Nuomonės

2020.03.22 18:01

Justinas Žilinskas. Karo, bado, maro

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2020.03.22 18:01

Besidomintys istorija tikrai žino, kad, net ir besitęsiant Pirmajam pasauliniam karui (1914– 1918), kovotam su šūkiu „karas, užbaigsiantis visus karus“ (o, šventas naivume!), kovotojus ir civilius žudė ne tik šrapnelis, kulkos, dujos, bet ir ispaniškasis gripas. 

Ši epidemija užklupo pasaulį jau karui besibaigiant ir tęsėsi dar porą metų. Nors niekas negali suskaičiuoti tiksliai, spėjama, kad epidemijos aukų skaičius svyravo tarp 17 ir 50 milijonų. Vadinasi, epidemija nusinešė daugiau aukų nei patys karo apkasai ir moderniausios tuometės žudymo technologijos visuose – Vakarų, Rytų, kolonijų frontuose. Nieko keisto – karo nepriteklių nuvargintas pasaulis tapo lengvu viruso grobiu, juolab ir medicina šių dienų pasiekimais pasigirti negalėjo, tad žmonės krito kaip musės. Tikėtina, kad ir mes, pasikapstę savo prosenelių istorijose, rastume ne vieną, pakirstą ispaniškojo gripo dalgio. Gamta eilinį kartą parodė, kad jai užtenka tik rimčiau nusičiaudėti – ir homo sapiens turės rimtų problemų.

Vis dėlto šiandieninė epidemija, rimtai gąsdinanti pasaulį, nusinešanti aukas, mano manymu, nelygintina ne tik su maru – „juodąja mirtimi“, prieš kelis šimtus metų šienavusią ir Lietuvą, bet ir su tuo pačiu XX a. pradžios „ispaniškuoju“. Jei tiksliau – nelygintinos sąlygos, kuriomis epidemiją pasitinkame. Didžioji mūsų dauguma karantinavosi savo patogiuose būstuose, mirštamumo procentas – mažas, įsitempusi, bet vis dėlto veikianti medicinos priežiūros sistema. Taip pat – visas mokslinis potencialas dirba prie gydymo metodų kūrimo, vaistų išradimo ar pritaikymo, vakcinos kūrimo.

Dirba ne tik medicinos personalas – visomis pajėgomis veikia ir „atvirojo kodo“ mechanizmai. Kūrybingi, išmanantys žmonės socialiniuose tinkluose dalinasi technologiniais sprendimais, racionalizacijomis: pavyzdžiui, kaip su 3D spausdintuvais ar net kasdienėmis medžiagomis pasigaminti reikalingos įrangos (kaukių, respiratorių, net plaučių ventiliavimo aparatų „pa(si)daryk namuose“ variantai). Internetas įgalina tokiomis žiniomis dalintis lengvai ir taip palengvinti tūkstančiams žmonių gyvenimą ir, matyt, išgelbėti ne vieną gyvybę.

Taip, pasaulis pateko į krizę, bet šiai krizei dar toli iki katastrofos ir toli iki senųjų pandemijų.

Nuošalyje nelieka pilietinė visuomenė ir reputaciją saugantis verslas: atverti finansiniai ištekliai, parama, telkiama ir teikiama savanorystė įvairiausiais klausimais: pasirūpinti kaimynais, pamaitinti medikus, net laiptinėje pastatyti paprasčiausią dezinfekcinio skysčio dozatorių. Tad aš neįsivaizduoju, kaip galima šią krizę lyginti su Antruoju pasauliniu karu (ką padarė Europos Parlamento pirmininkas Davidas Sassoli ir pakartojo mūsų Prezidentas), kam reikalingi tokie persistengimai, bet – ką jau darysi – retorika yra retorika. Taip, pasaulis pateko į krizę, bet šiai krizei dar toli iki katastrofos ir toli iki senųjų pandemijų.

Dar viena labai svarbi priežastis, leidžianti sėkmingiau tvarkytis su pandemija, yra ta, kad senajame užkeikime „saugok mus nuo karo, maro ir bado“, bent jau mūsų pasaulio dalyje, beveik neliko pirmojo ir trečiojo blogio, tai yra – anksčiau epidemija būdavo kitų nelaimių palydovas, o dažniausiai užgriūdavo visos trys viena po kitos ar kartu, o dabar ji, bent jau mūsuose, siautėja taikos ir gerovės metu.

Sąmoningai parašiau – mūsuose. Nes, dabar jau akivaizdu, koronavirusui SARS-COVID-19 pavyko kirsti sienas ir iškeliauti į visą platųjį pasaulį, tą ir reiškia žodis „pandemija“. O plačiajame pasaulyje ne viskas taip gražu ir ne viskas taip gerai kaip mūsuose. Ir jeigu ten epidemija įsisuks (o juk įsisuks) – nebus patogių karantinų, nes ten ir taip visko trūksta, viskas sugriuvę ir žmonės palikti likimo valiai.

Pirmiausia kalbu apie Jemeną – Vidurio Rytų valstybę, sunaikinta pilietinio karo. Jis jau tęsiasi nuo 2015 m. (nors iš tiesų – dar seniau), valstybė tapo ir kitų valstybių žaidimo įkaitu: vyriausybę remia Saudo Arabijos suburta koalicija, o hučių sukilėlius, bent taip jau teigiama, – Iranas (nors šis sako, kad remia tik dvasiškai). Kaip, deja, įprasta tame krašte, šiame konflikte persipynę politiniai, etniniai, religiniai, gentiniai interesai.

Bet liūdniausia, kad ten, kur karas, ten ir badas, ten ir epidemijos. Jemenas – gilioje humanitarinėje krizėje. Viena iš svarbiausių ir ypatingų priežasčių, išskirianti šią krizę iš kitų, – vandens trūkumas. Vandens ten mažai dėl gamtinių priežasčių – dykumos, labai mažas kritulių kiekis, bet, kai sugriaunamos ir inžinerinės vandens perdavimo sistemos, vanduo žmonių tiesiog nebegali pasiekti. O kartu su vandens trūkumu ateina ne tik nuolatinis troškulys (įsivaizduojate Lietuvoje gyvenimą, kai negali atsigerti kiek nori vandens? Man – labai sunku), bet griūva ir visa sanitarinė sistema, atsiveria kelias epidemijoms ir visoms kitoms blogybėms (2017 m. Jemeną jau nusiaubė cholera).

Sveikatos apsaugos sistema, žinoma, irgi sugriuvusi. Badas ten – realus, tikras badas: liesi kūnai, išpurtę pilvai, dvokas ir mirtis. Štai tokia Jemeno kasdienybė. Pasaulio maisto organizacija, kiti tarptautiniai donorai daro daug, kad šalį pasiektų humanitarinė pagalba, bet ir jai atkeliauti yra nuolatinių trikdžių – nes karas!

Jeigu pastebėjote – feisbukas nuolat siūlo aukoti Jemenui, bet nežinau, kiek iš mūsų paspaudžia nuorodą ar pasiūlo savo sunkiai uždirbtą eurą. Kas bus, jeigu į Jemeną užsuks ir koronavirusas (o gal jau ir užsuko)? Ogi mirčių bus ne 0,5, 1, ar 2,4 proc., bus gerokai daugiau: juk mažas mirtingumas pas mus – tai pirmiausia medicinos sistemos veiklos rezultatas.

Neramu ir dėl mums artimiausio (geografiškai ir politiškai) konflikto – Rusijos karo prieš Ukrainą, maskuoto Donbaso „separatistais“. Vandens ten gal ir nepritrūks, bet koronavirusas Ukrainoje jau yra ir, mažai abejonių, jis smogs. Tuo tarpu Ukraina šiuo metu pakibusi taikos paieškų eksperimente, kurį pradėjo naujasis prezidentas Volodymyras Zelenskis, ir jo iniciatyvos po truputį juda į priekį. Neseniai su „separatistais“ sudaryta „Konsultacinė taryba“, kurioje pirmą kartą separatistų atstovai įgauna oficialius įgaliojimus.

Neramu ir dėl mums artimiausio (geografiškai ir politiškai) konflikto – Rusijos karo prieš Ukrainą, maskuoto Donbaso „separatistais“. Vandens ten gal ir nepritrūks, bet koronavirusas Ukrainoje jau yra ir, mažai abejonių, jis smogs.

Daugelio proukrainietiškai nusiteikusių žmonių nuomone, tai – jau ribotas „separatistų“ legitimizavimas, dėl kurio Rusija gali patyliukais pasitraukti į šešėlį kaip „stebėtoja“, susitarimų užtikrinimo garantuotoja, kurios niekada šiame konflikte nebuvo, visa tai – tik pilietinis karas tarp vienų ir kitų ukrainiečių. Kuo čia svarbus koronavirusas? Ogi tuo, kad, jeigu Ukraina dar gaus ir viruso krizę, jai bus labai sunku. O Rusija kitų šalių problemomis pasinaudoti moka.

Dar viena viruso paveikta naujiena: prieš savaitę Olandijoje prasidėjo tarptautinio teismo procesas, kuriame už akių teisiami kaltinamieji, virš Ukrainos 2014 m. numušę Malaizijos oro linijų reiso MH17 orlaivį, ir žuvo beveik 300 žmonių. Tai trys Rusijos piliečiai, įvairiai susiję su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, įskaitant garsųjį Donbaso karo entuziastą Igorį Strelkovą, bei vienas ukrainietis „separatistas“. Dėl viruso epidemijos kovo 23 d. teismas posėdžiaus uždarame posėdyje – be aukų artimųjų, spaudos, net ir prokurorų bei advokatų skaičius ribotas. Tikėsimės, tai nepaveiks teisingumo, kurio laukiama jau šešerius metus, bet procesas sulėtės ir sudėtingės.

Su siaubu galvoju ir apie pabėgėlius, išsirikiavusius prie Turkijos–ES sienos. Ir ne tik apie juos – apie visas tas didžiules pabėgėlių, migrantų ir perkeltųjų stovyklas, nusidriekusias per Afriką, Aziją ir kitus kraštus. Ten koronaviruso pjūtis būtų (bus?) nesulaikoma, nesuvaldoma, negailestinga.

Su siaubu galvoju ir apie pabėgėlius, išsirikiavusius prie Turkijos–ES sienos. Ir ne tik apie juos – apie visas tas didžiules pabėgėlių, migrantų ir perkeltųjų stovyklas, nusidriekusias per Afriką, Aziją ir kitus kraštus.

Todėl sėdėdami jaukiuose namuose karantino laikotarpiu, nors gal ir negalėdami mėgautis foie grass ar argentinietiškos jautienos didkepsniu, suirzę ir net išsigandę, kad mažės pajamos, bus sunku apmokėti vaikų mokslą, ir tikrai šiais metais nebepaslidinėsite Italijoje, atminkime: visada gali būti blogiau.

Tiksliau, yra blogiau, ir tiems žmonėms ne mažiau reikia mūsų paramos ir palaikymo nei mums patiems. Skamba banaliai, sutinku, bet kartu ir paskatina džiugiau pažvelgti į vis kaitrėjančią pavasario saulę bei pasidžiaugti naujais kasdienos malonumais: dažniau paskambinti artimiesiems, iškišti nosį į lauką ir tiesiog pasivaikščioti (laikantis saugaus atstumo nuo kitų!), neskubėti, valgyti naminį maistą ar nuveikti ką nors reikšmingo, padedant artimiesiems, medikams, visuomenei. Mums – pasisekė.

Taip pat skaitykite