Nuomonės

2020.02.22 17:34

Vaiva Rykštaitė. Būdama septintokė kreipiausi į psichologę, o ji kitą dieną viską papasakojo mamai

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.02.22 17:34

Neseniai internete perskaičiau tokį skirtingų kartų pažiūras atspindintį juokelį: „Pokario kartos atstovė vakarėlio metu šnabžda: – Ji lankosi pas tą iš p raidės… na žinai… – ir apsidairiusi, ar niekas kitas kambaryje nesiklauso, patyliukais ištaria, – Pas psichologą…

Į kambarį įeina tūkstantmečio vaikų kartos atstovas ir sušunka:

– Ei, žinokit, ką man vakar mano psichoterapeutas sakė!“

Dar neseniai kalbėti apie psichinę sveikatą buvo tam tikra gėda, buvimas psichiatrinėje ligoninėje kone visam gyvenimui tapdavo žmogaus socialine stigma ir vyravo nuomonė, kad pas psichologą ar į psichoterapiją vaikšto tik depresija sergantys žmonės. Tačiau akivaizdu, kad keičiantis kartoms pasikeitė ir požiūris. Išlaisvėjome, mokomės reikšti jausmus ir vis daugiau žmonių supranta, kad rūpintis savo minčių gerove yra lygiai taip pat svarbu kaip ir kūnu. Svarbu suvokti ir tai, kad nereikia laukti, kol užklups didelės problemos ar nepakeliamas liūdesys. Pas psichologą, kaip ir pas bet kurį kitą gydytoją, geriau apsilankyti problemos pradžioje, o ne jai įsisenėjus.

Į psichologus skirtingais gyvenimo etapais kreipiausi keturis sykius. Pirmą kartą buvau septintokė. Pati stebiuosi savo brandumu, kai nuliūdusi dėl kažkokių nesusipratimų su vyresnėmis mergaitėmis pabeldžiau į mokyklos psichologės kabineto duris. Pasipasakojau. Iki šiol stebiuosi ir psichologės neprofesionalumu, mat kitą dieną ji viską papasakojo mano mamai. Bet net tada, būdama baikšti paauglė, supratau, kad tai ne aš, bet psichologė pasielgė netinkamai, ir nepraradau tikėjimo šios profesijos žmonėmis.

Tačiau kiekvieną kartą draugams ar giminaičiams užsiminusi, kad šiandien negalėsiu susitikti, nes einu pas psichologą, sulaukiu klausimų: „Pas psichologą? O tai kas tau yra? Kas negerai?“

Antrąkart pas psichologą apsilankiau jau būdama suaugusi, išgyvendama skausmingas skyrybas su vaikinu. Tuomet man reikėjo profesionalo komentaro, kaip geriau susidoroti su tam tikra situacija. Trečią kartą apsilankyti pas psichologą man patarė šeimos gydytoja, kai besilaukdama antro vaiko ėmiau jaustis pervargusi, irzli, vieniša.

Tąsyk gavau reikiamą pagalbą, tačiau tarp manęs ir psichologės tiesiog neįvyko ta būtinoji santykių cheminė reakcija. Dabar vėl jau keletą mėnesių lankausi pas psichologą. Vaikštau tik kartą per mėnesį, veikiau ne siekdama išspręsti konkrečią problemą, bet savo psichinei sveikatai palaikyti. Mat nenoriu, kad man nutiktų kaip vienam pažįstamam, kuris yra užstrigęs tokiame rate: serga depresija, pradeda gerti antidepresantus, depresija pasitraukia, jis sako „o aš, pasirodo, visai nesergu, man viskas OK“, taigi nustoja gerti vaistus ir vėl suserga depresija. Šie ciklai kartojasi jau gerą dešimtmetį. Lankymasis pas psichologą yra lyg antidepresantai arba antibiotikų kursas – reikia pabaigti iki galo, išsemti kamuojančius klausimus, nes apsilankymus ar terapiją nutraukus per anksti galima vėl įbristi į liūdesį. Aš nesergu depresija. Jei sirgčiau – pasakyčiau.

Tačiau kiekvieną kartą draugams ar giminaičiams užsiminusi, kad šiandien negalėsiu susitikti, nes einu pas psichologą, sulaukiu klausimų: „Pas psichologą? O tai kas tau yra? Kas negerai?“ Į šiuos klausimus sunku atsakyti, nes: a) jei galėčiau tau pasipasakoti, tai turbūt neičiau pas psichologą; b) man lyg ir nieko nėra, jokios diagnozės; c) viskas gerai, bet galėtų būti ir geriau. Atsakymų variantų čia, aišku, gali būti ir liūdnesnių. Turbūt esmė tokia, kad išgirdus, jog bičiulis lankosi pas psichologą, užuot klausus „kodėl“, vertėtų tiesiog išreikšti palaikymą. Pavyzdžiui, „jei nori pasikalbėti, gali ir man paskambinti“ arba „žinok, esu pasiruošusi tavęs išklausyti“ ir panašiai.

Jokiu būdu nesakau, kad psichologus gali pakeisti draugai. Esant rimtai problemai profesionalų pagalba dažnai neišvengiama. Tačiau kartais neteisianti draugo ausis gali padaryti stebuklus. Mat daugybė žmonių tiesiog nori būti išgirsti, pamatyti arba kartais gal net jaukiai drauge patylėti. Troškimą būti išklausytam liudija pagalbos telefonu linijos, kaip antai „Jaunimo linija“, „Sidabrinė linija“ (nemokama draugystės, bendravimo ir emocinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms), arba klasikiniai skambučiai artimiausiam draugui ketvirtą ryto, kai realiai draugas negali niekuo padėti nei patarti, gali tik pusiau miegodamas išklausyti protarpiais suniurnėdamas „mhm“. Įtariu, kad dėl to paties noro būti išklausytam žaibiškai populiarėja ir filmuoti monologai socialinėse medijose, vadinamieji „storiai“. Nuo draugo ar taro kortų būrėjos psichologas skiriasi savo profesionalumu. Mat geras specialistas neduoda patarimų, bet padeda žmogui pačiam prieiti išvadas.

Ėjimas pas psichologą yra toks pats normalus reikalas kaip ėjimas pas dantų gydytoją. Tik čia, priešingai nei einant pas dantų gydytoją, visada verta draugui pasiūlyti dar ir savo ausį, ranką, petį ar puodelį arbatos.

Pernelyg dažnai pastebiu vyraujantį požiūrį, kad lankytis pas psichologą yra išsidirbinėjimas (taip sako savo jausmų nepripažįstantys, emocijas užspaudę žmonės) arba kad tai yra neturinčiųjų, ką veikti, prabanga. Na žinote, maždaug: anksčiau žmogus arė, sėjo, pjovė ir nebuvo laiko depresijomis sirgti, o dabar, va, kiekvienas nori knaisiotis po savo paties vidų, nes daugiau nesumąsto, ką veikti. Bet juk apie depresiją gydytojai rašė jau senovės Graikijoje, tiesa, anuomet liguistas nuotaikos sutrikimas buvo vadinamas melancholija.

Kita vertus, sunku nesutikti su tuo, kad modernėjančioje visuomenėje individualizmas dažnai veda prie vienatvės, izoliacijos ir jausmo, kad niekam nerūpi. Bendruomenės trūkumas, socialinių medijų srautai, nuolat reprezentuojantys kitų žmonių išblizgintus gyvenimo fasadus, aiškių lyderių, draugų ir priešų trūkumas dažnai veda prie paprasčiausio pasimetimo gyvenime, liūdesio labirintais vedančio prie savidestrukcinių praktikų, užsidarymo savyje, nevilties.

Todėl svarbu ne tik laiku susirūpinti savo psichine sveikata, bet ir neslėpti lankymosi pas specialistą fakto. Kartais net įrašas feisbuke gali turėti gydomąjį poveikį – kalbu iš patirties. Pavyzdžiui, prieš gerą pusmetį būtent feisbuke parašiau apie mane ištikusį nervinį priepuolį ir motinystėje apėmusią savivertės krizę. Tąsyk sulaukiau daugybės asmeninių žinučių su panašiomis moterų istorijomis ir supratau – aš ne viena, man viskas gerai, tai, ką dabar jaučiu, yra normalu.

Kalbėjimas apie savo liūdesį gali įkvėpti kitus, o pats liūdesys gali tapti kūrybiniu impulsu. Tai liudija daugybė meno kūrinių, iš kurių dabar pirmiausia galvon šauna a. a. rašytojo Vilio Normano apsilankymu psichiatrinėje ligoninėje grįstas romanas „Beprotnamis“, beveik identiška patirtimi paremti aktoriaus Mariaus Repšio knyga virtę memuarai „Heraklis Nr. 4“, pernai fotografės Neringos Rekašiūtės išleista depresijos įkvėpta poezijos knyga „How to Swim through Pain“ („Kaip išplaukti iš skausmo“).

Liūdesys yra neišvengiama gyvenimo dalis. Be liūdesio nepažintume džiaugsmo. Kai džiaugsmo visai nebelieka – užklumpa depresija. Nepaisant to, ką mums perša televizijos veidai ir žurnalų viršeliai, į šį pasaulį atėjome ne tam, kad visada apsimestume laimingi. Kiekvienam Lietuvos gyventojui priklauso dešimt valstybės finansuojamų psichologo konsultacijų per metus poliklinikoje, kurioje žmogus užsiregistravęs. Ėjimas pas psichologą yra toks pats normalus reikalas kaip ėjimas pas dantų gydytoją. Tik čia, priešingai nei einant pas dantų gydytoją, visada verta draugui pasiūlyti dar ir savo ausį, ranką, petį ar puodelį arbatos.

Taip pat skaitykite