Pastarąsias savaites Lietuvoje garsiai nuaidėjo pora įvykių: pirmiausia, socialiniuose tinkluose paplito įrašas, kur Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokytoja prieš klasę mokiniams postringavo, kokia nesėkminga ta Lietuva, ir kaip ji meldžiasi, kad tik nesibaigtų V. Putino kadencija ir Rusija atsistotų ant kojų.
Antrąjį skandalą sukėlė Kauno kolegijos dėstytoja, prabilusi apie ateityje būsimą ekonominę eutanaziją, kuri būtų taikoma senukams ir kitiems nenaudingiems piliečiams, ir apie ją rašo informuoti žmonės iš labai rimto interneto portalo.
Šurmulys ir pasipiktinimas, kilęs internete, iš karto iškėlė keletą klausimų. Pirmasis – paprastas, emocingas ir nuoširdus: ar galima kalbėti tokius dalykus? Rusų kalbos mokytoja, šlovinanti Putiną ir menkinanti Lietuvą, žinoma, nelojali. Šnekanti apie eutanazija – tiesiog, atsiprašau paukščių, višta, prisilesusi melagienų ir sąmokslo teorijų. Antrasis – gilesnis: o taip galima šnekėti? Viešai? Mokiniams ir studentams? Ir tuo būdu, žinoma, mes ateiname prie esminės demokratinės visuomenės teisės ir laisvės: saviraiškos, įsitikinimų, nuomonės.
Žmonės kalba – nuolat ir apie viską, žmonės – skirtingi. Kai kurie – taikūs, kai kurie – abejingi, kai kurie ryžtingi ir agresyvūs, pasaulį pasiruošę keisti, jeigu reiks, ir jėga. Pasaulio keitimas visada prasideda nuo žodžių (pagaliau, ir Biblijoje įrašyta, jog pirmiausia buvo žodis). Kartais tie žodžiai neša grožį ir gėrį, kartais – prievartą ir smurtą, kartais gražūs žodžiai baigiasi prievarta ir smurtu (kas norėtų ginčytis su Prancūzijos revoliucijos šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“, ypač po giljotina?).
Žodis visada buvo suprantamas ir kaip ginklas, todėl radosi ir „Index Librorum Prohibitorum“, ir totalitariniai režimai knygas degino arba užrakindavo „specialiuose fonduose“ (o net ir iš fondo paimtai knygai užklijuodavo tam tikrus puslapius, arba pastatydavo šalia stebėtoją, kad skaitytojas nenuklystų į kitus puslapius). Visgi, liberalioji demokratija suprato svarbią tiesą: tik žodžio laisvę išpažįstanti visuomenė yra dinamiška, drąsi, gebanti atlaikyti iššūkius ir pasiekti gerovės. Žodžio laisvė buvo vienas iš svarbiausių JAV Konstitucijos papildymų (pirmasis), o dėl žodžio laisvės svarbos ir apimties ginčijamasi nuolat.
Genialusis Miloszas Formanas filme „Visuomenė prieš Larry Flintą“ tai apibendrino trumpa teisininko (puikus jauno Edwardo Nortono vaidmuo), atstovaujančio pornožurnalo leidėją, fraze: „Man irgi nepatinka, ką ponas Flintas daro. Bet man patinka, kad jis tą gali daryti“ (t.y. leisti žurnalą, kuris yra nepadorus ir piktina daug padorios visuomenės).
Ir iš tiesų – JAV saviraiškos požiūriu yra laisvės karalystė. Iš principo, kol žodis nepereina į veiksmą, JAV teisės sistema tavo žodžiui ar pasisakymui priekaištų neturės. Didžiuma procesų palikta savireguliacijai (pvz., kaip ir „Facebook“ – atkreipkite dėmesį, ten rašoma, kad „įrašas pažeidžia bendruomenės (community) taisykles“, o ne kokius nors įstatymus, jeigu, pvz., pasidalinama rasistine ar pornografine medžiaga ir įrašas šalinamas, o vartotojas - blokuojamas).
Europoje situacija kiek kitokia. Totalitarinių režimų sumaitotas senasis žemynas – griežtesnis ir atsargesnis. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina saviraiškos laisvę 10 straipsnyje, nurodydama, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų, bet taip pat pripažįsta ir būtinybę bei galimybę ją riboti.
Ir iš tiesų – JAV saviraiškos požiūriu yra laisvės karalystė. Iš principo, kol žodis nepereina į veiksmą, JAV teisės sistema tavo žodžiui ar pasisakymui priekaištų neturės.
Tačiau ribojimui yra nustatyti keli svarbūs kriterijai: pirmiausia, toks ribojimas turi būti įtvirtintas įstatymu (vadinasi, ribojimas negali būti menamas, o turi būti pakankamai aiškus – ir jo turinys, ir apimtis), be to – būtinas demokratinėje visuomenėje dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.
Kaip matote, pagrindų daug, ir, tiesą sakant, labai nesunkiai po jais galima pakišti beveik viską. Vis dėlto, demokratinėje visuomenėje sąvoka „būtinas“ nėra tuščias žodis, ir nėra partijos, vado ar kokio kito organo „iš aukščiau“ nuleidžiama sąvoka. Ji, net ir atsiradusi įstatymuose, teismų praktikoje išsigludina, išaiškėja, pasitikslina.
Pateiksiu porą pavyzdžių: pvz., draudimas įstatyme gali būti labai aiškus. Mūsų Konstitucija 135 straipsnio 3 dalyje skelbia: „Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama“. Kitaip tariant, jeigu koks nors jaunasis nacionalistas pakvies į karą prieš Lenkiją, Latviją ar netgi Rusiją, jam gali kilti problemų su teisėsauga. Žinoma, čia galima dar aiškintis, kas yra propaganda ir kas nėra propaganda, bet per daug negaiškime laiko.
Atitinkamai, Baudžiamojo kodekso 122 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, kad vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, nuversti teisėtą valdžią ir pan. yra baustinos veikos. Taigi, jeigu šiuo atveju koks nors šimtasiūlininkas* pakvies užimti tiltus, paštą ir telegrafą, ar Seimą – jis irgi turės problemų su teisėsauga (*taip lietuviškai reiktų vadinti „vatinukę“, nuo kurios kilusi pravardė „vatnikas“).
Propagandiniai Rusijos TV kanalai, kuriuos Lietuva nustojo retransliuoti dėl melagienų ir propagandos srauto, taip pat gynėsi saviraiškos teise, tačiau Lietuvos pozicija buvo patvirtina Europos Teisingumo Teisme (ES teisminė institucija), kad valstybė turi teisę prikirpti transliuotojus, kurie savo programomis skatina neapykantą.
Tačiau yra ir ne tokių akivaizdžių saviraiškos laisvės ribojimų. Lietuva nelabai seniai pralošė bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl baudos skyrimo reklamai „O, Jėzau, kokie tavo džinsai!“, mat EŽTT nemanė, kad Jėzaus vaizdavimo džinsų plakate draudimas, nors ir įžeidęs tam tikrus tikinčiuosius, yra būtinas demokratinei visuomenei.
Nepaprastai įdomu bus stebėti ir kitą situaciją: štai prieš porą savaičių įmonė „Vilniaus degtinė“ už savo išradingumą – visokius „Nealkoholinius šampūnus“ ir pan., gavo įspūdingą baudą iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento. Nes departamentas mano, kad tai yra paslėpta alkoholio reklama, ir čia, brolyti, jau įstatymo draudžiama saviraiška (alkoholio reklama – draudžiama). Tiesa, jeigu „Vilniaus degtinė“ bus pakankamai atkakli, tai NTAKD tikrai turės kaip reikiant paprakaituoti teismuose, tikėtina – tame pačiame Europos Žmogaus Teisių Teisme. Taigi žodžio, saviraiškos laisvė yra nuolatinių diskusijų ir aiškinimo objektas.
Ne, žavėtis – nedraudžiama. Nedraudžiama ir apie tai kalbėti. Nedraudžiama bjaurėtis Lietuva. Kas kita būtų, jeigu mokytoja pakviestų Putiną įvesti kariuomenę į Lietuvą, kad mus pastatytų ant kojų – štai čia saviraiškos laisvė jau neapgintų.
Bet grįžkime prie dviejų pradžioje pateiktų situacijų. Pradėkime nuo klaipėdiškės mokytojos, šlovinančios V. Putiną. Taip, V. Putinas – autoritaras ir karo nusikaltėlis. Deja, net ir tokiems baisiems žmonėms, kaip dabartinis Rusijos vadovas, dalis žmonių, ar išplautais smegenimis, ar tiesiog iš kvailumo, linkę atleisti ir net žavėtis (ką čia – Putinas, Rusijoje vėl garbinamas Stalinas, milijonų žudikas). Ar tai – draudžiama, ar patenka į saviraiškos laisvės ribas?
Ne, žavėtis – nedraudžiama. Nedraudžiama ir apie tai kalbėti. Nedraudžiama bjaurėtis Lietuva. Kas kita būtų, jeigu mokytoja pakviestų Putiną įvesti kariuomenę į Lietuvą, kad mus pastatytų ant kojų – štai čia saviraiškos laisvė jau neapgintų.
Tad pagrindinis klausimas Klaipėdos situacijoje yra kitas: o ar rusų kalbos pamoka yra vieta ir laikas, kur mokytoja turėtų dėstyti savo politinę nuomonę? Juk tuo metu, kai pasakoja, kaip ji meldžiasi už nesibaigiančią V. Putino kadenciją, ji nemoko vaikų kaip parašyti žodį „ščiuka“ arba kas parašyta Tatjanos laiške Oneginui. Taigi, šiuo atveju reiktų vertinti ne pačią nuomonę (kad ir kokią nemalonią), bet jos skelbimo vietą, kuri yra akivaizdus darbo drausmės pažeidimas, pamokos plano nesilaikymas ir pan.
Panaši situacija yra ir su Kauno kolegijos dėstytoja. Tos sąmokslo teorijos, kurių ji prisiskaitė internete, nėra kažkas nusikalstamo (kol pati nekviečia eutanazuoti senukų ar neįgaliųjų), tai tiesiog melagienos, kažkieno fantazijos, ir – vėlgi – mokytojai nedraudžiama apie jas kalbėti, tik štai ar apie jas kalbėtina paskaitoje? Ar tai susiję su paskaitos tema? Ar tai yra diskusijos tema, ar dėstytojos teiginiai ex cathedra?
Sprendžiant iš įrašo, į diskusiją tai nebuvo panašu. Vadinasi, pagrindinis klausimas – dėstytojos kompetencija: kokią medžiagą ji parenka savo paskaitoms ir ar geba ją kritiškai įvertinti? Tai – klausimai ne teisėsaugai, o kolegijos vadovybei.
Žinoma, šie pastebėjimai – fragmentiški, tad tebus jie diskusijos pradžiai. Juolab, kitame komentare pasvarstysiu neapykantos kurstymo fenomeną ir jo santykį su saviraiškos laisve.
