– Dėkis triusikus! – mano penkiametei taria viena giminės moteris, o vaikas tik klapsi akimis, nes nežino, apie ką čia ta teta kalba. Mat mano dvikalbės dukros apatinius vadina kelnaitėmis, taip pat sako ne „maikė“, o „marškinėliai“, ne „kaldra“, o „antklodė“ ir t. t.
Pastebėjau, kad gyvenant emigracijoje tartum išsivalė, išsigrynino mano lietuvių kalba. Greičiausiai dėl to, kad nebeliko žargonui įtaką dariusių aplinkybių, kaip antai draugų, kurių rate mėgau keiktis, ar bendrakursių, su kuriais dalijomės šiokiu tokiu akademiniu žargonu, ir panašiai. Tačiau švari lietuvių kalba turi ne vien pliusų.
– Nori, įjungsiu multfilmą? – siūlo vėl ta pati giminės moteris, ir mano vaikas vėl nesupranta, nes namie mes juk žiūrime filmukus. Širstu ir imu pamokslauti, na, maždaug, kaip tu čia šneki?
– Kaip kaip? – atšauna giminės moteris. – Ogi autentiškai!
Geriau pagalvojusi negaliu nesutikti. Mat dabar su begaline nostalgija prisimenu savo a. a. prosenelę, tarpukario Kauno aukštuomenės damutę Salviną, kilusią iš aristokratiškos šeimos, kuri gi anais laikais prestižo reikalu laikė kalbėtis lenkiškai. Juk buvo metas, kai kone visa Lietuvos diduomenė kalbėjosi vien lenkiškai, lietuviškus žodžius palikusi artojams. Buvo ir lietuviško žodžio atgimimas, ir net kūrimas. Vienas garsiausių to pavyzdžių – 1900 m. Jonas Jablonskis pakeitė „sierčikus“ „degtukais“. Kalbama, kad Jablonskis naujus žodžius į gyvenimą įvesdavo gudriai ir drauge praktiškai. Štai, užeidavo kur į krautuvę ir paklausdavo: „Ar turit degtukų?“ Žinoma, pirmąsyk šį žodį išgirdęs pardavėjas tik gūžteldavo pečiais, o tada Jablonskis baksteldavo pirštu į tai, ką dabar visi vadiname degtukais: „Juk turit!“
Buvo karas ir taika, ir vėl karas, o man liko promočiutė, kūrendavusi pečių ir mane meiliai vadinusi „zlotka“, kas lenkiškai reiškia „aukselis“. Pavargusi prosenelė sakydavo „daj pokoj!“ (duok ramybės!). Saldų užkandį prie kavos ji vadino „na pšikonsku“, šiaip užkandį – „zakonska“, o paaugliams kylančius spuogus – „zakcenkomis“. Dar daug visko ji sakydavo, bet dabar tik tiek teprisimenu, ir šie lenkiški žodžiai man atrodo ne kaip kalbos darkymas, o priešingai – tartum savotiškas istorinis laikmečio liudijimas. Autentiška buvo prosenelės kalbėsena ir šiandien iš laiko perspektyvos žiūrint – žavi.
Dabar mūsų kalbą užpuolę anglizmai. Ir nors kalbininkai jau kurį laiką nesėkmingai bando prie bendrinės kalbos žodyno prikergti „vaizduoklį“ ir „linksmakotį“, jaunimas ir toliau tarpusavyje šnekasi įterpdamas vis daugiau angliškų žodžių. Tikrai yra neišverčiamų žodžių. Jų, manau, galima rasti visose kalbose. Tuo žmonija ir žavi, kad pasauliui nepakanka vienos kalbos visiems jausmams ir temperamentams išreikšti. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad nūdienos šaunuolių kalba yra anglų, kurios kai kuriems žodžiams lietuvių kalboje taip pat neturime atitikmenų, pavyzdžiui, „jetlag“, „sibling“, „parent“, „quirky“, „excited“, „road trip“. Sąrašas gali tęstis. Todėl iš dalies suprantu žmonių norą kalbantis lietuviškai vis įterpti kokį anglišką žodelytį. Ypač gyvenančiųjų užsienyje, kuriems tenka nuolat persijunginėti iš vienos kalbos į kitą.
Bet kreivai šypteliu pamačiusi vieną pažįstamą Lietuvoje gyvenantį lietuvaitį feisbuke prie savo bėgančio nuotraukos parašiusį „runn`inu“. Kam tai? „Bėgu“ juk trumpiau, paprasčiau, be apostrofo. Belieka tik gūžtelėti pečiais, sutinkant dėl dviejų dalykų: pirma – anglų kalba yra „cool“ tik tuomet, kai vartojama be klaidų, antra – nepaisant kalbininkams besišiaušiančių plaukų, tikėtina, kad ateities kartos nostalgiškai atsimins savo autentiškai kalbėjusią prosenelę, kuri sako kažką panašaus į: „Basically tai aš nenoriu prasidėti, nes jis tiesiog nežino, ką daro, ir tada taip awkward būna…“ Nes ką gali žinoti, gal tos ateities kartos savo kalbą darkys ir turtins jau, pavyzdžiui, kinų kalbos žodžiais?
Todėl kai mano giminės moteris vartoja tokius žodžius, kaip „buterbrodas“ (sumuštinis), „vengerkos“ (aulinukai), „sasyska“ (dešrelė), „bulka“ (batonas), „zakuskė“ (užkanda), „šnapsas“ (degtinė), „kalgotkės“ (pėdkelnės), aš linkčioju galva, sakau, tu visada taip šnekėk, nekeisk savo žargono, tegul mano vaikai atsimena tavo keistą kalbą taip, kaip aš dabar su begaline nostalgija atsimenu savo amžinatilsį prosenelės lenkizmus. Na ir kas, kad tai tarybinis palikimas. Kiekvienas žargonas juk pasakoja kažkokią istoriją.
