Portale „Mišri šeima“ skelbiama, kad 2017 metais Lietuvos vyrai ir moterys sukūrė 3491 santuoką su užsienio šalių piliečiais, tai sudarė 16 proc. visų Lietuvos piliečių tais metais sudarytų santuokų.
Iš jų lietuvės moterys sudarė 2547 mišrias santuokas. Apie pusę visų mišrių santuokų sudaroma su Europos Sąjungos piliečiais.
Lietuvėms, sudariusioms santuokas su užsieniečiais, yra gyvybiškai svarbu žinoti bent du teisinius dokumentus, kurie lemia mišrių šeimų (ir ne tik jų) teisę į vaikų priežiūrą skyrybų ar separacijos atveju.
Pirmas dokumentas yra vadinamoji Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2002 metais. Antras dokumentas yra Europos Sąjungos Ministrų Tarybos reglamentas Nr. 2201/2003, Lietuvoje galiojantis nuo 2004 metų. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų užtikrina, kad „vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui (...) pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus.“
Mūsų visuomenė, politikai ir žurnalistai, tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavę I. Rinau gynyboje, vadovavosi ne teise ir ne Hagos konvencijos principais, bet emocijomis ir motinos heroizavimu.
Tai yra jei motina išveža vaiką į savo šalį, o užsienyje likęs gyventi tėvas taip pat turi teisę į vaiko globą, šis motinos žingsnis teisine prasme bus vertinamas kaip vaiko grobimas ir ji gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Motina taip pat negali išvežti vaiko savavališkai iš šalies, kurios pilietybę turi vaikas, net jei tėvas miršta.
Absoliučia dauguma atvejų būtent motinos išveža vaikus į savo gimtąsias šalis ir negrąžina vaiko į anksčiau gyventą šalį, kai santuoka ir bendras šeimos gyvenimas su užsieniečiu vyru baigiasi. Jei abi šalys yra Hagos konvencijos narės, savavališkai išvežusi vaiką motina užkerta sau kelią teisinėmis priemonėmis gauti palankiausias sąlygas į vaiko globą, nes išvežtas vaikas laikomas pagrobtu.
Bet ar šie Hagos konvencijos principai yra visiems žinomi?
Tarptautinių konvencijų įgyvendinimą prižiūrinčios institucijos nuolat primena valstybėms, kad ratifikavus konvencijas vyriausybės yra atsakingos už jų sklaidą visuomenėje, ypač tarp tų asmenų grupių, kurių interesai yra labiausiai paliečiami. Vertinant neseniai pasibaigusią (2020 sausio 14 d.) Vokietijos piliečio Michaelio Rinau bylą prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), galima drąsiai teigti, kad Hagos konvencijos tikslas ir esminiai principai nebuvo bent kiek plačiau pristatyti Lietuvos žmonėms. Priešingu atveju M. Rinau nebūtų susirinkęs iš dalies jam tiesiog į rankas įduotų argumentų, kuriuos jo teisininkai labai strategiškai panaudojo EŽTT byloje prieš Lietuvą.
Absoliučia dauguma atvejų būtent motinos išveža vaikus į savo gimtąsias šalis ir negrąžina vaiko į anksčiau gyventą šalį, kai santuoka ir bendras šeimos gyvenimas su užsieniečiu vyru baigiasi. Jei abi šalys yra Hagos konvencijos narės, savavališkai išvežusi vaiką motina užkerta sau kelią teisinėmis priemonėmis gauti palankiausias sąlygas į vaiko globą, nes išvežtas vaikas laikomas pagrobtu.
Nors buvęs Ingos Rinau vyras ir dukros tėvas davė sutikimą išvežti mergaitę atostogų į Lietuvą, motina su vaiku nebegrįžo į Vokietiją. Tokiu būdu pažeidusi esminį Hagos konvencijos principą, motina atvėrė kelią buvusiam vyrui Vokietijos teisme gauti visišką vaiko globą, nors iki išvežimo iš Vokietijos dukros globą Vokietijos teismas buvo padalinęs abiem tėvams lygiomis teisėmis (vienodai – po 50 procentų).
Lietuvos teismai ir dalyvavę pareigūnai, išskyrus Lietuvos apeliacinį teismą ir teismo sprendimą pasirengusį vykdyti antstolį, gana formaliai interpretavo Hagos konvenciją ir ES direktyvą ir todėl delsė vykdyti Vokietijos teismo sprendimą grąžinti vaiką. Tačiau tėvas vokietis ir jo teisininkai atvyko į Lietuvą ir teismuose nuolat pabrėžė, kad siekia vienintelio – įgyvendinti teisingumą ir vykdyti Vokietijos teismo sprendimą (kuris šiuo atveju galiojo Lietuvai), vadovaujantis Hagos konvencija.
M. Rinau taip pat demonstravo, kad nori bendradarbiauti su buvusia žmona ir dukros motina ir siūlė jai finansinę paramą. Tuo tarpu Lietuvos visuomenė palaikė ir skatino I. Rinau slapstytis nuo antstolio, nevykdyti teismo sprendimo ir priimti tik emocijomis paremtus veiksmus.
Mūsų spaudoje pasirodė ginantys mergaitės motiną tekstai su atvirais keiksmais prieš M. Rinau, kuriuose jis buvo vadinamas vokiška kiaule, naciu ir fašistu ir tyčiojamasi iš jo, neva „kaip įmanoma pavogti savo vaiką“. Visa ši „nacionalinė užuojauta“ motinai suvienijo tautą, bet įdavė dar vieną stiprią kortą pačiam M. Rinau ir jo teisininkams. Spaudos keiksmų lavina buvo pristatyta Europos Komisijai ir EŽTT kaip įrodymas, kad plačiai vykdomas lietuviškas šmeižtas ir agresija skatinama pačių Lietuvos politikų ir Vyriausybės.
Mūsų visuomenė, politikai ir žurnalistai, tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavę I. Rinau gynyboje, vadovavosi ne teise ir ne Hagos konvencijos principais, bet emocijomis ir motinos heroizavimu. Visa jausminga retorika tragiškai atsisuko prieš pačią mergaitės motiną, nes dukros tėvas ir buvęs vyras panaudojo šią lietuvišką „gynybą“ EŽTT kaip Lietuvos politikų ir žurnalistų spaudimą ir kišimąsi, trukdant vykdyti teisingumą.
Galiausiai, išgyvenusi siaubingus teismo procesus, I. Rinau neišsaugojo išskirtinių teisių į dukrą, mergaitė buvo grąžinta į Vokietiją, o Lietuva pralaimėjo bylą EŽTT. Kodėl?
Taip pat skaitykite
Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitete (CEDAW) vyksta neformalios ekspertų diskusijos dėl galimybės įvertinti Hagos konvencijos taikymą moterų atžvilgiu, nes būtent motinos dažniausiai išveža vaikus į savo gimtąsias šalis, pažeisdamos tarptautinius šalių susitarimus ir taip prarasdamos galimybę siekti kiek įmanoma palankesnių teisių į vaikų globą po skyrybų.
Tokiu būdu motinos teisiškai įvardijamos kaip vaiko grobėjos, nes dažniausiai joms nepavyksta įrodyti, kad užsienio šalyje vaikui grėsė smurtas ar kiti pavojai. Kartu jos netenka ir galimybės ginti savo teisių kitais diskriminavimo pagrindais, pavyzdžiui, mėginant įrodyti, kad teismų sprendimai diskriminavo motiną ir jos teises pagal Jungtinių Tautų CEDAW Alternatyvųjį protokolą.
Ateityje teisininkai veikiausiai sieks aptarti Hagos konvenciją ir įvertinti šio dokumento pasekmes moterims. Tačiau užsispyręs Konvencijos neigimas nepadės Lietuvos motinoms ir tėvams, atsidūrusiems I. Rinau padėtyje, ir tik suteiks argumentus užsienio šalių teismams atimti ar susiaurinti mūsų tėvynainių teises į vaiko globą.
M. Rinau vargu ar būtų turėjęs įkalčius, kuriuos jis panaudojo EŽTT prieš Lietuvos Vyriausybę, jei 2002 metais, ratifikavus Hagos konvenciją, būtų pasirūpinta išaiškinti šį dokumentą visuomenei. Šiuo atveju Lietuvos teisinis švietimas darė ir daro labai mažai, kad tarptautinių konvencijų ir ES direktyvų normos, kurios iš esmės reguliuoja mūsų gyvenimus, būtų bent kiek plačiau pristatomos visuomenei.
Žinoma, šiuo atveju kalbu apie Konvencijos teisės raidės išaiškinimą, o ne apie gąsdinimus išsigalvotais baubais, kaip atsitiko su Stambulo konvencijos prieš smurtą pristatymu visuomenei.
Plačiau apie autorę – https://dalialeinarte.com/
