Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelijoje matomas vaizdas, kai Jėzus ant Taboro kalno nusiveda savo mokinius – Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną –, kad atsimainytų jų akivaizdoje ir parodytų savo šviesą.
Ši Evangelijos dalis eina iškart po to, kai Jėzus pradeda savo mokiniams kalbėti apie jo laukiančią kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau ko ši vieta galėtų mus įkvėpti išgyvenant gavėnios sekmadienius ir drauge su Dievu keliaujant per savo kasdienybę?
Turbūt, kad pirmiausia iš Dievo, kuris yra mūsų šviesa, viltis prisikėlimas ir gyvenimas, galime mokytis drąsos, įkvėpti jo dvasios, prašyti pasitikėjimo ir jėgų. Galime pamatyti Dievo veido šviesą tada, kai gyvenime teks susidurti su sunkiomis akimirkomis, kai ieškosime jo veido, bet nepastebėsime. Kai vidinės baimės bus didesnės nei pasitikėjimas Dievu, visada prisiminkime šį atsimainymo vaizdą ant Taboro kalno, kad prisikėlimas mūsų gyvenime visada imtų viršų ir mus stiprintų prisikėlęs Kristaus kūnas.
Ant Taboro kalno mokiniai matė Viešpaties Jėzaus atsimainymą ir jo garbingą bei, galima sakyti, mirtį įveikusį kūną. Tai leidžia pasitikėti dalykais net ir tada, kai jų Viešpats ir mokytojas bus nukryžiuotas, o jie – palikti vieni lauks prisikėlimo šviesos. Tai reikalinga tam, kad jie suvoktų, jog Viešpats yra šalia jų baimių ir sunkumų.
Galime pamatyti Dievo veido šviesą tada, kai gyvenime teks susidurti su sunkiomis akimirkomis.
Brangus skaitytojau, brangus ieškotojau, kuris nuoširdžiai ieškai Dievo, linkiu tau ir sau, kad kasdien galėtume atsiremti į prikeltą Kristaus kūną, kad mūsų gyvenime viršų imtų pasitikėjimas Dievu, ypač tais momentais, kai nusvirs rankos. Kristaus atsimainymo įvaizdis tepaskatina mane ir tave ieškoti Dievo savo kasdienybėje ir pasitikėti juo tada, kai bus labai sunku. To nuoširdžiai linkiu kasdien, nes per šventes Dievas tarsi prie mūsų priartėja ir mes jį atpažįstame, bet kasdienybė, tikroji gyvenimiška gavėnia yra tada, kai jį reikia atpažinti savo silpnose vietose, išgyvenant vienatvę, baimę, sunkumus ir liūdesį.
Tegul prikelto Kristaus kūnas ir prisikėlimo šviesa nušviečia mūsų baimes, sunkumus, kančias ir mūsų kelionę į šventumo bei meilės karalystę. Keliaujant į meilę ir šventumą tobulybės nėra – mes esame nuolat kviečiami atsiversti, judėti iš naujo ir tobulėti.
