Nuomonės

2020.03.08 13:17

Justinas Žilinskas. Didžiųjų naratyvų spąstai

Justinas Žilinskas 2020.03.08 13:17

Žiūrėdamas „Didingiausi Antrojo pasaulinio karo įvykiai spalvotai“ („Greatest World War II moments in colour“) „Netflix“ platformoje dokumentikos seriją apie Britanijos mūšį, netikėtai pajutau, kad aš norėčiau bėgti per aerodromo pievą, sėsti į „Spitfire“ – legendinį Britanijos karališkųjų oro pajėgų naikintuvą – ir kilti į Britanijos dangų, į kovą, medžioti vokiečių bombonešius, kautis su Messershmitt‘ais... 

Štai dabar, tuoj pat! Manyje pabudo berniukas iš nuotykių knygų ir filmų, kuriam nėra nieko neįmanomo, kuris pasiryžęs žengti į ugnį ar į vandenį, kad tik užvirtų kraujas. Ir tam berniukui visiškai nesvarbu, kad atbėgęs iki naikintuvo, jis vargu ar žinotų, kaip užvesti, ką jau kalbėti apie tai, kaip pakilti, jis tiesiog nori veikti. Tą akimirką jis gali viską ir gali pasiryžti viskam.

Pagavęs šį jausmą, patupdęs į proto narvelį, apžiūrėjau iš visų pusių ir pasišaipiau iš savęs – štai, įkliuvau į didžiojo naratyvo spąstus. Pasirodo, ir man reikia didingos kovos, kažkokios mega prasmės, sukrėtimo, o ne tarpti savo ramiame taikiame gyvenime. Neabejoju, ir jūs esate kažką panašaus pajutę: kad gyvenimas – susmulkėjęs, kad nėra vietos nei tikram didvyriškumui, nei tikram vyriškumui, nei tikram moteriškumui, nei dar kažkam. Kažkam, ką pavadinsite „tikru“ pagal savo pažiūras ar supratimą. Nėra kažko ribinio, aiškaus ir paprasto, kaip du kartu du yra keturi, ir jokių klausimų.

Turbūt tai žmogiška – norėti aiškumo. Didieji naratyvai (arba, jeigu norite lietuviško žodžio – pasakojimai) tą turi. Štai Rusija ir toliau siautėja ir žudo remdamasi Didžiojo tėvynės karo naratyvu – visi, kas prieš ją ir jos politiką – nedamušti fašistai. Jungtinę Karalystę nuo Europos Sąjungos atplėšė irgi didysis naratyvas – jau kadaise prarastos imperijos ir savo svarbos ilgesys.

Na, kur matyta, kad Briuselyje sprendžiama, kiek žuvies gali sužvejoti anglų žvejys, išdidus Nelsono laivyno jūreivio palikuonis? Turkiją dabar į priekį stumia Otomanų imperijos naratyvas – musulmoniškojo pasaulio (nors dar galutinai nesumusulmonėjusi) lyderė. Na, ir ką jau kalbėti apie Jungtines Amerikos Valstijas, apie jų prezidentą, atnešusį tokį mielą ir kai kurių lietuvių širdžiai šūkį „Padarykime Ameriką vėl didžią?“

Tačiau žvelgiant į šiandien skambančius didžiuosius naratyvus (nuo Rusijos iki ūkanotojo Albiono) glumina keletas dalykų: dauguma jų žvelgia ne į ateitį, o į praeitį.

O Lietuvoje ar turime savo didįjį naratyvą? Be jokios abejonės – tai Lietuva, kai Vytautas žirgus maudė (žirgai jūros vandens negeria. Šis mitas apie Juodojoje jūroje girdomus žirgus aiškiai rodo, kaip lietuviams tolima jūra ir kaip menkai mūsuose prasivėrusi jūrinės valstybės geldelė) Juodojoje jūroje, nors laike artimesnis – partizanų karas po Antrojo pasaulinio karo, kurio naujausio atkuriamosios dokumentinio filmo anonsų rėmeliais puošiasi nemenka „Facebook“ gyventojų dalis.

Tikriausiai valstybės neįmanomos be didžiųjų naratyvų, tai yra sudėtinė mūsų savivokos, mūsų tapatybės dalis. Didieji naratyvai uždega, patraukia, suvienija, ir turbūt įprasmina mūsų, kaip kolektyvinių gyvūnų, būtį. Kas mes be tikslo? Mėsos gabalai ant kojyčių.

Tačiau žvelgiant į šiandien skambančius didžiuosius naratyvus (nuo Rusijos iki ūkanotojo Albiono) glumina keletas dalykų: dauguma jų žvelgia ne į ateitį, o į praeitį. Visa jų stiprybė slypi vakarykštėje dienoje: nenugalimoje Raudonojoje armijoje; imperijoje, kurioje nesileido saulė; siautulinguose „Playboy“ vakarėliuose ir dideliuose automobiliuose, didingoje, nors ir pasmerktoje, krauju ir raudomis papuoštoje kovoje giriose.

Praeitis priešpastatoma dabarčiai, kaip M. Lermontovo eilėraštyje „Borodino“: „Taip, būta žmonių mūsų laikais, / Ne tokių, kaip dabarties gentys / Karžygiai, ne mes!“ (pažodinis vertimas). (Poetiniame S. Gedos vertime, deja, karžygių neliko: „Taip, buvo žmonės mūsų meto, / Dabar tokių sutikti reta: / Vaikai genties laisvos!“ Tačiau ir Borodino mūšis nebuvo jokia didi karžygystė. Rusija jį tragiškai pralaimėjo, ir tik vėliau susivėlusios aplinkybės lėmė Napoleono žygio žlugimą).

Net ir Donaldo Trumpo „Make America great again!“ yra praeities šūkis – jis nekviečia atrasti Amerikos naujai, jis kviečia į praeitį, ją atkartoti. Ir tokiu atveju Elono Musko siekis nuskraidinti žmones į Marsą, nors jau tūkstančius kartų įgyvendintas fantastinių knygų puslapiuose, yra gerokai ambicingesnis, tik tą sunkoka pajusti, kaip ir labai greitai Lietuvoje nuvalkiota „gerovės valstybės“ ambicija. Juk – visi žinom – gerovės valstybės niekada neturėjom, net tada, kai Vytautas žirgus Juodojoje jūroje plukdė.

O kas yra praeitis? Praeitis yra sustingęs laikas. Jis – jau užrašytas, rašalas – išdžiūvęs, ir nors galima ginčytis dėl šimtų detalių ir jų aiškinimo, bet praeities jau nepakeisi. Gali tik apie ją kalbėti, gali meluoti, o gal – tik kažką nutylėti, kažką išryškinti, bet praeitis jau buvo.

Praeitis gali būti įkvėpimas naujai kūrybai (Antras pasaulinis karas vis dar mėgstama kinematografijos, ir ne tik tuo sunkiai sergančioje Rusijoje tema), bet tai yra kūryba gręžiojantis per petį, supančiota kūryba, ir – tuo pačiu – prieštaraujanti jau labai senai žmonijos išminčiai, kad į tą pačią upę neįbrisi.

Negrįš nei praeitis, nei jaunystė. Štai kodėl kritiškai nevertindami didžiųjų praeities naratyvų mes tiesiog apsigauname. Mes tampame tais Remarko aprašytais bendraklasiais, plūstančiais į savanoriško verbavimo punktus Pirmojo pasaulinio karo aušroje.

Tačiau, kadangi apie praeitį mes ŽINOM, tai praeities naratyvai yra labai aiškūs, saugūs, patogūs, malonūs, psichologiškai lengvi, net jeigu tikrovėje jie – žiaurūs ir negailestingi (vėl gi tas pats partizanų karas arba W. Churchill‘io žodžiai apie kraują, vargą, ašaras ir prakaitą nuskamba kaip romantiškas(!) pažadas, už kurį – mes žinome – buvo atsilyginta didinga pergale!).

Žmogui baisus ne baisybių žinojimas, o kaip tik nežinojimas, neapibrėžtumas. Ir dabartiniame pasaulyje to neapibrėžtumo, takumo, pokyčio yra labai, labai daug. Todėl nuo neapibrėžtumo mes bėgame į „saugius“ didžiuosius naratyvus. Dar daugiau – naujieji, neišbandyti naratyvai tampa įtartini: kelionė į Marsą? Milijonieriūkščio svaičiojimas ir pinigų švaistymas. „Žalioji ekonomika“? Leftistų išsigalvojimas atimant sunkiai dirbančių verslininkų pinigus. O štai anglis vis dar puikiai šildo!

Tad aš viską žinau apie Britanijos mūšį, ir jame sudalyvauju kažkelintą kartą, nors svarbiau turbūt būtų pagalvoti, ar atnaujinti pensijų kaupimą, o gal ant namų stogo susimontuoti saulės elektrinę, kur ir kokių specialybių mokysis mano vaikai? Ką galiu padaryti, kad artimiausia autobuso stotelė neskendėtų tamsoje, jeigu savivaldybė nieko padaryti negali? Tik kas tie kasdieniai rūpesčiai, palyginus su Lietuva nuo jūros iki jūros?

Tada net ir į Nebūtiją išėjusio profesoriaus Edvardo Gudavičiaus žodžiai: „Aš atiduočiau visus kunigaikščius už vieną Nepriklausomybės karų savanorį“ skamba įtariai ir nedidingai.