Nuomonės

2020.03.21 19:05

Vaiva Rykštaitė. Karantinas parodys mūsų tikruosius veidus

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.03.21 19:05

Maždaug prieš mėnesį su mama kalbėdama apie klimato krizę sakiau: „Reikia, kad pasaulis sustotų.  Nebeskristų lėktuvai, užsidarytų ne pirmo būtinumo prekių gamybos fabrikai, žmonės niekur neitų, nevažiuotų, nesektų madų, neapsipirkinėtų, tiesiog būtų namie.“ Tąsyk abi linksėjome galvomis sutardamos, kad tai juk neįmanoma, nes kas gi tau ims ir sustos savo noru?

Tiesą sakant, nors labai mėgstu pakalbėti apie tai, kaip čia mus visiems reikia mažiau vartoti, deja, ir pati nelabai moku sustoti. Grįžusi į Lietuvą vis žiūrėjau į savo darbo knygą ir dūsavau, nes ir ten reikia nueiti, ir ten noriu, ir tam jau pasakiau „taip“, ir kitas renginys smagus rodosi, o tokiems paprastiems dalykams, kaip nupėdinti su vaikais į parką, vis nelikdavo laiko.

„Kitą savaitę!” – žadėjau savo seniai matytiems draugams, bet ta kita savaitė persikeldavo į dar kitą. O tada vieną dieną, patys žinote, kas atsitiko, ir staiga visus darbus iš sąrašo teko išbraukti. Vos paskelbus visuotinį karantiną apėmė lengvas šokas. Šiam blėstant, pajutau keistą pasitenkinimą, nes pagaliau gavau gerą priežastį pagulėti lovoje priešais įjungtą televizorių – anksčiau taip nutikdavo nebent ne juokais susirgus. Dar pajutau baimę, nerimą dėl ateities ir begalinį smalsumą, nes sociologiškai tai labai įdomus laikas, mums patiems daugeliu atžvilgių parodysiantis, iš kokio molio esame drėbti.

Visuomenė. Tai, kad COVID-19 yra pavojingiausias senyvo amžiaus arba sveikatos problemų turintiems žmonėms, neturėtų sukelti palengvėjimo atodūsio jaunesniesiems. Mat patys gerai besijausdami, tačiau viruso nešiotojai esantys jaunesni visuomenės nariai, jei ir nekelia pavojaus sau, tai tikrai kelia pavojų visai sveikatos sistemai. Praėjusią savaitę šią situaciją labai šauniai nupasakojo rašytojas Markas Mansonas. Dargi, būtų neapsakomai liūdna, jei jaunus žmones nuo galimo viruso platinimo sustabdytų tik baimė dėl savęs pačių ar dėl sistemos, kurios dalis jie esą. Kiekviena šalis tvarkosi savaip, ir jos tvarka yra aiškus visuomeniškumo ar jo trūkumo veidrodis, kaip antai Šiaurės Korėjoje vykstančios apsikrėtusiųjų egzekucijos. Ar rūpinsimės silpniausiais, pažeidžiamiausiais senjorais, kokie jie mums svarbūs?

Šiandien išėjusi pasivaikščioti tuščiame parke sutikau pažįstamą su žmona; jiedu sakėsi pirmąkart per ketverius metus radę laiko drauge pavaikštinėti lauke.

Pinigai. Finansų ekspertai prognozuoja neregėtą ekonominę krizę, daugybė žmonių jau skaičiuoja, kiek laiko galės pragyventi be darbo. Gresiančio sunkmečio kontekste ima aiškėti ir kitokie finansiniai niuansai, kaip staiga nebeaktualios tampančios prabangos prekės, madų vaikymosi beprasmybė ir galbūt neteisingai sudėlioti prioritetai, kai paaiškėja, kad naujausiais telefonais mojuojantys ir brangiausiais batais avintys žmonės kitą mėnesį nebeturės iš ko mokėti būsto paskolos. Ir atvirkščiai, nustebina apdairios pilkos pelytės, prikaupusios atsargų dar ne vienai šaltai žiemai, kurios dabar namie nusispiria senus išklaipytus batus, pasiima spragėsių ir ramiai stebi vis labiau nerimstantį pasaulį.

Žinoma, šiek tiek šaržuoju. Karantinas neabejotinai yra finansiškai itin sudėtingas metas žmonėms, kurių pajamos gaunamos iš renginių. Taip, ir daugybei menininkų, laisvai samdomų darbuotojų, ir smulkiojo verslo savininkams.

Tačiau net ir šiuo metu bus tokių, kurie iš karantino užsidirbs, visai kaip Brechto Bertoldo pjesės pagrindinė veikėja Motušė Kuraž, su savo vežimu sekdavusi paskui armijas ir sulaukusi, kol karas visiškai nualins žmones, galiausiai jiems už labai dideles kainas parduodavusi būtiniausias prekes. Ar tai bus dezinfekcinio skysčio, ar tualetinio popieriaus gamintojai, ar dar kažkas, kol kas sunku pasakyti, bet visada yra tokių, kurie iš krizės užsidirba.

Santykiai. Nesvarbu, kalbėsime apie santykį su pačiu savimi ar su antrąja puse, abiem atvejais karantinas gali tapti didžiule dovana arba prakeiksmu, kaip tai jau rodo Kinijoje karantino metu šoktelėjusi skyrybų statistika . Šiandien išėjusi pasivaikščioti tuščiame parke sutikau pažįstamą su žmona; jiedu sakėsi pirmąkart per ketverius metus radę laiko drauge pavaikštinėti lauke. Tačiau lygiai taip pat, pirmąkart per daugelį metų uždaroje erdvėje užsidarius su kitu žmogumi, galima suvokti, kad jums – ne pakeliui. Likus vienam, galima atpažinti vienatvę, nuo kurios bėgama, arba priešingai – suprasti, kad pats sau ir esi geriausia kompanija. Galų gale, su kažkuo užsidarius karantine, galima pirmąkart suprasti, kad šis žmogus yra man pats artimiausias, nes tik su šiuo šalia esančiu žmogumi sutinku dalintis ne tik gyvenamu plotu, bet ir gyvybei pavojingu virusu.


Pilietiškumas. Jau per vėlu baksnotis, kuris skrido slidinėti į Italiją, o kuris čiaudėdamas neužsidengė burnos. Jau nebesvarbu, kad URM rekomendavo nevykti į tam tikras šalis, bet žmonės vis tiek vyko, pilnais lėktuvais. Dabar svarbiausia kiekvienam atlikti savo pareigą – vengti artimo kontakto su kitais žmonėmis. Tačiau kai kurie pilietiškumą supranta tartum nežinančio kada loti šuns vaidmenį. Arba dar blogiau – kaip ta bobelė, visą dieną rymanti prie lango, kad tik gautų progą ką nors aprėkti, kai kurie lygiai taip pat rymo feisbuke, belaukdami realių ar tariamų virtualių draugų nusižengimų karantinui. Mane, pavyzdžiui, išėjusią pasivaikščioti, už tai užsipuolė penkios moterys virtualiai (įkėliau nuotrauką) ir kaimynė, beje, pati nežinia kur beeinanti.

Kitą mano pažįstamą, einančią gatve su vaikišku vežimėliu, nepažįstama praeivė puolė fotografuoti. Šiandien dar girdėjau istoriją apie mamą, dezinfekcine servetėle nuvaliusią žaidimų aikštelės turėklus ir neleidusią ten žaisti svetimam vaikui, nes nuvalė juk saviškiui. Įtariu, kad panašių istorijų galėtų papasakoti kas antras skaitytojas – komiškų ir liūdnų, kai karantinas suvokiamas kaip dar viena proga užsipulti kaimyną. Liūdna, bet norisi tikėti, kad galiausiai mes vis tiek šios situacijos dėka dvasiškai ūgtelėsime. Kada, jei ne dabar?

Likus vienam, galima atpažinti vienatvę, nuo kurios bėgama, arba priešingai – suprasti, kad pats sau ir esi geriausia kompanija. Galų gale, su kažkuo užsidarius karantine, galima pirmąkart suprasti, kad šis žmogus yra man pats artimiausias, nes tik su šiuo šalia esančiu žmogumi sutinku dalintis ne tik gyvenamu plotu, bet ir gyvybei pavojingu virusu.

Kuris darbas svarbiausias? Aišku, kad gydytojo. Turbūt, filosofiškai mąstant, svarbus kiekvienas darbas, teikiantis dirbančiajam džiaugsmą. Tačiau karantino aplinkybėmis itin svarbūs tampa ne tik medikai, bet ir daugybė kitų karantino dėl darbo negalinčių pasirinkti žmonių: paštininkai, policija, mokytojai (kai kurie vis dar privalo eiti į darbą), nacionalinio transliuotojo darbuotojai, tolimųjų reisų vairuotojai, vežantys į šalį maistą ir tualetinį popierių, prekybos centrų kasininkai, degalinių darbuotojai, picų išvežiotojai ir visi kiti pilkieji kardinolai, kiekvieną dieną rizikuojantys savo sveikata, kad kai kurie iš mūsų galėtų feisbuke dūsauti, kaip sunku būti tame karantine. Nenustebsiu, jei, karantinui pagaliau pasibaigus, daugybė žmonių keis veiklą, profesiją, nebūtinai dėl to, kad neteko darbo.

Atšaukta daug planų ir renginių, kai kas nenuėjo į laidotuves, kai kas nukėlė vestuves, vaikai verkšlena, nes niekas neateina į jų gimtadienius, bet, nepaisant visų nepatogumų, karantinas namuose yra privilegija ir dovana pažvelgti į savo gyvenimą iš arčiau. Tik reikia per ilgai neužsižiopsoti tartum paauglei merginai tyrinėjant savo sėdmenis veidrodyje, nes šią akimirką yra žmonių, dėl karantino atsidūrusių kritinėse situacijose. Kaip mes į tai reaguosime, ar sutelksime jėgas padėdami socialinės rizikos šeimoms ir šiaip žmonėms, staiga atsidūrusiems sunkioje padėtyje? Koronavirusas jau dabar rodo tikruosius mūsų veidus.

Taip pat skaitykite