas nepradėtas.

Maždaug tuo pačiu metu tie patys tautininkai Generalinei prokuratūrai apskundė plakatą su perbrauktais Gediminaičių stulpais, kuriuos vis dažniau naudoja neofašistinis vietos jaunimas. Šį plakatą viename proteste laikiusi nepilnametė galiausiai emigravo.

2015 m. dėl Lietuvos imigracinę politiką kritikavusio plakato „Sudegink Ruklą, deportuok vyriausybę, imigrantai welcome!“ iškelta baudžiamoji byla. Bylinėjimaisi truko pusantrų metų. Kaltinti asmenys išteisinti.

Šią savaitę pradėtas tyrimas dėl plakato „Velniop policiją“. Generalinis komisaras LRT teigė norintis, kad „žmonės [...] reikštų savo įsitikinimus [...] neįžeidinėdami institucijų ar konkrečių pareigūnų“. Bet policija nėra socialinė grupė, ji nesaugoma BK 170 straipsnio. Policiją išlaiko eisenoje plakatus laikiusių jaunuolių tėvų mokesčiai. Todėl apie policijos ir kitų institucijų darbą reikšti įsitikinimus ne tik galima, bet ir būtina. Net ir nelabai standartiniais būdais. Tai vadinama demokratija, tautos balsu.

Apie plakatus jau prišnekėta daug, bet jie nėra svarbiausias birželio 5-osios eitynių ir reakcijų į jas elementas. Svarbiau tai, kad išvydome kontrastą tarp kritiškai, kosmopolitiškai mąstančio jaunimo ir visišką abejingumą tokiam mąstymui demonstruojančios kiek vyresnės kartos, kuri turi darbus ir stabilesnį socialinį statusą. Būtent ši grupė dabar lietuviškame internete skleidžia klaikiai lėkštas, stereotipines, klaidinančias istorijas apie žmones, kurie atrodo kitaip nei dauguma lietuvių. Ir ta grupė klysta, jei mano, kad šiam jaunimui tokių istorijų pakaks, kai jie po dešimties ar dvidešimt metų į mūsų mokyklas ves savo etniškai mišriose šeimose užaugusius vaikus. Jei šiam daugiaetniškam, daugiakalbiam jaunimui Lietuva nepadės įtikėti, kad jų balsas turi galią keisti šitą šalį ir kad rytoj jis gali būti dar drąsesnis, dar garsesnis, jie tiesiog emigruos.

Svarbiau tai, kad išvydome kontrastą tarp kritiškai, kosmopolitiškai mąstančio jaunimo ir visišką abejingumą tokiam mąstymui demonstruojančios kiek vyresnės kartos, kuri turi darbus ir stabilesnį socialinį statusą. Būtent ši grupė dabar lietuviškame internete skleidžia klaikiai lėkštas, stereotipines, klaidinančias istorijas apie žmones, kurie atrodo kitaip nei dauguma lietuvių.

Būtent tą savaitę, kai policija ėmėsi mėsinėti „Black Lives Matter“ eitynes Vilniuje, o ne po jų internete pasipylusį rasizmo koncentratą, JAV pagaliau imtasi esminių policijos reformų. Los Andžele ir Niujorke žymiai mažinamos policijai skiriamos biudžeto lėšos, jos perskirstomos iki šiol varganai finansuotoms socialinėms programoms. JAV Kongresas pasiūlė precedento neturinčias įstatymų pataisas. Jos uždraustų pareigūnų plačiai naudojamas praktikas, dėl kurių čia policija juodų amerikiečių nužudo pustrečio karto daugiau nei baltų amerikiečių (anie sudaro tik apie šeštadalį JAV populiacijos). Ir juodi, ir balti amerikiečiai vartoja narkotikus panašiu santykiu, bet tikimybė baltam žmogui atsidurti kalėjime už narkotikus yra šešiskart mažesnė. „Black Lives Matter“ – tai protestai būtent dėl šių ir kitų neadekvatumų nuo seno rasistinėje, iš vergovės laikų paveldėtoje JAV teisėsaugos sistemoje.

Naujausios apklausos rodo, kad sisteminė policijos reforma rūpi dvigubai didesnei daliai amerikiečių nei protestai, kuriuose neapsieita be viešosios tvarkos pažeidimų. Tai 59 proc. apklaustųjų, absoliuti dauguma. Tikėtina, kad viešą nuomonę formavo ir protestuose užfiksuotas policijos piktnaudžiavimas savo statusu. Niujorke policijos automobilis įvažiavo į protestuotojus. Sietle ašarinės dujos naudotos nepaisant merės draudimo. Teksase šauta į šešiolikmetį. Mineapolyje tiesioginio eterio metu sulaikytas CNN žurnalistas.

Praėjus metams po to, kai 1964 m. JAV įstatymais uždraudė segregaciją (mokyklose, restoranuose, viešame transporte, kino teatruose ir t. t.), 42 proc. apklaustųjų manė, kad pokyčiai pernelyg skuboti. Maždaug tuo metu Jamesas Baldwinas rašė: „Dažniausiai integracijai pritariantys balti žmonės pritaria jai ateityje, kitame mieste, kitame kaime, kitame pastate, kitoje mokykloje.“ Dabartinės apklausos rodo, kad galbūt Amerika pagaliau bunda iš sapno, kad čia klesti demokratinės vertybės.

Gali būti, kad atsakymai, kuriuos išgirsime, visiems padės pagaliau bristi ne tik iš gūdaus vietinio rasizmo, bet ir iš kitų nesibaigiančių košmarų.

Ar iš panašaus sapno nubus Lietuva?

Žiūrėdama įrašus su per Vilnių judančia jūra jaunų ir beprotiškai gražių žmonių, kuriems nevadovavo nei politikai, nei žmogaus teisių gynėjai, prisiminiau kasmetines patriotų eisenas. Jose skustagalvių kaip ir neliko, eitynių dalyviai pagražėjo. Tik jie... gana vienodai gražūs. Vienodumo tvanas, iš kurio nesitiki jokios kūrybos, jokio polėkio, jokių ieškojimų, jokių įdomių pasakojimų. Iš jų nesitiki Lietuvos, kuri būtų įdomi ateities pasauliui.

Birželio 5-osios sambūris buvo visai kitoks. Man ir daug kam kilo klausimai. Iš kur jie? Ką jie studijuoja? Kokiose medijos juos galima rasti? Kas įkvėpė plakatams ir šūkiams? Ką jie darys po metų, po dešimties? Kur jie gyvens? Kokias šeimas kurs? Klausimų avalanšas. Bet į šituos klausimus jie turi atsakyti ne policijoje.

Įdomu, ar tie, kurie gali, dabar suteiks platformas šiam jaunimui atsakyti į šiuos klausimus. Jų balsai turi pasiekti kuo daugiau ir kuo įvairesnių žmonių. Gali būti, kad atsakymai, kuriuos išgirsime, visiems padės pagaliau bristi ne tik iš gūdaus vietinio rasizmo, bet ir iš kitų nesibaigiančių košmarų.

Ir pabaigai. Velniop rytojaus Lietuvą medžiojančią policiją!

Populiariausi