Nuomonės

2020.04.04 10:49

„Pianistas“: romanas, pagal kurį sukurtas šlovės sulaukęs filmas

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“2020.04.04 10:49

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Władysławo Szpilmano knygą „Pianistas. Nepaprasta vieno žmogaus išgyvenimo Varšuvoje 1939–1945 metais istorija“. Šią knygą apie savo gyvenimą vokiečių okupuotoje, o paskui ir prieš nacių viešpatavimą sukilusioje Varšuvoje parašė žydų kilmės Lenkijos pianistas ir kompozitorius, prieškariu dirbęs nacionaliniame radijuje ir ne kartą koncertavęs su pasaulinio lygio muzikantais.

Visa Szpilmano šeima – tėvai, dvi seserys ir brolis – žuvo nuo nacių rankų. Autorių nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo iš pradžių pažįstamas žydų policininkas, rinkęs Varšuvos geto gyventojus paskutinei kelionei į Treblinkos koncentracijos stovyklą ir nepastebimai išstūmęs Szpilmaną iš pasmerktųjų būrio, paskui – lenkė Helena Lewicka, o karo pabaigoje – vokiečių kariuomenės kapitonas Wilmas Hosenfeldas, pokariu žuvęs sovietų nelaisvėje.

Autoriaus pasakojimas – tai dramatiška istorija žmogaus, bandančio žūtbūt išlikti negailestingo režimo sąlygomis. Režimo, pasiryžusio sunaikinti jo tautą.

Szpilmanas buvo persekiojamas ir priverstas slapstytis, patyrė kančių ir nusivylimų, net bandė žudytis, tačiau kažkas vis padėdavo atgauti viltį. Šis jaudinantis pasakojimas, kuriame nenusakomas košmaras maišosi su vidine drama, nė vieno skaitytojo nepaliks abejingo.

Sukrečianti, baisi, tragiška, priverčianti susimąstyti... Būtent tokiais žodžiais dažniausiai apibūdinamas gana neįprastomis aplinkybėmis parašytas kūrinys.

Pasibaigus karui, Szpilmaną ilgai kankino depresija. Muzikantas jautėsi kaltas, kad artimieji žuvo, o jis liko gyvas. Norėdami palengvinti jo sunkią būseną, draugai pasiūlė parašyti prisiminimų knygą, turinčią tapti savotiškais sielos vaistais, vidiniu apsivalymu, keliu link dvasinės ramybės ir susitaikymo su pačiu savimi.

Šis kūrinys pirmą kartą pasirodė Lenkijoje 1946 m. Tiesa, tuometė valdžia jį labai cenzūravo. 1998 m. jis buvo išleistas Vokietijoje, o 1999 m. – Jungtinėse Valstijose.

2002 m. pagal šį romaną sukurtas filmas apdovanotas trimis „Oskarais“ ir Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele.

Pateikiame ištrauką iš knygos:

„Vokiečių artilerija vėl pradėjo bombarduoti Varšuvą, pirmiausia priemiesčius, o tada ir miesto centrą. Vis daugiau pastatų liko be langų, sienose nuo sviedinių žiojėjo apskritos skylės, mūriniai pastatų kampai buvo nudaužyti. Nakties dangų liepsnos buvo nudažiusios raudonai, o oras persismelkęs degėsių kvapo. Maisto atsargų mažėjo.

Tai buvo vienas dalykas, dėl kurio drąsusis miesto meras Starzyńskis klydo: jam nevertėjo atkalbinėti žmonių kaupti maisto atsargas. Dabar miestas turėjo išmaitinti ne vien savo gyventojus, bet ir jame įkalintus kareivius, ir Poznanės armiją iš vakarų, kuriai pavyko atkakti iki Varšuvos pastiprinti jos gynybos.

Apie rugsėjo 20-ąją visa mūsų šeima iš Sliskos gatvės buto persikraustė pas draugus, kurie gyveno Panskos gatvės namo bute pirmame aukšte. Niekam iš mūsų nepatiko slėptuvės nuo oro antskrydžių. Tuose rūsiuose beveik nebuvo kuo kvėpuoti, o žemos lubos, rodės, tuoj galėjo įgriūti ir palaidoti viską, drauge su viršuje esančio daugiaaukščio pastato griuvėsiais.

Tačiau išgyventi mūsų trečio aukšto bute buvo sudėtinga. Vis girdėdavome pro langus išbyrėjusiais stiklais švilpiančius sviedinius, kuris nors iš jų galėjo pakeliui pataikyti į mūsų pastatą. Nutarėme, kad pirmame aukšte bus geriau: sviediniai veikiausiai taikys į aukščiau esančius aukštus ir ten sprogs, o mums nereikės bėgti į rūsį. Tame draugų bute jau buvo apsistoję daug žmonių. Jis buvo sausakimšas, mums teko miegoti ant grindų.

Tuo metu Varšuvos apgultis, pirmasis tragiškos šio miesto istorijos skyrius, ėjo prie pabaigos.

Man darėsi vis sunkiau pasiekti radiją. Šrapneliais nudobtų žmonių ir arklių lavonų buvo pilnos gatvės, liepsnojo ištisi miesto rajonai, o vandentiekis buvo suniokotas bombų ir artilerijos sviedinių, todėl buvo neįmanoma užgesinti gaisrų. Groti studijoje taip pat darėsi pavojinga. Vokiečių artilerija apšaudė visus svarbiausius miesto objektus, ir kai radijas ėmė anonsuoti savo programą, vokiečių artilerija atidarė ugnį į transliavimo centrą

Šiame priešpaskutinės miesto apgulties etape isteriška gyventojų sabotažo baimė buvo pasiekusi apogėjų. Bet kas galėjo būti apkaltintas šnipinėjimu ir bet kurią akimirką nušautas, negavęs progos nė pasiaiškinti. […]

Išaušo siaubingosios rugsėjo 25 ir 26 dienos. Sprogimų garsai maišėsi su neslopstančiu šaunamųjų ginklų tratėjimu, kurį perskrosdavo nosimi žemyn neriančio lėktuvo sprogimas, tarsi elektriniu grąžtu gręžiant skyles metale. Oras buvo net tirštas nuo dūmų, trupančių plytų ir tinko dulkių. Jos prasiskverbė visur, dusino žmones, užsidariusius rūsiuose ar savo butuose, kiek įmanoma toliau nuo gatvių.

Neįsivaizduoju, kaip išgyvenau tomis dienomis. Šrapnelio skeveldra mūsų draugų miegamajame nužudė šalia manęs sėdintį žmogų. Dvi naktis ir dienas praleidau drauge su dešimčia žmonių stovėdamas ankštame tualete. Po kelių savaičių svarstėme, kaip tai įmanoma, ir vėl pamėginome ten įsisprausti; paaiškėjo, kad gyvybei nepavojingomis sąlygomis ten gali sutilpti tik aštuoni žmonės.

Varšuva kapituliavo rugsėjo 27 dieną, trečiadienį.

Praėjo dar dvi dienos, kol išdrįsau iškelti koją į miestą. Namo grįžau be galo prislėgtas: miesto nebebuvo, bent jau taip man, tada dar nepatyrusiam, atrodė.

Nowy Swiatas buvo siauras skersgatvis, vingiuojantis tarp nuolaužų kalnų. Ties kiekvienu kampu turėdavau apeiti barikadas iš nuvirtusių tramvajų ir išsprogdintų grindinio plokščių. Irstantys kūnai buvo sumesti gatvėse į krūvas.

Per apsiaustį badaujantys žmonės puolė prie aplinkui gulinčių užmuštų arklių. Daugelio pastatų griuvėsiai vis dar smilko.

Buvau Jerozolimsko prospekte, kai nuo Vyslos pusės atlėkė motociklas. Ant jo sėdėjo du kareiviai nematytomis žaliomis uniformomis ir plieniniais šalmais. Jų veidai buvo dideli ir bejausmiai, akys žydros. Sustoję prie šaligatvio jie šūktelėjo išsigandusiam berniukui. Šis priėjo prie jų. Marschallstrasse! Marschallstrasse!

Namo grįžau be galo prislėgtas: miesto nebebuvo, bent jau taip man, tada dar nepatyrusiam, atrodė.

Jie vis kartojo tą vieną žodį – vokišką Marszalkowskos gatvės pavadinimą. Berniukas stovėjo sutrikęs, pražiota burna, nesugebėdamas išspausti nė garso.

Kareiviai neteko kantrybės. „Ai, velniop!“ – sušuko motociklo vairuotojas ir piktai mostelėjo ranka. Koja paspaudė pedalą ir motociklas nuburzgė tolyn.

Tai buvo pirmieji mano matyti vokiečiai.

Po kelių dienų ant Varšuvos sienų pasirodė vokiečių komendanto įsakymu išleisti skelbimai dviem kalbomis, kuriuose gyventojams buvo žadamos ramios darbo sąlygos ir Vokietijos globa. Žydams buvo skirta atskira pastraipa: jiems garantuojamos visos jų teisės ir turto neliečiamybė ir tai, jog jų gyvybėms negresia joks pavojus. […]

Dabar, vokiečiams laimėjus ginkluotą konfliktą su mumis, jie atrodė aršiai nusiteikę pralošti politinį karą. 1939 metų gruodžio mėnesį jų įvykdyta pirmoji nekaltų Varšuvos gyventojų egzekucija buvo lūžio taškas. Per kelias valandas tarp vokiečių ir lenkų iškilo neapykantos siena, kurios nebegalėjo perlipti nė viena pusė, nors vokiečiai vėlesniais okupacijos metais ir bandė rodyti šiokį tokį norą.

Per apsiaustį badaujantys žmonės puolė prie aplinkui gulinčių užmuštų arklių. Daugelio pastatų griuvėsiai vis dar smilko.

Buvo paskelbti pirmieji vokiečių dekretai, užtraukiantys mirties bausmę visiems nepaklusniesiems. Patys svarbiausi buvo susiję su duona: kiekvienas, sugautas perkantis arba parduodantis duoną aukštesne kaina nei prieš karą, bus nušautas. Toks draudimas mus tiesiog pribloškė. Mes jau daug dienų buvome nevalgę duonos, mitome vien bulvėmis ir kitokiu krakmolingu maistu. Bet tada Henrykas sužinojo, kad duonos vis dar esama, kad ji parduodama, o pirkėjai nebūtinai negyvi krinta vietoje. Tad ir vėl pradėjome pirkti duoną. Šis dekretas niekada nebuvo panaikintas, o kadangi visi pirko ir valgė duoną kasdien visus penkerius okupacijos metus, jau vien už šį nusikaltimą milijonai mirties bausmių turėjo būti įvykdyta Generalgubernijoje, vokiečių valdomoje Lenkijos teritorijoje. Vis dėlto praėjo daug laiko, kol patikėjome, kad vokiečių dekretai beprasmiai, o tikrasis pavojus tave gali ištikti visiškai netikėtai, tiesiog kaip iš giedro dangaus – neįtvirtintas jokiomis taisyklėmis ar įsakymais, kad ir kokie nerealūs jie atrodytų.

Aišku, vargu ar buvo tokių naivuolių, kurie savanoriškai atiduotų savo nuosavybę priešui. Kaip ir visi kiti, vertingus daiktus mes nutarėme paslėpti, nors tai tebuvo auksinis tėvo laikrodis, grandinėlė ir penki tūkstančiai zlotų. […]

Žmonės buvo išsigandę vokiečių įstatymų griežtumo, bet ūpo neprarado ir guodėsi tuo, jog bet kurią akimirką vokiečiai bus priversti perduoti Varšuvą sovietinei Rusijai, o teritorijos, atimtos vien dėl vaizdo, bus kuo greičiau grąžintos Lenkijai. Ant Vyslos upės vingio dar nebuvo jokios sienos ir žmonės, atkeliaujantys į miestą iš abiejų upės pusių, prisiekinėjo savo akimis matę Raudonosios armijos dalinius Jablonoje ar Garvoline. Tačiau netrukus pasirodė kiti ir lygiai taip pat prisiekinėjo savo akimis matę rusus traukiantis iš Vilniaus ir Lvovo ir atiduodančius šiuos miestus vokiečiams. Buvo sunku nuspręsti, kuriais iš šių liudininkų tikėti.

Buvo paskelbti pirmieji vokiečių dekretai, užtraukiantys mirties bausmę visiems nepaklusniesiems.

Daugelis žydų nelaukė, kol rusai atžygiuos, jie pardavė savo turtą ir pasitraukė į rytus – tai buvo vienintelė kryptis, kur jie dar galėjo keliauti nepakliūdami vokiečiams. Išvyko kone visi mano kolegos muzikai, jie ragino ir mane vykti drauge, bet mano šeima nusprendė pasilikti.

Vienas iš tų kolegų po dviejų dienų grįžo sumuštas ir piktas, be kuprinės ir pinigų. Pasakojo netoli sienos matęs penkis pusnuogius žydus, už rankų pririštus prie medžių ir nuplaktus. Taip pat matė, kaip mirė daktaras Haskielewiczius, sakęs vokiečiams, kad nori pereiti upės vingį. Vokiečiai nukreipė į jį pistoletą ir įsakė bristi į upę, ragino eiti vis gilyn, kol galiausiai jis nebesiekė kojomis žemės ir nuskendo. Mano kolega tik prarado savo daiktus ir pinigus, buvo sumuštas ir parsiųstas atgal. Tačiau daugumai žydų, nors jie taip pat buvo apvogti ir patyrė negandų, visgi pavyko pasiekti Rusiją. […]

Aš pats, jeigu tik galėdavau, iki sutemų neišeidavau į gatvę, tačiau dėl visiškai kitų priežasčių. Tarp kitų įkyrių žydams skirtų įsakymų įsitvirtino vienas, kurio, nors ir nerašyto, laikymasis buvo stebimas labai atidžiai: žydų kilmės vyrai privalėjo nusilenkti kiekvienam vokiečių kareiviui. Mudu su Henryku tiesiog niršome dėl tokio idiotiško ir be galo žeminančio reikalavimo ir visaip stengėmės jį apeiti. Darydavome didžiausią lankstą, kad išvengtume susidūrimo su vokiečiais, o jeigu išvengti nepavykdavo, nusisukdavome ir apsimesdavome jų nepastebintys, nors už tai rizikuodavome būti sumušti.

Pasakojo netoli sienos matęs penkis pusnuogius žydus, už rankų pririštus prie medžių ir nuplaktus.

Mano tėvo požiūris buvo visiškai kitoks. Jis pasivaikščiojimams rinkdavosi pačias ilgiausias gatves, lenkdavosi vokiečiams su nenusakomai ironišku mandagumu ir be galo džiaugdavosi, kai kuris nors iš kareivių, suklaidintas jo besišypsančio veido, atsakydavo atiduodamas jam pagarbą ir nusišypsodamas tarsi geram draugui. Kiekvieną vakarą grįžęs namo jis nesusilaikydavo nepakomentavęs plataus savo pažįstamų rato: tereikia iškelti koją pro duris, sakydavo, ir jis jau apsuptas bent tuzino jų. Tiesiog negalįs atsispirti jų draugiškumui, net ranka nutirpsta taip mandagiai kilnojant skrybėlę. Tai sakydamas jis šelmiškai nusišypsodavo ir piktdžiugiškai patrindavo rankas.

Tačiau į vokiečių piktadarystes nederėjo žvelgti lengvabūdiškai. Tai buvo dalis sistemos, skirtos laikyti mus nuolatinėje įtampoje ir nežinomybėje dėl ateities. Kas kelios dienos būdavo paskelbiami vis nauji dekretai. Jie buvo akivaizdžiai nereikšmingi, tačiau leido mums suprasti, kad vokiečiai mūsų nepamiršo ir neketina pamiršti.

Vėliau žydams buvo uždrausta važiuoti traukiniais. Dar vėliau už kelionę tramvajumi mums teko mokėti keturis kartus brangiau nei „arijams“. Ėmė sklisti gandai apie geto statybą. Pirmas dvi dienas jų buvo gausu, tačiau pažadinę neviltį mūsų širdyse, jie vėl nutilo.“

Populiariausi