„Tu paskubėk rašyti tą paraišką, kitąmet jau būsi per sena“, – sakė man vieno žurnalo redaktorius. O anuomet man tebuvo 29-eri. Laukiausi pirmojo vaiko ir nerimavau, kad, jei dabar nespėsiu patekti į jaunųjų kino kritikų gretas festivalyje, tai nesuspėsiu niekada. Nes gims vaikas, kurį norėsiu namie paauginti, o po to, greičiausiai, jau būsiu nereikalinga arba, paprasčiau kalbant, kai kuriems projektams tiesiog per sena.
Yra žmonių, teigiančių, kad jie nejaučia jokio spaudimo prieš artėjantį trisdešimtmetį. Tačiau kai kurie iš mūsų, dažniausiai menininkai, tikrai gauna progą šį spaudimą pajusti rašydami paraiškas įvairiems projektams ar dalyvaudami meno konkursuose.
Šią savaitę paaiškėjo, kad nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos skelbiamas Pirmosios knygos konkursas, kuris jau buvo tapęs tradicinis, gali būti nutrauktas. Taip nutiko Lygių galimybių tarnybai gavus skundą dėl galimos diskriminacijos dėl amžiaus. Išnagrinėjusi 49-erių metų pareiškėjos skundą, lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė konstatavo, kad minėtas Pirmosios knygos konkursas yra diskriminacinis, mat jame dalyvauti leidžiama kūrėjams tik iki 35 metų.
Lietuvos rašytojų sąjungos vadovo Sauliaus Repečkos teigimu, leidykla nesirengia skųsti sprendimo teismui ir netgi svarsto apskritai panaikinti konkursą, mat, atsisakius amžiaus apribojimo, konkursas nebetektų prasmės. Mat, pasak S. Repečkos, Pirmosios knygos konkurso idėja yra suteikti jauniems menininkams pranašumą prieš jau kūrybinės patirties turinčius rašytojus. Viena vertus, toks požiūris suprantamas – juk būtų nesąžininga, jei pradedantiesiems rašytojams tektų konkuruoti su pripažintais, patyrusiais autoriais. Tačiau čia man natūraliai kyla klausimas, kuo amžius susijęs su rašymo patirtimi? Pažįstu daugybę vidutinio amžiaus žmonių, kurie per gyvenimą nėra parašę daugiau nei puslapį, ir tas dažniausiai būna koks nors pareiškimas ar pasiaiškinimas. Pažįstu gimnazistų, kas dieną primarginančių po kelis puslapius dienoraščio, rašančių blogus, kino apžvalgas, esė. Tad intuityviai ima atrodyti, kad jaunas kūrėjas turėtų būti suvokiamas kaip jaunas kūrybiniu nepatyrimu – tik tiek. Sureikšminant amžių kūrybos kontekste kyla grėsmė pakliūti į amžizmo pinkles.
„Įprastinė praktika pasaulyje“ kai kas tik gūžtels pečiais. Nes tikrai – daugybė meno, literatūros ir kultūros projektų, menininkų rezidencijų ir jų finansavimas yra orientuoti į jauną, dažniausiai iki 35-erių metų žmogų. Bet, kad tai daroma visame pasaulyje, dar nereiškia, kad tai teisinga. Nors galima numanyti, kad amžiaus cenzas tokiais atvejais nustatomas siekiant paskatinti kurti finansinio saugumo dar nesusikūrusį žmogų, tačiau jau pati prezumpcija, kad vyresnis nei 35-erių metų žmogus jau turi būti susikūręs finansinį stabilumą, yra spraudžianti žmogų į nereikalingus stereotipus, maždaug „kurk, kol jaunas, nes vėliau tavo kūrybos niekas neparems“. Man atrodo, kad jaunam, dar nieko neturinčiam žmogui lygiai taip pat nedrąsu ir sudėtinga atsidėti kūrybai, kaip ir šeimą išlaikančiam, dirbančiam ar jau iš pensijos gyvenančiam žmogui.
Pirmosios knygos konkursas didžiuojasi į pasaulį išlydėjęs pirmąsias tokių garsių autorių knygas kaip Lauros Sintijos Černiauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus, Rimvydo Stankevičiaus, Renatos Šerelytės ir kitų. Visi jie tuo metu, žinoma, atitiko konkurso reikalavimus ir knygas parašė iki 35-erių. Tačiau norisi prisiminti daugybę pasaulio menininkų ir rašytojų, kurie kurti pradėjo vėliau. Pavyzdžiui, Markas Tvenas rašyti pradėjo 41, Marselis Prustas – 43, Henris Mileris – 44, J. R. R. Tolkienas – 45 metų. Sąrašą galima tęsti.
Turbūt Pirmosios knygos konkurso ir lygių galimybių skundo kontekste liūdniausia yra ne dėl paties amžiaus cenzo fakto, nes iš tiesų vyresnio amžiaus rašytojai gali tiesiog siųsti savo parašytas knygas ir siūlyti jas leidyklai be konkurso. Liūdna dėl vyraujančio požiūrio, nebūtinai leidyklos, bet apskritai per dažnai pasitaikančios nuomonės, kad vyresnio amžiaus kūrėjui nereikia paskatinimo, kad jo kūryba galbūt ne tokia vertinga kaip jauno žmogaus. Vienoje su šia sritimi šiek tiek susijusių žmonių diskusijoje feisbuke teko perskaityti frazę – vyresnio amžiaus pirmąją knygą rašantys žmonės buvo įvardyti kaip „didelių nuoskaudų vedami smarkiai pagyvenę kandidatai į debiutantus“. Na ir kas? Juk ne nuoskaudų skaičiumi kūryba turi būti vertinama, ne metais matuojama. Tokiu atveju, kaip atskirti, kuris rašytojas yra tikrai jaunas kūrybiniu, o ne gyvenimišku nepatyrimu – manau, tai turėtų būti esminis klausimas. Kita vertus, jei darbai vertinami anonimiškai, galbūt pakaktų tokios konkurso sąlygos: Pirmosios knygos konkurse dalyvaujantis asmuo iki tol neturi būti parašęs ir publikavęs knygos?
Numanau, kad dar kurį laiką vyks dialogas tarp Rašytojų sąjungos leidyklos ir Lygių galimybių tarybos, ir čia tikiuosi dviejų zuikių vienu šūviu: išsaugoti nuostabų Pirmosios knygos konkursą, bet kartu laisvinant Lietuvą iš amžizmo.
