Pasidžiaugti, kad 2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė vaikų emocinės gerovės metais, ir galima, ir reikia. Dar visai neseniai toks sprendimas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Permainos dažnai prasideda nuo simbolinių sprendimų, o toks ir yra šis Seimo nutarimas.
Bet gal ta proga pribręsime pagaliau žengti ir kitus žingsnius, kurie nebebūtų simboliniai?
Šie metai yra gera proga grįžti prie svarbaus Lietuvos valstybei ir visuomenei klausimo: ar pagaliau imsimės proveržio srityje, kurioje esame stipriai atsilikę – emocinės sveikatos ir gerovės srityje?
Šis atsilikimas bado akis ir kelia grėsmę svarbiausioms valstybės ir visuomenės raidos sritims. Jis perniek verčia ketinimus tapti klestinčia gerovės valstybe ir į neviltį varo piliečius, kurių šeimose susiduriama su psichikos sveikatos problemomis.
Taip pat skaitykite
Šįkart nenorėčiau sureikšminti skirtumų tarp skirtingų terminų – psichikos sveikata, emocinė sveikata, emocinė gerovė, proto sveikata. Svarbiau kas kita – susivokti, kodėl paveldėję dideles spragas šioje svarbioje srityje, per 30 metų proveržio taip ir nesiryžome siekti.
Emocinė, arba psichikos sveikata, yra tokia svarbi visuomenės gyvenimo sritis, kad pažangios vyriausybės vis dažniau ją paskelbia valstybės raidos prioritetu, svarbesniu už ekonomikos (BVP) augimą. Tokiu pasaulio lyderiu yra tapusi Naujoji Zelandija. Šios šalies vyriausybė, formuodama biudžetą, didžiausią dėmesį dabar skiria būtent psichikos sveikatai, emocinei gerovei, ir, žinoma, pradeda nuo vaikų.
Ar galima tikėtis, kad prie tokių sprendimų artėtų ir Lietuvos valdžia? Ar galima tikėtis sulaukti dienos, kai Lietuvos visuomenė, ar bent jau reikšminga jos dalis, pareikalaus, kad valdžia imtųsi ryžtingų sprendimų likviduojant emocinį visuomenės neraštingumą ir demontuojant ydingą psichikos sveikatos sistemą?
Kol kas tokių vilčių yra mažai. Pirmiausia reikėtų atvirai įvertinti dabartinę psichikos sveikatos priežiūros sistemą ir pripažinti, kad ji tebestovi ant nesveikų pamatų. Deja, kaip ir ankstesnės Vyriausybės, taip ir ši valdžia atsisako tai pripažinti ir tęsia investicijas į „status quo”. Ką jau bekalbėti apie proveržį, jei kol kas dar net nepavyko sustabdyti žalingų pasekmių tos ydingos psichikos sveikatos priežiūros sistemos, kurią Lietuvoje štai jau 30 metų visaip dangstome ir maitiname naujais ištekliais.
Šiai sistemai palaikyti skiriama nemažai lėšų. Bet tomis gana gausiomis investicijomis neturėtume džiaugtis. Bėda yra ta, kad lėšos skiriamos ne tiems emocinės sveikatos komponentams, kurie ją stiprintų, o tiems, kurie stiprina socialinę atskirtį, bejėgiškumą ir priklausomybę nuo anksčiau daug dešimtmečių kurtos nužmoginančios sistemos paveldo.
Kitas kelias būtų įtikėti sąmokslo teorijomis ir moralinės panikos atakomis apie „vaikų grobimą iš lietuvių šeimų” Šiaurės ir kitose užsienio valstybėse bei įkalinti Lietuvą toje smurto jūroje, kurioje ji murkdosi iki šiol. Deja, iki šiol nemažai žmonių Lietuvoje galvoja, kad svarbiausi auklėjimo elementai yra moralizavimas, vaiko žeminimas, rėkimas ant jo ir fizinės bausmės.
Esama ir pragiedrulių, ypač švietimo sistemoje. Lietuvos mokyklose randasi vis daugiau galimybių vaikams mokytis, dvasiškai sveikai bendrauti, atsikratyti patyčių kultūros, išmokti sveikų tarpusavio bendravimo įgūdžių ir šiuos įgūdžius parnešti namo, sudarant galimybę ir tėvų kartai keisti ydingus įpročius. Prie viltingų ženklų pridėkime valdžios ir visuomenės pastangas užkirsti kelią vis dar plačiai besiliejančiam smurtui prieš vaikus. Bet taip pat išlieka stiprus pasipriešinimas šiems permainų daigams.
Skaudžiausia, kad smurto ypač daug šeimose, o dar skaudžiau yra tai, kad veiksmingiems prevencijos būdams priešinasi tradicinių vertybių gelbėtojais prisistatančios visuomenės ir politikų grupės. Girdime masyvių sąmokslo teorijų paveiktų žmonių ir šiaip neatsakingų veikėjų balsus, kad girdi, permainomis kėsinamasi į tautines vertybes ir į tėvų teisę „auklėti pagal įsitikinimus”.
Tai viena iš kertinių takoskyrų ir Lietuva turi pagaliau apsispręsti, kuriuo keliu eis. Vienas kelias – perimti sveikiausių pasaulio visuomenių ir valstybių patirtį, apsaugant vaikus nuo bet kokio smurto kaip didžiausio emocinės sveikatos nuodo. Būtina visomis išgalėmis stiprinti tėvų gebėjimus sveikai, be jokio smurto, auklėti vaikus, o esant rizikos veiksniams šeimoje – gauti kokybišką nevienkartinę gerai parengtų specialistų pagalbą. Priminsiu, kad kol kas iki tokios pagalbos sistemos Lietuvai dar toli ir netgi nėra pastangų link jos artėti.
Kitas kelias būtų įtikėti sąmokslo teorijomis ir moralinės panikos atakomis apie „vaikų grobimą iš lietuvių šeimų” Šiaurės ir kitose užsienio valstybėse bei įkalinti Lietuvą toje smurto jūroje, kurioje ji murkdosi iki šiol. Deja, iki šiol nemažai žmonių Lietuvoje galvoja, kad svarbiausi auklėjimo elementai yra moralizavimas, vaiko žeminimas, rėkimas ant jo ir fizinės bausmės.
Pirmiausia visada yra prevencija. Bet koks smurtas ir diskriminacija žaloja emocinę ir socialinę raidą, o tuo pačiu ir psichikos sveikatą. Pamatas gerai kiekvieno žmogaus emocinei ir fizinei sveikatai yra paklojamas ankstyvoje vaikystėje.
Medicinos ir psichiatrijos elito, kaip įtakingiausio valdžios patarėjo, pastangomis priimami tokie Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimai, kurie apsaugo egzistuojančią sistemą nuo esminių pokyčių ir taip tęsia šios sistemos stagnaciją.
Kitas esminis strateginis sprendimas, kurį reikėtų padaryti 2020-aisiais, yra ryžtingo posūkio sveikatos sistemos prioritetuose būtinybė. Sveikatos apsaugos sistema yra lemianti psichikos sveikatos srities sėkmę ir yra visiškai nepriimtina tai, kad sveikatos sektoriaus bejėgystė psichikos sveikatos srityje jau daug metų dangstoma. Permainos švietimo ir socialinės apsaugos sektoriuose bus perniek, jei sveikatos sistemoje išliks požiūris, kad investicijos į gydymą kitaip negu vaistais yra prabanga arba nerimtas dalykas.
Tarsi nežinodami apie naujas pasaulines tendencijas, sveikatos sektoriaus strategai tęsia pasenusio paslaugų modelio maitinimą. Virš šimto psichikos sveikatos centrų, imituodami bendruomenines paslaugas, tokių paslaugų nepajėgia teikti dėl visiškai netinkamo tam tikslui finansavimo modelio. Medicinos ir psichiatrijos elito, kaip įtakingiausio valdžios patarėjo, pastangomis priimami tokie Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimai, kurie apsaugo egzistuojančią sistemą nuo esminių pokyčių ir taip tęsia šios sistemos stagnaciją. Deja, medicinos akademinis elitas rodo prastą pavyzdį Lietuvai, vis surasdamas naują progą pažeminti vaikų psichikos sveikatos sritį.
Štai šiemet, prasidėjus vaikų emocinei sveikatas skirtiems 2020-iems metams, sužinojome, kad medicinos studentai Vilniaus universitete, iki šiol turėję tik penkias dienas visai vaikų ir paauglių psichiatrijai bei raidos pediatrijai (tai yra juokingai mažai, lyginant su tuo, kiek skiriama studijų programoje kiekvienam atskirai paimtam vidaus organui), dabar turės įgyti žinias ir reikalingus įgūdžius per tris dienas. Šitaip Vilniaus universitete vertinama sritis, kuri dabar laikoma vienu iš sveikatos sektoriaus prioritetų pasaulyje.
Į tokius medicinos elito akibrokštus turėtų rimtai reaguoti politikai, atsakingi už Lietuvos vaikų sveikatą ir gerovę, juo labiau, kad 2020-ieji paskelbti vaikų emocinės gerovės metais. Deja, klaidingai suprantant akademinės autonomijos principus, jau daug metų ministrai, apimti bejėgystės, kartoja neturintys teisės kištis į tai, kas vyksta universitetuose ir jų medicinos fakultetuose, nors būtent nuo šių mokslo šventovių ir sklinda emocinės sveikatos bei gerovės sritį diskriminuojančios nuostatos.
Būtent akademinio ir kito medicinos elito pastangomis radosi ir iki šiol galioja tokie šedevrai, kaip 2012-ais metais patvirtintos depresijos gydymo gairės. Jose rasite tik informaciją apie tai, kada kokį vaistą skirti, ir nei žodžio apie tai, kad depresiją dažniausiai reikia gydyti ne vaistais. Panašiai radosi gairės, kaip kuo greičiau pradėti gydyti vaistais vaikų dėmesio ir aktyvumo sutrikimą. Visi šie sprendimai buvo padaryti ginant ir skatinant vulgarų naujoms mokslo žinioms prieštaraujantį požiūrį.
Lietuvoje nėra ir nebus tinkamos pagalbos vaikams su emocinės sveikatos sutrikimais ir jų šeimoms, todėl bent jau leiskime laisvai išrašinėti psichotropinius vaistus. Sistemos viršūnėje gerai įsitvirtinę ir jos dangstymo suinteresuoti medikai palaimina, politikai pasirašo, specialistai skėsčioja rankomis arba išrašinėja vaistus, arba neapsikentę iškeliauja dirbti į tas valstybes, kurios gali teikti prasmingą pagalbą vaikams ir šeimoms. Paskui tuos iškeliaujančius neretai iškeliauja kitur gyventi ir šeimos, kuriose gyvena vaikas, paliestas emocinės sveikatos ar raidos problemų. Šie žmonės niekaip nesupranta, kodėl Lietuva apsisprendė atkakliai diskriminuoti vaikus, turinčius ne fizinės, o emocinės sveikatos problemų, ir jų šeimas.
Visi šie sprendimai buvo padaryti ginant ir skatinant vulgarų naujų mokslo žinioms prieštaraujantį požiūrį.
Visa ši akivaizdi diskriminacija tęsiasi ir vaikų emocinės gerovės metais. Sunku tikėtis, kad dabartiniai valdantieji imsis permainų, kurių nesiėmė nuo 2016-ųjų. Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškimas, kad dar vienas šimtas tūkstančių eurų antialkoholinei reklamai – tai ir yra parodymas kaip valdžiai rūpi vaikų emocinė gerovė, dar kartą demonstruoja per siaurą šios valdžios požiūrį į sveikatos politiką. Jau pripratome prie vienpusių sprendimų, apsiribojančių prieinamumo prie alkoholio mažinimu. Kokia svarbi ši problema bebūtų, reikėtų suprasti, kad šiuolaikinė sveikatos politika yra visai ne apie tai. Ne apie tai yra ir Lietuvoje iki šiol neplėtojami gausūs būdai sveikai vaikų emocinei ir socialinei raidai stiprinti bei vaikams su emocinės sveikatos sutrikimais gydyti.
2020-ieji yra puiki proga politinėms jėgomis, kurios save laiko brandžiomis, pasiūlyti kokybišką ir nebe vienpusę vaikų sveikatos ir gerovės politiką. Jos galėtų jau dabar pareikšti, kad įsipareigoja po Seimo rinkimų įveikti didelę Lietuvos sveikatos sistemos spragą ir imtis proveržio vaikų (o ir suaugusiųjų) emocinės sveikatos ir gerovės srityje. Gerųjų praktikų pasaulyje ir ypač Europoje yra daug – reikia tik ryžto jas kūrybiškai perimti.
Paslaugų, kurios turėtų pagelbėti šeimoms sprendžiant sudėtingas emocinės, sveikatos gerovės ir raidos problemas, sistemoje žiojasi didžiulės spragos, skaudžiai atsiliepiančios kiekvienai šeimai, kurioje gyvena vaikas ar suaugęs su psichikos, elgesio ar emocijų sutrikimu. Minėti pirminiai psichikos sveikatos centrai neturi jokių galimybių teikti tęstines nemedikamentines paslaugas, o tikrųjų nestacionarinių paslaugų (jos turi būti apmokamos kaip antrinio lygio paslaugos) tinklo kaip nebuvo Lietuvoje, taip ir nėra iki šiol. Ir jei jau šie metai paskelbti emocinės vaikų gerovės metais, tenka priminti valdžiai ir mums visiems, kad vaikams, paaugliams, jų tėvams esame skolingi daug pasaulyje žinomų veiksmingų būdų, kaip tą emocinę gerovę puoselėti ir kaip padėti, jei emocinė sveikata sutrinka. Per 30 metų aukoję šią sritį kaip nevertą dėmesio ir investicijų, gal jau pagaliau pradėkime ištaisyti šią klaidą.
Prieš gerą dešimtį metų nevyriausybinių organizacijų atstovai buvo paskaičiavę, kad investicijoms į emocinės sveikatos stiprinimą ir modernias paslaugas Lietuva skiria tiek lėšų per metus, kiek užtektų keturiems kilometrams kelio išasfaltuoti. Galėtų kilti daug įdomių minčių aptariant šį aktualų palyginimą. Mūsų duomenimis, vaikų psichikos sveikatos priežiūrai ir raidos pediatrijai metai iš metų atitenka mažiau kaip 0,5 proc. sveikatos priežiūros paslaugoms skirto biudžeto. Kadangi šioje srityje nėra labai brangių biomedicininių technologijų, iki šiol neatsiranda politikų, kurie pakovotų už šios „nedėkingos” srities plėtrą. Kiek bebūtų šiais metais konferencijų ir jose pasakytų gražių žodžių apie vaikų emocinės gerovės svarbą, visa tai bus tušti žodžiai, jei paminėti skaičiai nepradės reikšmingai keistis.
