Nuomonės

2020.04.19 16:57

Justinas Žilinskas. Į pasaulį Lietuva nešini

Justinas Žilinskas 2020.04.19 16:57

Ką apie mus žino pasaulis? Ne, ne taip formuluoju klausimą. Ką, mes manome, apie mus žino pasaulis?  Krepšinio gerbėjas iš karto pasakys – pasaulis tikrai žino mūsų krepšinio mokyklą, mūsų žaidėjus! 

Aukštųjų technologijų atstovai prabils apie mūsų lazerius ir biotechnologijų centrus (COVID-19 pandemijos metu – tai ypač aktualu). Startuoliai prisimins pirmąjį „vienaragį“ – „Vinted“, klasikinės muzikos gerbėjai paminės Mirgą Gražinytę-Tylą ar Asmik Grigorian, o dar kiti – fikciją, kad garsiausio Holivudo žmogėdros Hanibalo Lekterio tėvynė – Lietuva. Istorijos mylėtojai galbūt prabils apie bene didžiausią viduramžių valstybę Europoje, literatūrologas būtinai atsimins, kad iš čia kilęs Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas.

Bet turbūt sutiksite – nesame labai žymi šalis. Kad ir kiek besistengtume, dažnai geriausiu atveju esame minimi kaip buvusi sovietinė (tada atsiliepiant labai smagu kam nors iš JAV parašyti, kad jie – buvusi kolonijinė), blogiausiu – „ai, ten Rusijoje“ šalis.

Apmaudu! Nesąžininga! O juk Lietuvos žinomumo kampanijos organizuojamos nuo pat pirmosios Nepriklausomybės laikų. Taip, nieko nesupainiojau – dar 1919 m. JAV lietuvių diaspora, siekdama paspausti JAV vyriausybę dėl Lietuvos valstybės pripažinimo, įsuko žavingą reklamos kampaniją, apie kurią galite pasiskaityti R. Misiūno studijoje „Didi maža tauta: Lietuvos įvaizdžio kampanija JAV 1919 m.“ (Bonus animus, 2008). Ko tik ten nebuvo! Ir kad mūsų 6 milijonai (cha, Marijonai!), ir, žinoma, seniausia kalba, ir dori, darbštūs žmonės, viską pasigaminantys iš lino, vaško ir sakų...

Skaitai, grožiesi, ir kaip tame sename anekdote (deja, prisimins tik sovietmetį menanti karta*) norisi sakyti „Noliu į Lietuvą!..“ Bet mano šiandienos pasvarstymus pažadino ne įvaizdžio kampanijos (pavykusios ar nevykusios), o kitas šaltinis, kūrinys – neseniai pasirodęs Jaroslavo Melniko romanas „Adata“ – „skandinaviškas detektyvas Vilniuje“.

Taigi, apie Lietuvą žinią neša ne tikslinės reklamos kampanijos, ne tik mūsų ambasadoriai – tikrieji ir perkeltinės prasmės – bet neša ir literatūra, pirmiausia – jos vertimai. Žinoma, kūrinys kūriniui nelygus, kitaip tariant, skirtingi kūriniai pasakoja apie skirtingus dalykus. Toji pati Antano Škėmos „Balta drobulė“, sakoma, labai gerai priimta užsienyje, jau yra praeities kūrinys, kaip ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, kaip ir dar sovietmečiu eksportuota Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ arba Balio Sruogos „Dievų miškas“.

Istoriškai artimuose kraštuose – Lenkijoje, Latvijoje – žinoma, pelnytą vietą randa Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ serija, istorinių kraštų ribų nepaiso Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, į fantastinės literatūros anglakalbę auditoriją bandė prasimušti ir Andrius Tapinas, išleidęs Lietuvoje visus rekordus sumušusį steampunko romaną apie alternatyvų Vilnių „Vilko valanda“.

Plačiai ir sėkmingai į tolimiausias šalis žengia knygos vaikams, tiesa, pirmiausia turbūt dėl grožio: pirmiausia, nuostabaus dailininko Kęstučio Kasparavičiaus, o dabar – ir kitų autorių (kaip antai Aušros Kiudulaitės ir Evelinos Daciūtės „Laimė yra lapė“ ar Linos Itagaki ir Vilės Vėl „Sibiro haiku“). Vis dėlto, šios knygos apie Lietuvą tiesiogiai pasako nedaug – turbūt tik tai, kad ten gyvena talentingi, išradingi, kūrybingi žmonės arba kad toji šalis turi sudėtingą, įdomią ir menkai žinomą istoriją. O apie dabartinę Lietuvą – beveik nieko. Tačiau nebūkime per daug reiklūs – literatūros paskirtis nėra populiarinti valstybę, literatūros paskirtis yra suteikti mums mąstymo ar bent malonumo keliauti į nebūtas vietas, patirti nejaustas patirtis.

Ir visgi, panašu, kad Jaroslavas Melnikas, rašydamas „Adatą“, nusprendė sąmoningai pažindinti skaitytoją su Lietuva. Mat knyga, kaip praneša anotacija, tuo pačiu metu pasirodė ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Vien tai jau įdomu: rašyti knygą, kurią pats pripažįsti esant tam tikro nusistovėjusio stiliaus, kilusio ne iš tavo šalies (tai yra skandinaviško stiliaus detektyvas), ir tuo pat metu tą detektyvą plėtoti štai čia, pas mus: ant Vilniaus kalvų, Ventės rago, bent iš dalies rašyti knygą kaip šalies vizitinę kortelę.

Jeigu jūs esate skaitę skandinaviškus detektyvus, turbūt žinote, kad pagrindinis jų bruožas – atmosfera. Skandinaviška atmosfera. Šalta, sniegas, tarp gerovės iliuzijos tūnanti žmogiškosios prigimties bjaurastis. Skandinaviškuose detektyvuose patys detektyvai kaip žmonės neturi Šerloko Holmso ar Erkiulio Puaro intelektualios visagalybės, Filipo Marlou sunkiai slepiamo kietumo, kartais tie žmonės – net ne detektyvai, žurnalistai ar dar kiti, kurių gyvenimą palietė būtinai išnarpliotinas nusikaltimas. Skandinaviški detektyvai Lietuvoje turi daug skaitytojų, naujos knygos – laukiamos, verčiamos, perkamos, eina iš rankų į rankas (tik šiuo metu ir jas reiktų dezinfekuoti!).

Visgi, man nepaprastai buvo įdomu stebėti, kaip Jaroslavas Melnikas Lietuvoje kuria Skandinaviją, kurie mūsų mitai ir faktai jam svarbūs, kad prancūzų skaitytojas išvystų Lietuvą, ir ar tikrai mes tokie esame – Šiaurės Europa, tinkama skandinaviškam detektyvui?

Pirma, ką pajutau, – tą „didžios mažos tautos“, tų šešių milijonų dvelksmą. Detektyvui paprastai reikia užmojo – galingo, sukrečiančio. Lietuvoje būta tikrai baisių kriminalų, baisių istorijų, ar kalbėtume apie kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymą, ar Vito Lingio egzekuciją, ar Ievos Strazdauskaitės nužudymą, bet dauguma jų, visgi, buvo tiesiog šlykštus banditizmas. Pagrindinis motyvas – pinigai, turtas. Bene vienintelė garsesnė serijinė byla – pakelių maniako Kazio Jonaičio, ši jau būtų tikusi skandinaviškam detektyvui, ypač atsižvelgiant į tai, kad maniakui talkino žmona.

Tačiau „Adatoje“ autorius sugalvoja visiškai naują, originalų ir net, sakyčiau, Lietuvai per didelį maniaką, su ypatingu, nematytu negirdėtu poreikiu. Bet Lietuvą keliam į Skandinaviją, todėl tokio mums ir reikia – originalaus ir nematyto, o ne banalaus bandito! O dideliam maniakui reikia ir didelės Lietuvos. Didelėje Lietuvoje kelias iš Vilniaus į Nemenčinę trunka ilgai, pro kalvas ir klonius, kuriuose driekiasi miesteliai; didelėje Lietuvoje Vilniaus Kalnų parke ir prie Lentvario yra tokių kalvų (o gal kalnų?), nuo kurių galima šokti skrydžiui su skraidykle (deltaplanu), sklęsti toli ir maloniai. Didelėje Lietuvoje, kai ateis metas finalinėms gaudynėms, tave persekios trys, ne vienas, kariniai sraigtasparniai! Didelė Lietuva panašesnė į holivudinę Lietuvą, o ne į mūsų jaukų kampelį prie Baltijos. Lietuva, apie kokią svajojame!

Tačiau kai kalba pasisuka apie žmonių Lietuvą, paveikslėlis gerokai kitoks: pilkas, niūrus ir skaudžiai posovietinis, ir gerokai realistiškesnis. Pats veikėjas, detektyvas, tiriantis bylą, – nuvargęs, ligų kankinamas policijos komisaras. Jis, kaip ir daugelis iš mūsų, finansiškai nesaugus – neturi pinigų net sudėtingesnei dantų operacijai. Jo šeima – suirus: žmona – godi verslininkė, palikusi lūzerį policininką, dukra – emigravusi į Jungtinių Arabų Emyratus. Aukštesnioji vadovybė – visiems gerai pažįstami, susireikšminę, nevertinantys sunkaus pareigūnų darbo ūsuoti bebrai – ministrai, kitus žmones laikantys už nieką ir gyvybės vertę matuojantys pagal oficialias pozicijas, besirūpinantys pirmiausia politiniais interesais.

Ir finalinis klausimas: ar prancūzas, perskaitęs „Adatą“, panorės į tą skandinavišką Lietuvą? Jeigu aš būčiau prancūzas, spėju, kad nenorėčiau. Nes – rimtai – šalta, nepatrauklu, Skandinavijoje bent socialinės garantijos sutvarkytos, o čia – net to nėra!

Įvairūs šalutiniai veikėjai – taip pat nelabai žavūs, pavyzdžiui, verslininkai, išnaudojantys žmones, ir vien dėl pinigų turėjimo manantys, kad gali diktuoti sąlygas. Vienintelis psichiatras – universiteto profesorius – tarsi nužengęs iš kito filmo: su cigaru dantyse ir ilgomis kalbomis.

Daug skandinaviškos atmosferos lemia ir lietuviškas oras: ruduo, lietus, cepelinų spalvos dangus, drėgmė, klampynė. Ir po tą klampynę klampoja pavargęs tyrėjas, mėginantis neatsilikti nuo gudraus psichopato ir jo sumanymų.

Ir finalinis klausimas: ar prancūzas, perskaitęs „Adatą“, panorės į tą skandinavišką Lietuvą? Jeigu aš būčiau prancūzas, spėju, kad nenorėčiau. Nes – rimtai – šalta, nepatrauklu, Skandinavijoje bent socialinės garantijos sutvarkytos, o čia – net to nėra! Nejaugi Jaroslavo Melniko sumanymas – bergždžias? Pamatysim – o gal kaip tik posovietinis tvaikas yra ta vienintelė įdomybė, kuri traukia išlepintus gerovės valstybių gyventojus? Juk ir Černobylį Vilniuje filmavo ne tik dėl to, kad turime gerai veikiančią kino kūrimo paslaugų industriją, o todėl, kad turime sovietinį paveldą. Pagaliau – „Vilniaus pokerio“ užsienio skaitytojui patirti jau nepavyks, o štai pasikalbėti su suvargusiu policininku dabartyje – prašom.

P. S. Šis komentaras nėra „Adatos“ kritika, apie literatūrinius knygos ypatumus, privalumus ir trūkumus, reikėtų visiškai kitokio teksto.

*Gerai, papasakosiu: sovietinės okupacijos metai, vaikų darželyje vyksta pamokėlė. Auklėtoja: „Kur skaniausi bananai?“ Vaikai choru: „Tarybų Sąjungoje!“ „Kur skaniausi apelsinai?“ Vaikai choru: „Tarybų Sąjungoje!“ „Kur geriausi žaisliukai?“ Vaikai choru: „Tarybų Sąjungoje!“ Staiga Petriukas pravirksta. Auklėtoja jo klausia: „Kas nutiko, Petriuk?“ Petriukas atsako: „Noliu į Tarybų Sąjungą!!!“