Nuomonės

2019.12.17 09:11

Dalia Leinartė. Kodėl užsienio arabų vyrai per revoliuciją juokėsi iš Libano moterų

Dalia Leinartė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė2019.12.17 09:11

Ginklas, kurį prieš Libano moteris naudojo kaimyninių arabų šalių vyrai, buvo mizoginistinė etiketė, neva tik laisvo elgesio moterys šį rudenį išėjo protestuoti į Libano gatves. Socialiniuose tinkluose arabai rašė žinutes, kad perjungia TV kanalą, rodantį įvykius Libane, jei į kambarį įeina jų žmonos. 

Suprask, arabų vyrai jas saugo nuo „pornografinių“ Libano aktyvisčių vaizdų. Tuo pat metu eilinė studentė Chartume stovėjo ant automobilio, skanduodama prieš Sudano diktatorių ir solidarizuodamasi su Libano moterimis.

1943 metais Libanas, buvusi Prancūzijos kolonija, tapo nepriklausoma valstybe. Tačiau netrukus šalis patyrė du ilgai trukusius pilietinius karus ir kelias stambias karines agresijas. 1958-aisiais ir 1975–1990 metais Libaną draskė vidinės kovos tarp religinių sektų, siekusių įtakos ir valdžios. 1976–2005 metais šalį okupavo Sirija, o 1982-aisiais ir 2006-aisiais Libaną atakavo Izraelio karinės pajėgos. Libanas taip pat tapo šalimi, kuri pagal savo gyventojų skaičių priėmė didžiausią pasaulyje pabėgėlių srautą iš Sirijos ir Irako, anksčiau ir iš Palestinos. Šiandien Libano teritorijoje gyvena beveik 7 milijonai gyventojų, iš kurių pabėgėliai sudaro apie 25 procentus.

Skaičiuojama, kad Libano teritorijoje yra 18 skirtingų etninių religinių bendruomenių, kurios istoriškai turi daugiau skirtumų, nei bendrų interesų. Didžiausios jų grupės yra musulmonai sunitai, šiitai ir krikščionys maronitai.

Įtampų katilą Libane, kaip ir visame regione, palaiko Iranas, kurio įtaka šalyje yra vienareikšmiškai milžiniška. Naudodamasis pinigais ir ginklais Iranas keletą dešimtmečių vykdė sau palankių musulmonų šiitų infiltravimą į Libano parlamentą ir į visų lygių valstybines institucijas. Politologų ir eilinių šalies gyventojų nuomone, Libanas atsidūrė situacijoje, kuomet Vyriausybė ir viešasis sektorius tarnauja ne šalies gyventojams, bet religiniams ir politiniams Irano interesams.

Praeitą rudenį Libano žmonės garsiai ir aiškiai pasakė, kad jų Vyriausybė yra bejėgė, nesavarankiška, korumpuota ir priklausoma nuo Irano.

Būtent ši situacija nulėmė šių metų spalio 17 dieną Libane prasidėjusius masinius gyventojų protestus prieš politinį ir religinį šalies elitą. Protestai vyko visuose šalies regionuose ir įtraukė visas 18 religinių bei etninių bendruomenių. Vyrus ir moteris. Pasak protestuotojų, skurdas ir nevaldomas ekonominis chaosas palietė visus šalies gyventojus – anot jų, badas neturi religijos.

Įdomu tai, kad skirtingoms etninėms ir religinėms bendruomenėms priklausančios Libano moterys buvo ne tik aktyvios rudens protestų dalyvės, bet jų metu jos netgi išsirikiuodavo tarp policijos pajėgų ir protestuotojų. Buvo sutarta, kad moterys sudarys vieningą užkardą tarp ginkluotų saugumo darbuotojų, policijos ir protestuotojų tam, kad protestai vyktų civilizuotai ir taikiai.

Libano moterys nesiekė tapti galimo teroro aukomis. Jos išėjo į gatves ginti moterų teisių. Kokių?

Libanas buvo viena pirmųjų arabų šalių, kurios 1953 metais formaliai įteisino lygų vyrų ir moterų dalyvavimą politiniame gyvenime. Visgi, vėlesnė religinių ekstremistų įtaka Libane žymiai susiaurino moterų teises.

Libano Konstitucija įteisina, kad šeima ir santuoka reguliuojama pagal religinės teisės normas.

Vedybų, paveldėjimo ir skyrybų klausimai ir ginčai Libane priklauso ne civilinių teismų jurisdikcijai, bet religiniams teismams. Musulmonų šeimyninio gyvenimo klausimus reguliuoja šariatas (musulmonų teisė) su skirtingais teismais sunitams ir šiitams. Krikščionių vedybinio gyvenimo klausimai sprendžiami atitinkamų bažnyčių teismuose. Todėl skyrybų atvejais moterys turi menką žodį vaikų priežiūros, šeimos turto dalybose.

Formaliai Libano įstatymai nuo 2017 metų įtvirtina draudimą prievartautojui vesti savo auką ir tokiu būdu išvengti atsakomybės. Tačiau baudžiamasis kodeksas tyli apie seksualinius santykius su 15 ar 17 metų paaugle ir neįvardina prievartavimu akto, jei vyras prieš smurtą buvo išsakęs pažadą vesti.

Moterys, skirtingai nei libaniečiai vyrai, negali perduoti savo pilietybės vyrui ir vaikams. Šariatas ir krikščionių bažnyčių kodeksai turi viršenybę prieš bet kurį civilinį įstatymą, liečiantį šeimos gyvenimą. Netgi 2014 metais priimto smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos suderintos su šariatu.

Formaliai Libano įstatymai nuo 2017 metų įtvirtina draudimą prievartautojui vesti savo auką ir tokiu būdu išvengti atsakomybės. Tačiau baudžiamasis kodeksas tyli apie seksualinius santykius su 15 ar 17 metų paaugle ir neįvardina prievartavimu akto, jei vyras prieš smurtą buvo išsakęs pažadą vesti.

Libano baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už vadinamuosius „garbės nusikaltimus“, kurie leidžia bausti už santuokinę neištikimybę. Tačiau kodeksas taip pat numato bausmės sušvelninimą, jei nusikaltimas įvykdytas afekto būsenoje ir žmogus nesuvokė savo veiksmų.

Libanas neturi civilinio įstatymo, draudžiančio santuokas asmenims iki 18 metų. Todėl pagal religines normas 15 metų mergaitė gali būti ištekinta. Libanas taip pat neturi įtatymo, baudžiančio už seksualinę prievartą arba seksualinį persekiojimą darbo vietoje.

Moterys yra diskriminuojamos ir ekonominiame gyvenime. Suteikiamos banko paskolos moterų verslui Libane vidutiniškai siekia vos tris procentus. Tačiau kai kurių moterų grupių ekonominis aktyvumas praktiškai tolygus visiškam nedarbui. Tik apie 30 procentų sirių pasiseka uždirbti pinigų.

Tad spalio protestuose Libano moterys kėlė reikalavimus panaikinti jų gyvenimus varžančias religines dogmas ir pradėti taikyti tarptautinius lyčių lygybės standartus. Jos siekė užtikrinti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje ir ekonominiame gyvenime bei imtis priemonių kovai su smurtu prieš moteris.

Ginklas, kurį prieš moteris pritaikė kaimyninių arabų šalių vyrai, buvo atvirai klijuojama mizoginistinė etiketė, neva tik laisvo elgesio moterys šį spalį išėjo į Libano gatves.

Moterų aktyvizmas rudens įvykiuose buvo suprantamas tiems, kas išties Libane siekė pažangių permainų.

Tačiau įvykius stebėjusi tarptautinė visuomenė buvo šokiruota, kokį emocinį ir psichologinį spaudimą Libano moterys patyrė iš kaimyninių arabų šalių vyrų. T. y. visuomenių, kuriose moterų teisės apskritai yra suvaržytos ir kur moterų aktyvizmas gresia įkalinimu.

Ginklas, kurį prieš moteris pritaikė kaimyninių arabų šalių vyrai, buvo atvirai klijuojama mizoginistinė etiketė, neva tik laisvo elgesio moterys šį spalį išėjo į Libano gatves. Turtingi arabai reiškė savo panieką universitetų studentėms ir kitoms moterims, kurios tapatino save su Libano protestų lyderiais. Žinoma, agresyviai prieš moteris nusiteikusių visų amžiaus grupių patriarchalų užteko ir Libano gatvėse.

Moterų aktyvizmas Libano protestuose prieš Vyriausybę byloja, kad lyčių lygybė ir moterų teisės visada sudaro ir sudarys svarbią kiekvieno modernaus socialinio ir politinio protesto dalį. O štai arabų vyrų ironija prieš pokyčių siekiančias libanietes dar kartą parodo, kaip sunku atsisakyti patogių istorinių vaidmenų: moterys – namų sergėtojos, o vyrai – viešojo gyvenimo karžygiai.

Dėkoju savo kolegei ir JT CEDAW komiteto narei iš Libano Nahlai Haidar už pagalbą, rengiant šį komentarą.

Plačiau apie autorę – https://dalialeinarte.com/