Nuomonės

2019.04.30 15:28

Dainius Pūras. Kaip Lietuvai pasiskiepyti nuo melagingų naujienų epidemijos?

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU profesorius2019.04.30 15:28

Lietuviai nejuokais sukruto skiepų klausimu. Radosi veiksminga pilietinės visuomenės, mokslininkų ir politikų koalicija, pasipriešinusi melagingas žinias skleidžiantiems vakcinų priešininkams. Ypač ryžtingas atkirtis teko valdančiųjų atstovui Seime Dainiui Kepeniui.

Atkirtis proporcingas, nes D. Kepenio pasisakymai iš tikrųjų ne tik siekia dugną, bet jau jį ir pramuša.

Ta proga galėtume pasidžiaugti gerąja žinia. Ji reikštų, kad Lietuvos visuomenėje, kai labai reikia, mobilizuojamasi, pabunda kritinis mąstymas, ir regresas pristabdomas. Kaip ir reikėtų padėkoti skandalingiems Lietuvos gelbėtojams nuo geriausių žmonijos pasiekimų. Kartais, kai šie perlenkia, Lietuvos visuomenėje pabunda savisaugos instinktas, ir paaiškėja, kad sveiko proto atsargų dar esama. Turbūt nedaug pasekėjų surinktų ir plokščios žemės teorijos propaguotojai.

Bet yra pagrindo ir susirūpinimui. Ne visas sąmokslo teorijas sekasi taip gerai neutralizuoti. Pasidžiaugęs gera ir vilčių teikiančia žinia „skiepų nuo tymų“ fronte, aptarsiu tas sąmokslo teorijas ir melagingas žinias, kuriai Lietuvos piliečiai yra mažiau atsparūs ir labiau patiklūs. O jos ne mažiau pavojingos už tas, kurios siūlo nebeskiepyti vaikų.

Pirmiausia priminsiu gerai žinomą faktą, kad daugiausiai yra pasiekusios (gera žmonių gyvenimo kokybė, nedidelė socialinė atskirtis, aukštas laimingumo indeksas, veiksmingos sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos sistemos, sveika ekonomika) tos valstybės, kurios nuosekliai įgyvendina pagarbos kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms principus. Lietuva išgyvena sėkmingiausią laikotarpį istorijoje, nes yra tapusi būtent tokių „klubų“ – Europos Sąjungos ir Europos Tarybos nare. Belieka tik pasimokyti iš tokių kaimynų, kaip skandinavai ar vokiečiai, ir po kurio laiko gyventume kaip jie. Bet dažnai atrodo, kad Lietuva vis dar nori mokytis ne iš šių, o iš kitų kaimynų, ir renkasi gąsdinti savo piliečius sėkmingiausių valstybių patirtimis.

Apie tai, kad suklestėjo ir iki šiol klesti būtent liberalios demokratijos, ir kad pranešimai apie liberalių demokratijų fiasko yra klaidingi, reikia atkakliai lietuviams priminti vis dažniau. Nes telkiasi gretos veikėjų, bandančių Lietuvos visuomenę įtikinti, kad yra atvirkščiai. Jau virš 10 metų kaip Lietuva yra tapusi įkaite moralinės panikos atakų ir sąmokslo teorijų, kurios demonizuoja sėkmingiausių valstybių patirtis ir nuolat jomis gąsdina Lietuvos piliečius. Esą, kaip bus baisu, jei Lietuva nueis kokios nors Švedijos ar Norvegijos keliu.

Itin vertas dėmesio ir žalingas sveikos visuomenės raidai yra rinkinys teiginių, sukuriančių naratyvą (arba, lietuviškai būtų – pasakojimą) apie tai, kad būtina ginti tai, kas pavadinama tradicinėmis šeimos vertybėmis, nuo kažkokių išgalvotų grėsmių.

Šis kupinas melagingų žinių – gal prigis naujadaras „melagienos“ – naratyvas jau tvirtai yra įsikūręs viešojoje erdvėje. Jį naudoja neatsakingi politikai. Jis stipriai jaukia Lietuvos žmonių jausmus ir protus.

Paguodai galima pasakyti, kad ne Lietuvoje šis sąmokslo teorijų kratinys gimė, ir kad ne tik Lietuvoje sąmokslo teorijos apie grėsmes šeimoms, kultūroms ir tautiniam identitetui yra populiarios. Tačiau Lietuva dėl jos geopolitinės situacijos yra itin subtilioje situacijoje, ir gali būti, kad informaciniame kare ši korta bus vis stipriau naudojama. Šiandien jau jokia ne paslaptis, kad didelė kaimyninė valstybė ypač daug dėmesio skiria bandydama įrodyti Vidurio ir Rytų Europos piliečiams, jog Europos vertybės esą sugriaus šeimas ir ištvirkins bei pagrobs vaikus.

Kai klausomės Lietuvos politikų, taip pat ir kandidatų į prezidentus, arba nemažo būrio Lietuvos mokslo ir kitokio elito pasisakymų, susidaro įspūdis, lyg Lietuva nebūtų tarptautinės bendruomenės narė, ratifikavusi Jungtinių Tautų konvencijas. Taip pat nebeaišku, ar Lietuva yra Europos Sąjungos ir Europos Tarybos narė. Ko tik neišgirsti ir iš mūsų elito, ir iš jį puolančių „anti–sisteminių“ veikėjų apie grėsmes tradicinei šeimai ir kitoms lietuvių tautos tradicijoms! Ir dar pabrėžiama, kad šios grėsmės atslenka ne iš bet kur, o iš supuvusių amoralių Vakarų ir dar labiau iškrypusios Šiaurės. Skandinavams paskutiniu metu kliūna nuo moraliųjų lietuvių vis stipriau. Tai būtų juokinga, jei nebūtų graudžiai liūdna.

Kaip paaiškinti tokį apgailėtiną regresą, vykstantį jau virš 10 metų Lietuvoje?

Išpuoliai prieš pamatinius žmogaus teisių principus, ir ypač – prieš šiuolaikinį požiūrį į moterų ir vaikų teises – prasidėjo daugiau kaip prieš 10 metų. Jau 2007–2009 metais, prisidedant tuomet valdžiusioms partijoms – ir socialdemokratams, ir konservatoriams, radosi prieštaringa Šeimos politikos koncepcija ir liūdnai pagarsėjęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.

Iš pradžių užsimojęs laikyti žalinga nepilnamečiams bet kokią informaciją apie homoseksualius lytinius santykius, galutinėje redakcijoje šis įstatymas išplėtė tokį apgailėtiną požiūrį į visus lytinius santykius. Tai reiškia, kad asmenims iki 18 metų nevalia teikti informaciją apie lytinius santykius apskritai – nes tai gali būti palaikyta tų santykių skatinimu (o tai daryti įstatymas draudžia). Be to, tame įstatyme rado vietos tokie teisiniai „šedevrai“, kaip prilyginimas žalingai informacijai tokios informacijos, kuri „niekina šeimos vertybes“. Štai jums tik vienas pavyzdys labai žalingų sprendimų, siekiančių, kad vaikų karta užaugtų tokiais pačiais lytiniais beraščiais, kokiais buvo jų tėvų, senelių ir prosenelių kartos.

Visuomenė šias toksiškas piliules pasyviai prarijo, o tai paprastai reiškia – laukite kitų žingsnių regreso link. 2016 metų Seimo rinkimus triuškinančiai laimėjusi politinė jėga – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga – neslėpė, kad ji tęs ir stiprins jau pradėtą Lietuvos kovą su visuotiniais žmogaus teisių ir laisvių principais. Lietuvai siūlomame Naisių modelyje jau tuo metu buvo tvirtai įsitaisiusios, šalia sveikų blaivybės idėjų, „tradicinės šeimos vertybės“ su visu rinkiniu retorikos, priešiškos visuotiniams žmogaus teisių ir laisvių principams.

Todėl neturėtume nustebti matydami įvairiose valdžių grandyse politikus ir valdininkus, saugančius Lietuvos visuomenę nuo pačios Lietuvos ratifikuotų žmogaus teisių konvencijų principų bei labai Lietuvai reikalingų jų įgyvendinimo būdų. Todėl D. Kepenio akibrokštai, ar čia mano aptariamų sąmokslo teorijų eskalavimas, yra ne atsitiktinumas, o logiška paskutinių Seimo rinkimų rezultatų ir Lietuvos raidos pasekmė. Atrodo, kad matome politinę valią pasekti Vengrijos arba Lenkijos scenarijumi. Kitas nerimą keliantis Lietuvos ypatumas – kad nemažai pamatinių žmogaus teisių ir laisvių priešininkų patogiai įsikūrę yra Lietuvos universitetuose, darančiuose pavojingus kompromisus su mokslo žiniomis ir šiuolaikiniais žmogaus teisių principais.

Įsismarkavę Lietuvos suartėjimo su Europos ir laisvojo pasaulio vertybėmis priešininkai, kaip ir didžiojo kaimyno informacijos kanalai, naudoja visus šiuo metu jau gerai žinomus melagingo informavimo būdus. Iš konteksto išėmus ir tendencingai nuspalvinus pateikiami neva tai įrodymai, kad iš Europos ir jos vertybių nieko gero nelauk – tos vertybės esą supuvusios, jos esą griauna šeimas, jų pagrindu esą grobiami ir tvirkinami vaikai.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai yra kova aplink LGBT – kad tai tiesiog homofobijos, transfobijos ir kitų dar gajų fobijų atspindys. Bet iš tikrųjų šios sąmokslo teorijos – tai išpuolis prieš kur kas platesnio rato žmonių pamatines teises ir laisves. Į šį ratą patenka, pavyzdžiui, moterys ir vaikai.

Tradicinių šeimos vertybių šalininkai stipriai užkelia kartelę įsikišimui į smurtą šeimoje ir faktiškai paverčia tokį veiksmingą įsikišimą nebeįmanomu. Jie mėgsta dozuoti smurtą, ir daugelį smurto apraiškų laiko nevertais dėmesio ar pateisinamais. Juk svarbiausia jiems – kad vaikai būtų ugdomi nuolankumo ir paklusnumo dvasia, ir kad būtų apsaugota šių jėgų palaikoma šeimos samprata, kaip vienintelė teisinga. O jei jau taip, tai gal išmintinga yra ignoruoti šeimoje besitęsiantį smurtą prieš vaikus ar prieš moterį?

Sąmokslo teorijos dažnai neturi logikos, netgi kyla klausimas – ar jų kūrėjai buvo tiesiog nelabai raštingi, ar galbūt jie specialiai sukūrė tokias „juvenalinės justicijos“, „genderizmo“ teorijas, kuriose logikos nesurasi. Gali būti, kad sąmokslo teorija tuo geriau sujaukia žmonių jausmus ir protus, kuo mažiau joje mokslo žinių ir sveiko proto. Kaip ten bebūtų, mokslo žiniomis grįsti argumentai ir racionalus mąstymas nepadeda įtikinti tų, kurie skleidžia ar palaiko sąmokslo teorijas. Juk jos kaip tik ir remiasi neracionaliomis baimėmis.

Pateiksiu labai sutrumpintą sąrašą melagienų, nuo kurių lietuviams reikėtų skiepytis. Šiuo atveju teiginius nurašiau nuo vieno lankstinuko, sklandančio po Vidurio ir Rytų Europos valstybes, įskaitant ir Lietuvą.

„Iš vakarų ir šiaurės ateina „juvenalinė justicija“, kuri tikrins kiekvieną šeimą ir gali atimti bet kokį vaiką. Ši ypatinga institucija, nepavaldi nei valstybės, nei tarptautiniams teismams, diktuos tėvams vaikų auklėjimo metodus, kuriuos jie privalės vykdyti. Bet koks kitoks auklėjimas bus pripažintas kaip smurtas ir vaikų teisių pažeidimas, ir bus draudžiamas. Vaikas privalės skųsti tėvus bet kokio konflikto šeimoje atveju. Vaikų teisės yra aukščiau už tėvų teises. Galioja tėvų kaltumo prezumpcija“.

Suprantama, kad išgirdus apie tokius grėsmingus planus, ir jeigu jie priimami „už gryną pinigą“, rasis piliečių, kurie pasipiktins, ir politikų, kurie tuo naudosis. Iškart siūloma alternatyva. Štai ji:

„Mes esame Lietuvos piliečiai. Tai mūsų šeima, mūsų gyvenimas. Mes kaip šeima sprendžiame, kaip maitinti, kaip rengti, ko mokyti ir kaip auklėti savo vaikus. Mes auklėjame vaikus, neleidžiame jiems blogai elgtis, jeigu reikia – nubaudžiame. Mes patys sprendžiame savo šeimos vidinius konfliktus. Tėvai ir vaikai – Lietuvos piliečiai, ir turi lygias teises. Jeigu kas nors pasikėsins į mūsų šeimos vientisumą, mes turime teisę gintis“.

Taip kuriamas pasipriešinimas bet kokiems bandymams padėti nutraukti stipriai įsisukusį visuomenėje ir šeimose smurto ir bejėgiškumo ratą. Žaidžiama su ugnimi – žmonės skatinami nebendradarbiauti su vaikų teisių tarnybomis ir tęsti vaikų auklėjimo „pagal savo įsitikinimus“ tradiciją, o tai reiškia – tęsti smurtavimo tradiciją.

Viena iš „efektyviausių“ sąmokslo teorijų, suveikusių Lietuvoje, yra apie tai, kad Norvegijoje grobiami vaikai, ir kad tokį vaikų grobimą siekiama įteisinti Lietuvoje. Sunku pasakyti, kodėl būtent Norvegija buvo pasirinkta tokiai atakai.

Šiaip jau šitą klastingą naratyvą pradėjo kurti Rusija, išpūtusi vaiko paėmimo iš rusų šeimos atvejį Suomijoje. Vėliau Rusijos valdžios sugalvotą būdą užsipulti veiksmingą vaikų teisių tarnybų darbą vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse pradėjo naudoti lenkų, čekų, slovakų, o ir lietuvių nacionalistiniai populistai. Girdi, norvegai ir kiti skandinavai atiminėja vaikus iš jų tautiečių šeimų tiesiog be jokios rimtos priežasties. Tiesiog jiems esą reikia sveikų vaikų iš sveikų šeimų, nes pas juos, šiauriečius, esą vis daugiau apsigimusių vaikų. Kita ciniška sąmokslo teorija – kad auginti vaikus globėjų šeimose esąs labai pelningas verslas, tai dar ir todėl vaikai atiminėjami iš biologinių tėvų.

Štai tokių ir panašių atakų per praėjusį dešimtmetyje Lietuvos viešojoje erdvėje buvo daugybė. Būtent tokios sąmokslo teorijos subrandino liūdnai pagarsėjusį „violetinį judėjimą“, suklaidinusį nemažą visuomenės ir politikų dalį. Deja, tragiškų paklydimų pamokos nebuvo tinkamai išmoktos ir šiandien girdime daug siūlymų lipti ant vis to pačio grėblio. Ne tiek daug turime politikų, kurie drąsiai stoja už tai, kad Lietuvoje būtų daugiau, o ne mažiau Europos ir jos vertybių. O ir mokslo pasaulyje įsivyrauja ciniškas konformizmas – esą mokslas sau, o žmogaus teisės ir laisvės sau.

Paveldėtos ir nesprendžiamos bėdos tuo nesibaigia. Dar vienas Lietuvos ypatumas yra tas, kad mano čia aprašomą sąmokslo teorijų epidemiją komplikuoja prastas emocinis raštingumas ir atsisakymas rimtai investuoti, kad atsikratytume šios spragos. Tarp svarbiausių valstybės problemų vis dar atsisakoma įvardinti labai prastą žmonių tarpusavio santykių kokybę ir į tai moderniai reaguoti.

Juk vaikai kenčia ne todėl, kad juos supantys suaugusieji yra blogi žmonės, o todėl, kad tie suaugusieji, neturėdami emocinio raštingumo pagrindų, iš bejėgystės dažnai griebiasi smurto. Galima būtų jiems padėti savo jausmus atpažinti ir su jais geriau tvarkytis, bet visi bandymai įtikinti valdžią, kad investuoti reikia ne tik į vaistus ir psichiatrijos ligonines, kol kas nėra sėkmingi. Jau tuoj 2020–ieji metai, o Lietuvoje dar vis atsisakoma pradėti investuoti į psichologinę ar psichoterapinę pagalbą vaikams, paaugliams, tėvams, krizių ištiktoms šeimoms, psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms.

Kai vyrams iki šiol emocines problemas belieka spręsti girtaujant ir smurtaujant (prieš kitus ir save), o moterims – geriant medikų išrašytus raminančius ar antidepresantus, matome liūdnas meilės tradicijoms ir nemeilės laisvojo pasaulio praktikoms pasekmes. Pridėkime prie emocinio neraštingumo dar ir tautinių tradicijų puoselėjamą lytinį neraštingumą – štai jau ir turime sprogstamą mišinį, kuris yra labai pavojingas valstybės ir visuomenės raidai.

Čia vėl nesunku įžvelgti pasipriešinimą idėjoms ir praktikoms, kurios vėlgi ateina iš „naujųjų blogiečių“ – Vakarų ir Šiaurės. Juk būtent Vakaruose ir Šiaurėje nuo mūsų po Antrojo pasaulinio karo viena iš svarbiausių investicijų buvo padėti vaikams ir suaugusiems subręsti emociškai ir lytiškai sveikiems, išmokti bendrauti be smurto ir gyventi taip, kad jaustumeis laimingas ir tu pats, ir tavo artimieji nekentėtų nuo tavo neįsisąmonintų problemų.

Artėjant 2020–iesiems, Lietuvoje dar nesame pasiekę to, ką galėjo gauti šeimos Europoje 1960–aisiais. Ir už tokią stagnaciją galėtume „padėkoti“ gausiems mūsų eurofobams ir „tautinių tradicijų“ (tarp kurių – daug yra nesveikų tradicijų) gynėjams.

Pabaigai priminsiu, kad mokslo žiniomis ir šiuolaikiniais žmogaus teisių požiūriais rėmėsi ir remiasi, kurdamos sveikas geroves valstybes ir visuomenes, visos tradicinės partijos – kairieji, liberalai, dešinieji. Ir tik kraštutinės jėgos (kraštutinė dešinė arba kraštutinė kairė), apsiginklavusios populistiniais šūkiais „prieš sistemą“, naudodamos mano čia minėtas ir kitas sąmokslo teorijas, bando apžavėti ir suklaidinti rinkėjus. Taip darosi dabar ir Lietuvoje. Jei „šeimos vertybėmis“ manipuliuojantiems ir sveikiausių valstybių patirtimi gąsdinantiems politikams pavyktų suvilioti Lietuvos rinkėjus, pagirios būtų labai sunkios.

Tikiuosi, kad Lietuvos piliečiai per svarbius šios gegužės rinkimus ir taip pat kitąmet per Seimo rinkimus pasirodys atsparūs sąmokslo teorijoms. Lietuvai laikas ryžtingai apsispręsti dėl valstybės stiprinimo ir visuomenės sveikimo būdų. Jei norime būti sveika ir laiminga visuomenė, tai ir mokykimės iš tų, kurie tokie yra. Balsuodami pasirinkime atsakingus politikus, o ne tuos, kurie vis dar siūlo Lietuvai gydytis būdais, kuriais ji daug metų buvo sargdinama.

„Vakcina“ nuo Lietuvos visuomenę slegiančių problemų yra gerai žinoma – nuosekliai įgyvendinti mokslo žiniomis ir pamatinių žmogaus teisių ir laisvių principais grįstus sprendimus. Pradėti galėtume nuo veiksmingos pagalbos vaikams ir šeimoms – tokios pagalbos auginant ir auklėjant vaikus, kokią jau seniai sukūrė ir užtikrina būtent mūsų kaimynai Šiaurėje ir Vakaruose. Bet pirmiausia pasakykime aiškų NE tiems, kurie nori Lietuvą vis labiau užkrėsti ksenofobiškų sąmokslo teorijų ir melagingų naujienų virusais. Fundamentalistinėms jėgoms turėtų būti pasiųsta aiški piliečių žinia, kad jos neturi vilčių užvaldyti kasmet europėjančią ir sveikstančią Lietuvą.