Keliaujame liturginiu laiku. Šis sekmadienis yra pirmasis gavėnios sekmadienis. Bažnyčia turi du ypatingus laikus: adventą, kai laukiame Dievo įsikūnijimo paslapties, ir gavėnią.
Antrasis liturginis laikas – gavėnia – yra labai svarbus. Per gavėnią kiekvienas apmąstome Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo paslaptį. Gavėnios metas 21 amžiuje yra dovana, nes mes esame susikoncentravę ties įvairiais darbais, atsakomybėmis ir pareigomis. Mes beveik neturime laiko, todėl gavėnia yra metas, kai galima sustoti.
Per gavėnią Bažnyčia ragina pasninkauti, susilaikyti nuo triukšmo ir linksmybių, tokiu būdu tarsi savo širdyje atpažįstant tam tikrus dalykus. Tačiau pasninkas nėra tai, kai penktadieniais žmogus nevalgo mėsos, bet valgo prabangią lašišą. Pasninko dvasia paliečia tada, kai žmogus geba „nevalgyti“ kito žmogaus ir būti jautriu kito gyvenimui. Pasninko dvasia yra ne tai, ko aš nevalgau, bet kam aš atsiveriu ir ką pastebiu.
Pasninkas nėra tai, kai penktadieniais žmogus nevalgo mėsos, bet valgo prabangią lašišą.
Pasninko dvasia mus nukreipia ne tik į savo asmeniniu poreikius, bet ir į kitą žmogų. Gavėnia mus priveda prie tikrų dalykų, tarpusavio santykių, laiko, atiduoto Dievui, suvokimo, kad Dievas ateina į mūsų gyvenimą, net nebijodamas už mūsų klaidas numirti. Jis ateina tam, kad įaudrintų mūsų širdis ir mes gebėtume būti vienas kitam jautresni.
Brangieji, tegul gavėnia padeda sustoti ir savo gyvenime atpažinti tikrus dalykus, kad negyventume sumaištyje ir pareigybių virtinėje, bet ir gebėtume pamatyti tikrąsias vertybes: šalia esantį žmogų, kuris kiekvieną dieną drauge keliasi ir pusryčiauja, Dievą, kuris ateina į mūsų gyvenimą ne kaip stebukladarys, bet kaip bendradarbis, kuriam nėra gėda apmokėti mūsų klaidas, už jas numirti ir padovanoti gyvenimo pilnatvę. Gebėkime atpažinti laiką, jį planuoti ir skirti santykiui su savimi, artimu, Dievu ir pasauliu.
Brangieji, tegul gavėnia padeda sustoti ir savo gyvenime atpažinti tikrus dalykus.
Tegul Gavėnia palaimina mano ir jūsų širdis. Tegul pasninkas mus pasiekia ne tik tada, kai nevalgome mėsos, neklausome muzikos ir nedalyvaujame vakarėliuose, bet pirmiausia, kai savo širdyse atpažįstame tikrus dalykus: mamą, tėtį, Dievą, maldą, Šventojo Rašto skaitymą ir mylimus žmones.
Gavėnios dvasia yra Dievo dvasia, kuris nebijo kentėti, mirti ir prisikelti, kad padovanotų mums gyvenimo pilnatvę. Gavėnios dvasioje galėtų būti begalinės Dievo meilės jautrumas ir atpažinimas, kad taptume jautresni ir dovanotume vienas kitam savo laiką. Taip pat atpažintume Dievą savo gyvenimo sunkumuose ir džiaugsmuose kaip bendradarbį, kuris nieko nebijo ir ateina tam, kad mes turėtume gyvenimo pilnatvę.
