Tai nutiko šią savaitę. Eidama per Kauno Laisvės alėją išgirdau verkiantį kūdikį. Žvarbi buvo diena, skuodžiau įtraukusi galvą į striukę, lynojo, pūtė smarkus vėjas. O čia – lėliukas, paliktas gulėti vežimėlyje šalia kavinės.
Vežimėlis, tiesa, apdengtas plastikine plėvele, tai lyg ir apsaugotas nuo vėjo ir lietaus. Kavinėje prie lango sėdėjo moteris, akis įbedusi į knygą arba telefoną. Kita vertus, net jei ir būtų visąlaik žiūrėjusi į vežimėlį, vis tiek niekaip nebūtų galėjusi išgirsti kūdikio balso. Stabtelėjau ir pamojau jai ranka rodydama į vaiką. Moteris šaltu veidu ėmė stotis ir man subjektyviai, pačiai būnant mama, pasirodė, kad lėtai vilkosi paltą, atėjo pas kūdikį neskubėdama.
Minutėlę dar stovėjau šalia kiek sutrikusi, galbūt tikėdamasi sutikti tos moters žvilgsnį, šypsnį ar išgirsti lietuviškai santūrų, tylutėlį „ačiū“. Nežinau, ar aprašomai motinai pasirodžiau pikta, ne į savo reikalus besikišanti boba. Tada suabejojau: o jeigu čia visai ne vaiko mama, bet auklė, paliekanti vaikelį verkti, kol pati šiltai įsitaisiusi naršo telefone?
Kas, jei vaiko tėvai nežino apie auklės aplaidumą? Taip svarstydama patraukiau savais keliais, tai moteriai irgi nepratarusi nė žodžio, tačiau svarstau iki šiol: kada ir kiek pašaliniams verta kištis į tėvų ir vaikų reikalus?
Nujaučiu, kad vyresnė kartą turbūt sakys „didelio čia daikto, paliko bamblį dešimčiai minučių išsirėkti“, o modernios išsilavinusios mamos mojuos mokslininkų tyrimais apie prieraišios tėvystės naudą. Tačiau daugiau nei motinos kaltės čia matau savosios: kad neužkalbinau, kad lyg ir pyktelėjau, užuot paklaususi, ar reikia pagalbos.
Mane pačią itin erzina neprašyti aplinkinių patarimai ir pamokymai, o labiausiai – pasmerkimai visiškai nežinant aplinkybių. Mano mėgstama iliustratorė australė Paula Kuka kadaise buvo nupiešusi didžiulio populiarumo sulaukusį piešinį, padalintą į dvi dalis: vienoje piešinio pusėje vyko tai, ko nematė pašaliniai: mama žaidė su vaiku, keitė sauskelnes, prausė, migdė. Kitoje piešinio pusėje mama akimirką stumia vaikišką vežimėlį spoksodama į telefoną ir tai išvydę aplinkiniai skuba daryti išvadas, kad štai… suprask, nekreipia dėmesio į vaiką.
Iliustracija tiksliai atkartoja gyvenimą, nes motinos darbas daugiausia yra visiškai nematomas, tačiau, vos su vaiku atsidūrus viešumoje, viskas, ką ji daro, regima lyg pro didinamąjį stiklą. Nežiūri į vaiką? Kalba su draugėmis ir ignoruoja mažojo zyzimą? Naršo telefone? Velka per gatvę klykiantį mažylį? Ajajai, kokia bloga mama, prastai jai sekasi.
Dar sudėtingiau būna paaiškinti iš šalies specifines situacijas, kurias žino tik tėvai, o jų būna pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, tampyti mieguistą vaiką po prekybos centrą, nes jei dabar leisime vaikui užmigti, tuomet susigadins visas dienos režimas ir panašiai. Arba, jei kalbėtume apie prie kavinės klykiančio kūdikio neišgirdusią mamą – gal jos vaikelis visada išmiega pietų miegą neprabudęs ir tik šįsyk netikėtai atsibudo. Tėvai geriau žino. Beveik visada.
Kita vertus, prisimenu tokį reiškinį iš gyvenimo Lietuvoje – kolektyvinį vaikų gėdinimą troleibuse, kai užsiožiavus mažyliui žinai, kad tuoj atsiras kokia nors babytė ar jaunesnė teta, net nesusimirksėjusi susimokys su vaiko mama ir pradės tą vaiką gąsdinti, galbūt net taip, kad psichologams nuo to šiušteltų plaukai. Plaukai neretai šiušteli ir vaikams, bet toks juk ir yra gąsdinimų tikslas.
Esmė čia ne gąsdinimas, bet tokiais atvejais vyraujančiame pasąmoniniame požiūryje, kad vaiką ugdo ir auklėja visuomenė, o ne pavieniai individai. Toks požiūris suteikia nerašytą teisę viešojo transporto pakeleiviams kištis į vaikų ir tėvų pokalbius, drausminti ir dažnai netgi gėdinti mažuosius. Ar bent jau taip būdavo anksčiau. Ir nors dažnai nepažįstamos siaurų pažiūrų senjorės erzina neprašytų ir nekompetentingų patarimų kišimu, dabar, septintus metus gyvendama JAV, vis pasvajoju, kad kas nors iš svetimų imtų ir sudrausmintų namų apyvokos parduotuvėje įsisiautėjusius mano vaikus.
Bet niekas nedrausmina, nes tai būtų įžūlu, nepagarbu, svarbiausia – ne jų reikalas. Nes tėvai žino geriau. O aš tuo tarpu ilgiuosi vaikus auginančio kaimo, juk taip ir sakoma: „it takes a village to raise a child“ – reikia ištiso kaimo, norint išauginti vaiką; reikia skirtingų požiūrių ir vertybių, kurios kirstųsi, prieštarautų viena kitai, nes tik šitaip vaikas išsiugdys kritinį mąstymą, o ne gavęs viską vos iš vieno ar dviejų kas jam geriausia žinančių tėvų.
Tema plati ir sudėtingesnė, nei rodosi iš pirmo žvilgsnio, tačiau, siekdama prieiti bent prie šiokių tokių išvadų, manau, kad kiekvieną kartą suabejojus, ar kištis į tėvų ir vaikų reikalus, ar ne, pirmiausia savęs verta paklausti: kokios visuomenės trokštu – bendruomeniškos ar individualistinės? Dar primenu, kad „kištis“ nereiškia pasmerkti. Juk galima tai daryti mandagiai, neįkyriai, santūriai paklausiant, ar viskas gerai.
Beje, norėdama apginti tą lauke kūdikį palikusią moterį, primenu, kad vaikų migdymas šaltu oru lauke yra įprasta praktika Skandinavijos šalyse. Specialistų teigimu, tai naudinga mažylių sveikatai. Tad sunerimusi buvau ne dėl šalčio, o dėl to, kiek laiko iš tiesų verkė tas kūdikis, kol galiausiai buvo išgirstas atsitiktinės praeivės (mano)? Mat labiau nei fizinis šaltis žmogų žaloja vidinė vienatvės žvarba.
Kūdikiams verkiant ir ilgai nesulaukiant atsako, jų organizme didėja streso hormonu vadinamo kortizolio kiekis, ilgainiui galintis būti žalingas jų psichinei raidai.
Nujaučiu, kad vyresnė kartą turbūt sakys „didelio čia daikto, paliko bamblį dešimčiai minučių išsirėkti“, o modernios išsilavinusios mamos mojuos mokslininkų tyrimais apie prieraišios tėvystės naudą. Tačiau daugiau nei motinos kaltės čia matau savosios: kad neužkalbinau, kad lyg ir pyktelėjau, užuot paklaususi, ar reikia pagalbos.
