Nuomonės

2020.04.13 15:41

Justinas Žilinskas. Ar Kinija atsakys?

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2020.04.13 15:41

COVID-19 pandemija toliau ritasi per pasaulį, į nebūtį siųsdama tūkstančius, karantinuodama milijonus, griaudama ekonomikas ir gyvenimo viltis. Didžiulė krizė, didžiulė nelaimė ir didžiuliai nuostoliai, tad norom nenorom kyla  klausimas: kas kaltas, kas turi už visa tai atsakyti? 

Kas kaltas, kad epidemija smogė taip plačiai? Kas kaltas, kad dauguma valstybių nenuspėjo jos masto? Kas kaltas, kad nebuvo tinkamai pasirengta? Anksčiau ar vėliau šie klausimai persiris ir į teisinį kontekstą – verslai ir nukentėjusieji paduos į teismą valstybes, prasidės ilgi bylinėjimaisi dėl kompensacijų ir restitucijų.

Tarptautinės teisės kontekste klausimų irgi daug: pirmiausia – kaip suderinti pandemijos iššūkius su žmogaus teisėmis? Ar sustiprėjęs „didysis brolis“, įšokęs į mūsų privatų gyvenimą apribojimais, dronais, vietos sekimo programėlėmis, priverstinėmis izoliacijomis, temperatūros matavimais ir kitais „malonumais“, po pandemijos panorės sumažėti? Kaip dėl sienų uždarymo ir repatriacijos programų, ar negrįžtame į XIX a. supratimą, kai „užsieniečiai“ teturėjo minimalias teises? Bet labiausiai kraują turbūt kaitina šis klausimas: ar Kinija, kurioje viskas prasidėjo, gali būti laikoma atsakinga už pandemiją? Atsakinga tarptautinės teisės prasme?

Ne, nekalbėsiu apie įvairias teorijas, kad virusas – specialiai paleistas virusologinis ginklas ar kad jis pabėgo iš Kinijos laboratorijų, mokslas kol kas laikosi natūralios viruso kilmės teorijos, tad apie ją ir kalbėkim. Kitaip tariant, tik sąmokslo teoretikai Kiniją kaltina tyčiniu viruso paskleidimu. Tačiau vis dėlto Kinija, per didžiulius vargus ir drastiškas priemones suvaldžiusi pandemiją savo teritorijoje, anaiptol nebuvo tas pavyzdingas žaidėjas, kuriam nėra už ką priekaištauti ir kuris padarė viską taip, kaip reikėtų.

Pirmiausia, Kinija slėpė informaciją apie patį naująjį virusą. Ne tik slėpė – net ir baudė asmenis, kurie apie tai kalbėjo. Galime prisiminti gydytojo iš Uhano Li Wenliango istoriją: jis pirmasis socialiniuose tinkluose pranešė apie naują virusą ir tuoj sulaukė saugumo tarnybų dėmesio, kad nekeltų panikos. Galiausiai, deja, ir mirė nuo koronaviruso, tapdamas tikruoju šios epidemijos ir įprastinės Kinijos politikos kankiniu. Tuo metu, kai virusas Uhane jau siautėjo, Uhano sveikatos priežiūros institucijos vis dar teigė, kad jis iš žmogaus žmogui nepersiduoda, Kinija du mėnesius slėpė, kad virusu masiškai serga medikai. Kitaip tariant – teikė savo piliečiams, pasauliui ir tarptautinėms institucijoms bei bendruomenei netikslią ar net melagingą informaciją. Neturint tikslios informacijos, nebuvo galima laiku reaguoti.

Bet labiausiai kraują turbūt kaitina šis klausimas: ar Kinija, kurioje viskas prasidėjo, gali būti laikoma atsakinga už pandemiją? Atsakinga tarptautinės teisės prasme?

Tai nieko stebinančio. Kinijos Liaudies Respublika yra totalitarinė, nors ir rinkos ekonomikos valstybė, kurią valdo vienintelė teisinga ir protinga komunistų partija. Visose totalitarinėse sistemose informacijos kontrolė yra esminis elementas, leidžiantis kontroliuoti žmones, jų gyvenimą. O Kinija savo piliečių gyvenimą kontroliuoja taip griežtai, kad net G. Orwellas išsigąstų, nes Kinija tam turi geresnes technologijas, nei buvo galima įsivaizduoti rašant knygą „1984-ieji“.

Bet virusai, skirtingai nuo žmonių, nepavaldūs net komunistams (kaip ir radiacija Černobylio katastrofos metu – dar viena komunistinės sistemos dovanėlė pasauliui). O informacijos slėpimas, ypač svarbios informacijos, virsta tragedijomis. Štai dėl to labiausiai ir pykstama ant Kinijos, kad ji elgėsi kaip – o, sancta simplicitas – elgiasi totalitarinės valstybės. Užuot skubiai reagavusi ir informavusi, informaciją slėpė ir nuo savų, ir nuo tarptautinių organizacijų*. Todėl klausimas, ar Kinija turi atsakyti už savo elgesį, yra visiškai pagrįstas. Taip, jame neišvengiama geopolitinių varžybų prieskonio (apie jas – vėliau), bet klausimas – pagrįstas.

* Todėl man taip pat nesuprantama, kai net ir Lietuvoje buvo žmonių, kurie džiaugėsi, kad vyriausybė teikia informaciją „išsisukinėjimo“ būdu: „Kiek reagentų?“ – „Tai skaičius kinta kiekvieną minutę.“ – „Kiek lovų?“ – „Tai čia reikia, galima skaičiuoti taip, skaičiuoti anaip.“ Kodėl taip šnekama? Kad nekiltų panika! O juk panika paprastai ir kyla, kai informacija yra netiksli ir apauga gandais bei nesąmonėmis.

Tad pradėkime nuo trumpo teorinio atsakomybės pagrindų aptarimo. Tarptautinėje teisėje, kad kiltų atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimą, reikalingi du elementai: pirmasis, kad būtų valstybei galiojantis tarptautinis įsipareigojimas, kuris buvo pažeistas. Antrasis – kad veika (veikimas ar neveikimas), kuri sukėlė žalą, būtų priskiriama valstybei. Vadinasi, reikia aptarti du dalykus: pirma, ar Kinija turėjo pareigą laiku ir tinkamai informuoti apie epidemiją kitas valstybes; antra, ar informacijos nuslėpimą/neteikimą vykdė Kinija kaip valstybė.

Abiem klausimais teisininkų tarptautininkų bendruomenėje yra daug diskusijų, bet bendrą kryptį išskirti nesunku. Pirma – kokius tarptautinės teisės aktus pažeidė Kinija? Pagrindinis šiuos klausimas reguliuojantis dokumentas – Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės (International Health Regulations), kurių naujausią versiją 2005 m. priėmė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) narės ir kuri įsigaliojo 2007 metais. Taigi, nors dokumentas vadinasi „taisyklėmis“, pagal pobūdį tai tarptautinė sutartis (šiuo metu pagal ją įsipareigojusios 196 valstybės, vadinasi, labai daug). O tarptautines sutartis reikia vykdyti – pacta sunt servanda principas.

Šių taisyklių 6 straipsnis numato, kad valstybės privalo siųsti tikslią ir pakankamai išsamią informaciją apie įvykius, galinčius sukelti tarptautinio masto ekstremalią visuomenės sveikatai situaciją (kaip antai: atvejų apibrėžtis, laboratorinius rezultatus, rizikos šaltinį ir tipą, atvejų ir mirčių skaičių, ligos plitimą veikiančias sąlygas ir panaudotas sveikatos priežiūros priemones; ir prireikus praneša apie sunkumus, su kuriais susiduria, bei pagalbą, kurios reikia), teoriškai tai turėtų būti padaryta per 24 valandas!

Tuo tarpu, pvz., apie didžiulį sergančių medikų skaičių Kinija pranešė maždaug po dviejų mėnesių, epidemijai įsibėgėjus. Dvigubai ironiška, kad 2005 m. Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės buvo sugriežtintos dėl Kinijos, kurioje tuomet vyko kito viruso – SARS (SŪRS) epidemija. Taigi, įsipareigojimai buvo, ir jų buvo nesilaikoma (kiek, kaip tiksliai, kas ką žinojo, ko nežinojo, ką galėjo žinoti – ilgo tyrimo objektas, dabar mes kalbame apibendrintai).

Antrasis atsakomybės elementas – veikos priskyrimas, t. y. ar galime laikyti, kad Kinija kaip valstybė atsakinga už tai? Šis klausimas aktualus tampa tuomet, kai tam tikrą veiką, sukeliančią žalą kitai valstybei, padaro, pvz., fizinis asmuo, o valstybė negali būti laikoma atsakinga už kiekvieno piliečio veiksmus. Pati Kinija pirmiausia kaltina Uhano provincijos valdytojus, kad jie situaciją slėpė ir nuo „centro“.

Atvirai šnekant – toks pasiteisinimas man girdėtas dar nuo Holodomoro (dirbtinio badmečio Ukrainoje ir Kazachstane, sukelto SSRS valdžios) laikų, kai buvo aiškinama, kad „Ukrainos SSR“ vadovybė pirmiausia kalta. Tačiau tarptautinei teisei šiuo atveju nėra svarbu – provincija, centras, pats komunistų partijos generalinis sekretorius (t. y. – valstybės vadovas) Si Dzinpinas ar kas nors kitas, esantis valdžioje. Esmė, kad informacijos neteikė, o tai galėjo paveikti vėliau kilusią krizę, valstybinės institucijos (organai) – to užtenka.

Taigi, perspektyvos patraukti Kiniją į tarptautinius teismus – labai miglotos. Kas lieka? Lieka valstybių vienašališki arba kolektyviniai sprendimai – atsakomosios priemonės, sankcijos. Ir čia jau pamažu pereiname į geopolitiką.

Vadinasi, jau galime reikalauti atsakomybės iš Kinijos, skaičiuoti žalą?

Žalą skaičiuoti gal ir galime (nors tai labai sudėtingas uždavinys, nes juk akivaizdu, kad dalis žalos kilo ir dėl to, kad nemažai pandemijos užkluptų valstybių, įskaitant Lietuvą, elgėsi pagal principą „o gal mūsų nepalies?“, o ne „tikėkimės geresnio, ruoškimės blogiausiam“), bet yra dar vienas klausimas – o į kokį teismą Kiniją galima paduoti?

Net ir teisininkai gūžčioja pečiais: specialaus pandemijų teismo nėra, Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės bylinėjimosi proceso nenumato, o norint paduoti į „bendrosios kompetencijos“ – Tarptautinį Teisingumo Teismą – reikia, kad pati Kinija sutiktų bylinėtis. Kiti tarptautiniai teismai užsiėmę kitais reikalais: žmogaus teisės, tarptautiniai nusikaltimai, jūros ir t. t. Taigi, perspektyvos patraukti Kiniją į tarptautinius teismus – labai miglotos. Kas lieka? Lieka valstybių vienašališki arba kolektyviniai sprendimai – atsakomosios priemonės, sankcijos. Ir čia jau pamažu pereiname į geopolitiką.

O perėjus į geopolitiką, teisė traukiasi į antrą planą. Nes dabar, kai pandemija išplito po visą pasaulį, bet Kinija su ja jau susitvarkė ir pamažu vėl užkuria „pasaulio dirbtuves“, pasauliui reikia Kinijos. Mirtinai reikia. Reikia joje gaminamų kaukių, respiratorių, apsaugos priemonių, plaučių ventiliavimo aparatų, pagaliau, reikia patirties. Ir tampa nebesvarbu, kad Kinijai tas pats, ką pastatyti per dešimt dienų – naują ligoninę ar koncentracijos (t. y. „darbo ir perauklėjimo“) stovyklą uigūrų regione, Kinija yra reikalinga, o tas, kuris reikalingas, į teismus juk netraukiamas? Nes jeigu Kinija nusigręš...

Net ir žodžių netaupantis Donaldas Trumpas, kurio patarėjai dar neseniai aiškino, kaip „airtight“ (sunku išversti – galbūt „užvakuumavusi“) JAV yra suvaldžiusios virusą, nors dabar virusas JAV įsisuko ne juokais, nebevartoja anksčiau sakytos frazės „kinų virusas“.

Taigi, greičiausiai matysime tik pavienius bandymus per nacionalines sistemas paduoti Kiniją į teismą – kokie nors dėmesio ieškantys teisininkai taip bandys sau krauti žinomumo kapitalą, valstybės šiuo rizikingu keliu vargu ar eis. Ir dėl to, kad Kinija, ir dėl to, kad toks precedentas kitą kartą gali atsigręžti ir prieš jas (kaip sakiau, net Lietuvoje turime informacijos ribojimo entuziastų). O realiai – galbūt kils poreikis papildyti Tarptautines sveikatos priežiūros taisykles, kad ten atsirastų teismingumo nuostata, ir valstybės galėtų tuomet, jau po pandemijos, pasibylinėti? Kai išgyvensim pandemiją (to visiems ir linkiu), pamatysim.

Populiariausi