Nacių okupuotoje Lenkijoje įsteigtoje koncentracijos ir mirties stovykloje Aušvice 1940–1945 metais buvo nužudyta apie 1 100 000 žmonių. Iš jų – 1 000 000 žydų, 75 000 lenkų, 21 000 romų ir kitų. Skaičiai, kurių nei jūs, nei aš negalime suvokti, bet negalime neprisiminti. Šiandien Aušvico vardas globalioje Antrojo pasaulinio karo atminimo kultūroje yra tapęs Holokausto simboliu.
Tačiau komunistinio režimo valdomoje Lenkijoje ši vieta buvo reprezentuojama kaip „žmonių“, „vyrų, moterų, vaikų“, „lenkų tautos“ ar „įvairių tautų“ žudynių vieta, žydų tragediją politiniais sumetimais išstumiant į paraštes ar išvis nutylint.
„Milijonų sunaikinimo vieta“
Sovietų Sąjungos kariniai daliniai, stumdami nacių Vokietijos kariuomenę vakarų link, į Aušvicą įžengė 1945 m. sausio pabaigoje. Kitų metų pavasarį tuometinė Lenkijos Kultūros ir meno ministerija pavedė buvusiai Aušvico kalinių grupei su lenkų antinacistinio pogrindžio dalyviu Tadeuszu Wąsowicziumi priešakyje pasirūpinti buvusios koncentracijos ir mirties stovyklos teritorija bei joje esančių objektų apsauga ir įsteigti muziejų. Tokia įstaiga, apimanti tiek Aušvicą I, tiek Aušvicą II-Birkenau (oficialiai Valstybinis Osvencimo-Bžezinkos muziejus), pradėjo veikti 1947 m. birželį, o Wąsowiczius tapo pirmuoju direktoriumi.
Pagal steigėjų sumanymą, buvusius įkalinimo barakus („blokus“) Aušvico I stovykloje (įsteigtoje 1940 m. vasarą buvusiose Lenkijos kariuomenės kareivinėse) planuota atiduoti valstybių, kurių piliečių buvo nužudyta Aušvice, žinion, kad jos čia įsteigtų savo „nacionalines ekspozicijas“. Ekspozicijai apie žydų genocidą numatyta skirti du blokus. Ji turėjo vadintis „Milijonų naikinimas“, kadangi turėjo kalbėti ir apie kitas aukas. Aušvicas II-Birkenau (iki karo Bžezinka), apimantis 171 ha teritoriją, turėjo tapti memorialiniu parku-kapinėmis. Ant vieno iš krematoriumų, kuriuos naciai traukdamiesi susprogdino, planuota pastatyti mauzoliejų.
Abstrakčiai skambantis ekspozicijos pavadinimas „Milijonų naikinimas“ buvo vienas pirmųjų žingsnių, kuriais siekta užmaskuoti žydų genocidą Aušvice. 1947 m. vasarą (jau komunistinės) Lenkijos parlamento priimtame akte pažymėta, kad naujasis muziejus skiriamas „Lenkų Tautos ir kitų tautų kančių Osvencime“ atminimui. Pasirinkdama tokį pavadinimą, valdžia sudėliojo požiūrio į Aušvico istoriją akcentus keturiems būsimiems dešimtmečiams. Ar „Lenkų Tauta“ čia apėmė ir Lenkijos žydus, ar pateko į kategoriją „kitos tautos“ – tūlam galėjo likti neaišku. Kad ir kaip būtų, žydų tautos genocido aspektas būsimajame muziejuje neturėjo pernelyg išryškėti.
Apie aukas muziejaus ekspozicijose buvo pasakojama remiantis trimis principais: universalumo (kalbama kaip apie „žmones“, „vyrus, moteris, vaikus“), nacionalumo (akcentuojama aukų pilietybė) ir internacionalumo (akcentuojama, kad aukos buvo „įvairių šalių piliečiai“). Šių principų taikymas ekspozicijoje reiškė, kad žydai tapo „olandais“, „lenkais“ ir „žmonėmis“ arba „milijonais“. Tai nebuvo melas, bet ir ne visa tiesa. Neatsižvelgta, kad Aušvicas II-Birkenau buvo įsteigtas ir plėstas būtent kaip Holokausto vieta, o Aušvicas I, įsteigtas ir funkcionavęs kaip politinių kalinių lenkų izoliavimo vieta, ilgainiui irgi išnaudotas daugiausia (nors ne vien tik) žydų kaip tautos genocidui.
Aukų universalizavimas, nacionalizavimas ir internacionalizavimas iškreipė tikrovę, kadangi naciai aukas į Aušvicą gabeno ir žudė ne todėl, kad jie buvo „žmonės“, „vyrai, moterys ir vaikai“ ar Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ar Olandijos piliečiai, bet dėl to, kad jie buvo žydai. Ryškiausiai aukų nacionalumo ir internacionalumo akcentavimas atsiskleidė vadinamojoje „Tautų salėje“ (tyčia ar netyčia įrengtoje 1955 m. vietoje ekspozicijos žydams), kurioje stovėjo 24 valstybių, iš kurių gabenti kaliniai į Aušvicą, vėliavos. Prieš tai veikusioje ekspozicijoje, abipus aukų pelenų urnos, eksponuoti 16 skirtingų spalvų trikampių, reprezentavusių skirtingas kalinių grupes.
Abstrakčiai skambantis ekspozicijos pavadinimas „Milijonų naikinimas“ buvo vienas pirmųjų žingsnių, kuriais siekta užmaskuoti žydų genocidą Aušvice.
Komunistiniai režimai nebuvo suinteresuoti suteikti pernelyg didelio žydų tautos kančioms (iš dalies dėl atviro ar užslėpto politinio elito antisemitizmo, iš dalies dėl siekio supaprastinti sudėtingą istorijos vaizdinį iki sau patogaus), tačiau nepraleisdavo progos pasisavinti šios tautos aukas, kai reikėjo pasididinti „simbolinį kapitalą“. Įdomu, jog panaši (aukų universalizavimo, nacionalizavimo ir internacionalizavimo) tendencija tuo metu egzistavo ir demokratinių Vakarų šalių atminimo kultūrose. Istoriją ten rašė buvusių mirties stovyklų politiniai kaliniai (neretai socialistai) , kurie į karo metų įvykius žvelgė iš nacionalinės, o ne visuminės, kaip dabar sakytume, perspektyvos.
Išreikšti neišreiškiamą: Tarptautinis paminklas Fašizmo aukoms
1957 m. tarptautinis Aušvico komitetas paskelbė pirmąjį tarptautinį Aušvico paminklo konkursą. Sulaukta 426 idėjų projektų, kuriuos pateikė architektai ir skulptoriai iš 36 šalių. Komisijai ir architektams teko itin sudėtingas ir turbūt nė neišsprendžiamas uždavinys. Kalbėdamas Paryžiuje įvykusiame komiteto susirinkime kviestinio žiuri pirmininkas skulptorius Henry Mooras pastebėjo, kad „nusikaltimas buvo tokio milžiniško masto, kad joks meno kūrinys to negali išreikšti“. Į antrąjį konkurso turą buvo išrinktos septynios architektūrinės idėjos, iš kurių komisija atrinko tris (vieną lenkų ir dvi italų), kurių autorius pakvietė dirbti kartu.
Architektų komanda parengė bendrą kompromisinį projektą, kurį žiuri patvirtino 1960 metais. Vis dėlto architektai netrukus buvo informuoti, kad numatomas paminklas yra per brangus, be to, norint jį įgyvendinti reikėtų nugriauti dalį autentiškų objektų, o to kaip tik nenorėta. Teko parengti dar vieną projektą, šį kartą gerokai kuklesnį. Naujasis sprendimas – traukinio vagonus ir sarkofagus primenantys masyvūs juodo akmens luitai – sulaukė pritarimo ir 1963 m. prasidėjo statybos darbai. Po ketverių metų Tarptautinis paminklas Fašizmo aukoms (aut. Pietro Cascella, Giorgio Simoncini, Jerzy Jaruzkewicz, Julian Palka) buvo baigtas ir iškilmingai atidengtas.
Beje, geriausiu darbu patys architektai pripažino lenkų architekto Oskaro Hanseno grupės pasiūlytą projektą. Pagal jų sumanymą, buvusios mirties stovyklos teritoriją turėjo skersai perskrosti septyniasdešimties metrų juodo akmens plokščių juosta, kurioje tarsi salos būtų išryškėję autentiški susprogdintų dujų kamerų pavidalai. Aušvico komitetui, kurį sudarė buvę stovyklos kaliniai, projektas pasirodė pernelyg brutalus ir abstraktus. Panašu, kad Hansenas net neketino laimėti konkurso, bet užtat sukėlė diskusijų apie autentiškos vietos ir naujo kūrinio joje santykį, meno ribas vaizduojant neįsivaizduojamą.
Komunistiniai režimai nebuvo suinteresuoti suteikti pernelyg didelio žydų tautos kančioms (iš dalies dėl atviro ar užslėpto politinio elito antisemitizmo, iš dalies dėl siekio supaprastinti sudėtingą istorijos vaizdinį iki sau patogaus), tačiau nepraleisdavo progos pasisavinti šios tautos aukas, kai reikėjo pasididinti „simbolinį kapitalą“.
Paminklo konkursas buvo tarptautinis, komisija tarptautinė ir rezultatas – taip pat „tarptautinis“. Paminklo papėdėje įrengtose devyniolikoje atminimo lentų 19 kalbų skelbta: „Čia 1940–1945 m. nuo nacių žudikų rankų kentėjo ir mirė 4 000 000 žmonių“. Centrinėje atminimo lentoje su tam metui būdingu patosu ir pasipriešinimo akcentavimu rašyta apie „Osvencimo didvyrius, žuvusius hitlerininkų genocido metu už laisvę ir žmogaus orumą, taiką ir tautų draugystę“ ir jokios nuorodos į žydų genocidą, išskyrus lenteles jidiš ir hebrajų kalba, kurias galėjo perskaityti tik žydai...
Šios aukas universalizuojančios ir internacionalizuojančios lentelės buvo nuimtos 1990 metais ir pakeistos naujomis 1994-aisiais. Naujosiose, atsižvelgiant į faktus, pažymėta, kad Aušvice II-Birkenau nužudyta „apie 1,5 mln. žmonių, vyrų, moterų ir vaikų, daugiausia žydų, iš įvairių Europos šalių“. Taigi suderinti visi trys galimo požiūrio į aukas principai: universalusis („žmonės“, „vyrai, moterys, vaikai“), nacionalinis („žydai“) ir internacionalinis („įvairių šalių“ piliečiai). Atsižvelgiant į žydų genocido mąstą, pakoreguotos ir nacionalinės ekspozicijos.
Aušvicas – žydų žudynių vieta, lenkų žudynių vieta, visų žudynių vieta?
Vykstant Šaltajam karui, komunistinė Lenkijos valdžia Aušvico simbolį iki aštuntojo XX a. pradžios naudojo kaip amžinos Vokietijos grėsmės Lenkijai pavyzdį ir draugystės su Sovietų Sąjunga, kuri tariamai „išvadavusi“ Aušvicą, simbolį. 1971 m. Vatikanui beatifikavus Aušvice I nužudytą pranciškonų vienuolį ir kunigą Maksimiljaną Kolbę (1982 m. Kolbė buvo paskelbtas šventuoju, Aušvico kankiniu), lenkų martirologijos Aušvico simbolizmą sustiprino religinis (katalikiškasis). Didžiulę įtaką jam turėjo 1979 m. Aušvice II-Birkenau laukuose Jono Pauliaus II aukotos Mišios, kuriose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių.
Skaitant Jono Pauliaus II homiliją, pasakytą Aušvico laukuose, į akis krenta pusiausvyros tarp aukų universalumo ir išskyrimo ieškojimas. Popiežius, kaip įprasta, kalbėjo apie „tautas“, „žmones“, paminėjo Maksimiljaną Kolbę ir Editą Stein (Aušvice nužudytą žymią Europoje filosofę, krikščione tapusią žydę), tačiau sykiu išskyrė tris aukų grupes, kurių Aušvice buvo daugiausia: žydus, sovietų karo belaisvius bei lenkus, prieš kuriuos naciai taip pat faktiškai vykdė genocidą. Vis dėlto kolektyvinėje lenkų atmintyje Aušvicas tuo metu egzistavo labiau kaip lenkų ar įvairių tautų aukų atminimo vieta, ko ir siekė režimas visus tris dešimtmečius.
Pirmoji platesnė diskusija apie Holokaustą Aušvice ir Holokaustą apskritai bei žydų ir lenkų santykius karo metu Lenkijoje ir už jos ribų įsižiebė 1984 m., kai Editos Stein atminimui visai prie Aušvico II-Birkenau tvoros įsikūrė seserų karmeličių vienuolynas. Dalis Lenkijos ir kitų šalių žydų į tokio objekto atsiradimą sureagavo jautriai: dėl tūkstantmetės Katalikų Bažnyčios vykdytų žydų persekiojimų istorijos krikščioniški simboliai žydų žudynių vietoje jiems kėlė ne pačius maloniausius jausmus, prabilta ir apie „Holokausto christianizaciją“. Galų gale, po kankinančių ginčų, vienuolynas buvo iškeltas atokiau Aušvico II-Birkenau.
Ginčai dėl karmeličių vienuolyno ir vėliau Aušvico teritorijoje bei spaudoje įsiplieskęs „kryžių karas“ Lenkijoje davė nelauktų (ir gerų) rezultatų. Per veik dešimtmetį trukusią diskusiją, kuri prasidėjo komunistinio režimo metais, o baigėsi jau laisvoje Lenkijoje, į vartoseną įėjo Holokausto terminas, buvo patikslintas aukų Aušvice skaičius, tačiau svarbiausia – pamažu imta geriau suvokti Aušvico I ir Aušvico II-Birkenau kaip Holokausto vietos reikšmė (1995 m. vos 8 proc. lenkų siejo Aušvicą su Holokaustu. 47 proc. apklaustųjų nurodė, kad tai lenkų žudynių vieta.
Todėl manau, kad vienas geriausių sprendimų Lietuvos švietimo ir atminimo politikoje, viena geriausių investicijų į jaunų žmonių ugdymą mūsų šalyje būtų galimybė lietuvių mokiniams aplankyti ne tik Gedimino pilį ir (kartu) „Akropolį“, bet ir Aušvicą (na gerai, pradžioje Panerius, Kauno IX fortą ir paskui Aušvicą).
2010 m. apklausa parodė esminį pasikeitimą. Jau 47 proc. lenkų siejo šią vietą su žydų genocidu. 2010 m. Krokuvos universiteto istoriko Mareko Kucios su kolegomis atliktas tyrimas rodo, kad Aušvicas yra visuotinai žinoma atminimo vieta. 95 proc. respondentų žinojo, kad tai genocido vieta, 94 proc. siejo ją su „daugybės lenkų žūties vieta“, 94 proc. – su Holokaustu, ir t. t. Kokie būtų rezultatai, jei surengtume panašią apklausą Lietuvoje apie Panerius ir Kauno IX fortą?). Natūralu, kad po 1990 m., atsižvelgus į faktus ir kitų šalių atminties institucijų bei atsiminimų bendruomenių pasiūlymus, muziejaus ekspozicijose (pagrindinėje ir „nacionalinėse“) atsirado subalansuotas požiūris į Aušvico istoriją.
Aušvicas šiandien – les rites de passage vieta
Per pastaruosius trisdešimt metų Aušvicas tapo must visit stotele Lenkijoje. 2019 m. Aušvicą I ir Aušvicą II-Birkenau aplankė rekordinis žmonių skaičius, daugiau kaip 2 300 000: 396 000 svečių iš Lenkijos, 200 000 atvyko iš Didžiosios Britanijos, 120 000 iš JAV, 104 000 iš Italijos ir kitur. Į Aušvicą taip pat atvyko 59 000 svečių iš Izraelio ir 42 000 lankytojų iš Airijos.
Osvencimo miestelyje Lenkijos vyriausybės sprendimu įkurto Tarptautinio Edukacijos apie Aušvicą ir Holokaustą centro veiklose pernai dalyvavo 18 000 žmonių. Svarbiausiu liudininku gilinantis į netolerancijos, rasizmo ir antisemitizmo šaknis (kokia ir yra šio Centro užduotis) tampa pati vieta ir artefaktai. Kiek iš šių šimtų tūkstančių atvyksta pasidirginti jusles (vadinamųjų „juodojo turizmo“ mėgėjų), kiek norėdami suprasti, kas yra Aušvicas, niekas neatsakys: kiek žmonių, tiek motyvacijų, tačiau svarbiausia, kad žmonės žino šią vietą ir žino, kad turi ją aplankyti.
Daugeliui lenkų, izraeliečių, amerikiečių jaunuolių piligrimystė į Aušvicą tapo savotišku, pasak Aušvico-Birkenau direktoriaus Piotro Cywinskio, les rites de passage į brandesnį gyvenimo etapą. Net ir atvykusieji for fun, manau, turi šansą gauti gerą smūgį į paširdžius.
Ką mums, lietuviams, reiškia Aušvicas?
Nežinia, kiek lankytojų į Aušvicą atvyksta iš Lietuvos... Veikiausiai nedaug, gal net visai mažai, ir tikrai mažiau nei 42 000 airių. Kas žino kodėl? Kas mus skiria nuo airių? Kiekvienas turės savo atsakymą, o mano hipotezė tokia: mūsų istorinės sąmonės fragmentiškumas, atsirandantis dėl pernelyg menko ir siauro susidomėjimo istorija (ypač visuotine), kaip ir vis dar silpnas europietiškumas, pastarąjį suprantant kaip tam tikrų bendrų istorinių siužetų, vietų, asmenybių žinojimą ir „spontanišką“ atminimą.
Dabartinė Europa iškilo iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių ir Holokausto traumos bei siekio, kad panašių baisybių ateities kartoms netektų išgyventi. Aušvicas ir jo atminimas yra apie tai. Mes esame pakeliui į tokį supratimą. Todėl manau, kad vienas geriausių sprendimų Lietuvos švietimo ir atminimo politikoje, viena geriausių investicijų į jaunų žmonių ugdymą mūsų šalyje būtų galimybė lietuvių mokiniams aplankyti ne tik Gedimino pilį ir (kartu) „Akropolį“, bet ir Aušvicą (na gerai, pradžioje Panerius, Kauno IX fortą ir paskui Aušvicą). Ši vieta būtų nepamirštamas jų les rites de passage į asmenybės brandą ir europietiškumą.
