Nuomonės

2020.01.17 17:51

Zigmas Vitkus. Partizanai Barto „Sutemose“: įspūdingi, bet tolimi

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2020.01.17 17:51

Advento pradžioje kino ekranuose pasirodžius Šarūno Barto filmui „Sutemose“, kuriame vaizduojamas partizanus remiančios lietuvių ūkininkų šeimos gyvenimas, netruko pasigirsti kritiškų balsų. Filme įžvelgtas partizanų menkinimas, kai kas prakalbo apie nederamai išleistus valstybės pinigus: Lietuvos kino centras filmui skyrė pusę milijono eurų. 

Nenuostabu: partizaninis karas yra pamatinis Lietuvos atminimo kultūros siužetas, todėl į kiekvieną jo reprezentaciją žiūrima ypač jautriai. Juolab kai Rusijos ideologai deda sistemingas pastangas partizanų kovą sumenkinti.

Aiškindamiesi, kaip ten yra „iš tikrųjų“ (čia dedu šypseną), nutarėme su bičiuliu į „Sutemas“ panirti patys. Nors meno kūrinys nėra tiksli vaizduojamo pasaulio buities ir būties rekonstrukcija, „Sutemose“ pasakojama pamatinio mūsų tapatybei reiškinio istorija, todėl, manau, teisėta kelti klausimus ir apie aptariamo laikotarpio vaizdavimo tikslumą, kuris, beje, prisideda ir prie didesnės meninės įtaigos. Prisimenate: viena iš kritikos iečių serialo „Černobylis“ kūrėjams smigo dėl kadre matomų įstiklintų daugiabučių balkonų arba seriale „Laisvės kaina“ boluojančių plastikinių langų bei kito laiko knygų lentynose.

Taip pat skaitykite

Bartas yra Bartas: lėtas, tamsus, niūrus, depresyvus, beveik (nors ir ne visiškai) beviltiškas. Tokios yra ir jo „Sutemose“. Jei kas ir sukurs kanonu tapsiantį filmą apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, tai turbūt ne šis režisierius... Ne proginis tai filmas, ir kitokio naivu buvo tikėtis (jei kas tikėjosi). Čia nerasi karinės romantikos (kuri, kartais mąstau, tėra pasąmoninis siekis anestezuoti karo baisybes) ir to, kas vadinama didvyriškumu. Priešingai: režisierius jus pakvies į sunkiai auštančią dieną, tą niūrią, atrodytų, niekad nesibaigiančią priešaušrio valandą, kurioje išnyrantys partizanų veidai atrodo tarytum mirusiųjų kaukės.

Po filmo, išėję į Vilniaus sutemas, su bičiuliais diskutavome apie viltį ar neviltį „Sutemose“. Ar paliko režisierius kokį nors šviesos spindulėlį savo herojams ir žiūrovui? Lyg ir ne. Partizanai visi iki vieno iššaudyti, Pliauga žiauriai sumuštas NKVD rūsyje išprotėja, Untė rauda prie jo.

Kiekviena(s) turime savąjį partizanų vaizdinį, susiformavusį mūsų smegenims sintezavus dešimtis ar šimtus pamatytų vaizdų. Barto partizanai, – jų būrys slapstosi netoli ūkininkų Pliaugų sodybos, – man priminė pelkių juodalksnius ir egles, tarsi būtų įvykusi mimikrija – žmonių virsmas į medžius. Menine prasme, be jokių abejonių, įspūdingas ir vientisas vaizdinys, dvelkiantis gal netgi savotiška pagoniška mitologija, kurios apraiškų kas nors jau galėjo aptikti „Niekas nenorėjo mirti“, ir visiškai priešingas „Vienui vieni“ kurtam partizanų įvaizdžiui, kur jie pabrėžtinai kariški, primenantys tarpukario Lietuvos kariuomenės kariškius.

Menine prasme „Sutemose“ daro stiprų įspūdį. Filmą verta žiūrėti vien dėl jo atmosferos. Barto filme ji, kaip ir kitose juostose, sunki. Bet ne dirbtina. Manau, daugelis esame išgyvenę kažką panašaus vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį – kai dūšioj sunku ir ilgu. Lėtas kadras, jei ateini į kino salę tinkamai nusiteikęs, nesitikėdamas greito veiksmo, neerzina, leidžia įsižiūrėti į detales – šaltame vėjyje šlamančias sausas žoles, sugrubusias ir purvinas rankas, vangius judesius tyloje; pajusti realų laiką (jis gali atrodyti ištęstas, bet juk kaime toks jis ir yra...), išgirsti garsus (žingsnių, gervių, vandens, vėjo) ir leisti jiems pamažu nutilti tavyje, o ne būti pertrauktiems kito kadro.

Jei režisierius siekė (o turbūt siekė) įveikti teatrališką (nenatūralią) kalbėseną, vis dar būdingą Lietuvos aktorystės mokyklai, šį kartą, man atrodo, pavyko. Nors keleto teatro scenai būdingų kalbos užsikirtimų ir virtuoziškų išsisukimų (išblaivinančių žiūrovą ir primenančių, kad tai vis dėlto „tik“ filmas), nepavyko išvengti. Nesu tikras, kaip būtų, jei herojai kalbėtų daugiau, bet personažai ir jų tarpusavio santykiai neatrodė išgalvoti – tikrai galėjai pamanyti tokius egzistavus.

Tiek Pliaugą (akt. Arvydas Dapšys) – bandantį išsaugoti orumą ir bent šiokį tokį savarankiškumą vyrą, jo įsūnį Untę (akt. Marius Povilas Elijas Martynenko) – protingą, jautrų, Dievu ir gyvenimu pasitikintį jaunuolį, partizanų būrio ryšininką, tiek jo įmotę (akt. Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė) – į praeitį pasinėrusią ir už patirtas nuoskaudas negalinčią atleisti moterį. Tiek ir kaimo skurdžius, sovietų valdžios verčiamus pirkti paskolų lakštus – jų rupi kalba, tarsi kalbėtų žemių pilna burna, puikiai išryškino dar didesnį nei jų, galo su galu nesuduriančių bėdžių – naujosios sovietų valdžios skurdą...

Žiūrėdamas istorinius filmus, negaliu liautis ieškojęs, kaip kartais sakau, „plastikinių langų senuose fasaduose“. Panašiai ornitologai, žiūrėdami filmus, turbūt norom nenorom girdi paukščių balsus ir fiksuoja netikslumus. „Sutemose“ išnyrantys netikslumai gal ir nėra esminiai, tačiau diskusijai galėtų būti įdomūs. Kai kurie veikiausiai atskleidžia šiandien mūsų istorinėje sąmonėje dominuojančius partizanų vaizdinius. Užbėgant už akių: kadangi filmo kūrėjų komandą konsultavo puikus partizanų karo specialistas, manyčiau, kad tam tikri istoriniai netikslumai atsirado ne dėl konsultanto neapsižiūrėjimo, o dėl kūrėjų kitokio apsisprendimo...

Štai ne visai įtikinama pasirodė partizanų stovyklos puolimo scena, bent jau puolimo pradžia. Nesu tikras, ar tokių puolimų metu „dirbdavo“ snaiperiai, ar ne per daug preciziška tokia taktika NKVD? Turbūt tai duoklė šiandienos veiksmo filmų žiūrovui, pratusiam prie taiklių snaiperių šūvių į galvas vaizdinių. Neįtikino ir „žvirblio“ – devynių partizanų būrio – šaudymas minosvaidžiu ar patrankėle. „Partizanistai“ galėtų pasakyti daugiau, bet kažin ar 1948 metais pildavo iš tokių priemonių?

Kaip ir paskui sunkvežimį ant puikių ristūnų joję pernelyg dailiais ir švariais mundurais, tarsi imperatoriaus kavalergardai, apsirėdę du NKVD‘istai. Keistokai atrodė ir Pliaugos slėptuvės jo paties sodyboje panauda, į kurią šeimininkas įlindo iškart po pašnekesio su neprašytais svečiais ir jiems dar tebesant sodyboje. Bet kas išties įtikino, tai Pliaugos kankinimo NKVD rūsyje scena, tas baisus smūgis, sukrečiančiai atskleidęs, kaip su mūsų žmonėmis elgėsi stalinistinio režimo tarnai. Tiesa, tikroviškumo NKVD‘istams būtų pridėjusi rusų kalba, nes dabar galima pamanyti, kad tardė lietuviai...

Turbūt visi atkreipė dėmesį, kad filme partizanai vaizduojami labiau kaip civiliai su ginklais nei kariai. Panašiai kaip ir Raimundo Banionio „Purpuriniame rūke“. Žinia, mūsų partizanai nuo kitų guerrillų (pvz., prancūzų ar italų) skyrėsi tuo, kad stengėsi nešioti uniformas ir kitus karinius ženklus, tuo sąmoningai pabrėždami savo, kaip kombatantų, statusą. Tai nesunku patikrinti Google panagrinėjus partizanų nuotraukas.

Štai ne visai įtikinama pasirodė partizanų stovyklos puolimo scena, bent jau puolimo pradžia. Nesu tikras, ar tokių puolimų metu „dirbdavo“ snaiperiai, ar ne per daug preciziška tokia taktika NKVD? Turbūt tai duoklė šiandienos veiksmo filmų žiūrovui, pratusiam prie taiklių snaiperių šūvių į galvas vaizdinių.

Žinia, šios mūsų partizanų praktikos sovietai ypač nekentė, todėl stengėsi nukautus partizanus kaip įmanydami „nuženklinti“ ir išniekinti. Civilių drabužiai dėvėti daugiau paskutiniais pasipriešinimo metais, bet „Sutemose“ vaizduojamas 1948-ųjų ankstyva žiema ar pavasaris, kai pasipriešinimas dar buvo stiprus. Apie tai galima spręsti iš į pelkes sugrįžusios pilkųjų gervių poros, kurią interpretavau ne tik kaip laiko nuorodą, bet ir vilties simbolį.

Tie, kuriuos erzina Barto filmuose kuriama nuotaika – balansuojanti ant melancholiškumo ir depresijos ribos, „Sutemose“ turės dar vieną galimybę susierzinti. Nekvestionuojant režisieriaus braižo ir sumanymo (kaip nori ir gali žmonės, taip ir kuria...), klausiau savęs, kiek tokios nuotaikos – pavadinkime ją slogučiu – galėjo būti mūsų partizanų kasdienybėje? Ar ji dominavo? Ypač kai kovotojai lankydavosi pas savo rėmėjus (būrio apsilankymo ir vakarojimo pas Pliaugas scena). Skaitant partizanų atsiminimus, susidaro įspūdis, kad būdami pas savus, kovotojai elgėsi priešingai – siekdavo palaikyti jų (ir savo) dvasią. Jei tokia nuotaika būtų dominavusi, mąsčiau, partizanai nebūtų taip ilgai išsilaikę. Slogutis – menkas motyvatorius.

Galbūt čia į režisieriaus galvą nejučiomis prasiskverbė sovietmečiu nukalta partizanų (sovietiniame naratyve – „banditų“), rezignacijos ir agonijos apimtų kovotojų (pavyzdžiui, filmuose „Paskutinis šūvis“ (1960), „Vyrų vasara“(1970) ar „Sužeista tyla“ (1980)), „klišė? Nemanau, kad partizanai žvarbią žiemą ar pavasarį turėjo išlikti žvalūs, bet nebūtinai rezignavo. Bunkerių sunaikinimas (filme vaizduojamas laikas iškart po to) galėjo slėgti, bet sykiu turėjo / galėjo aktyvuoti išlikusiųjų gyvybines jėgas. Dabar gi ne visai aišku, ką jie veikia tose pelkėse. Gal slepiasi, norėdami pralaukti sovietų kariuomenės siautimus? Bet siautimų lyg ir nevyksta... Priešingai, susidaro įspūdis, kad būrys čia įsirengęs ilgam, ir išsivadavęs nuo melancholijos ima veikti – baudžia skundikus, naujakurius ir savinasi gyventojų maistą. Pusiau slaptomis gvelbia net iš savo rėmėjų, nuo kurių priklauso būrio likimas...

Nežinau, kaip kitiems, bet „Sutemose“ aš pajutau iš sovietinių filmų pažįstamą partizanų svetimumo „žmonėms“ schemą. Žinia, sovietų formuotame Lietuvos pokario vaizdinyje, kaime buvo trys veikėjai: tarybiniai aktyvistai, „miškiniai“ ir „žmonės“ (= taikūs valstiečiai), į kurių ramybę kėsinosi antrieji. Šiame vaizdinyje „miškiniai“ vaizduojami kaip „žmonėms“ svetimi padarai (tarsi nebūtų kilę iš tų pačių „žmonių“), su jais nesusiję ir neremiami, o jei remiami, tai tik iš baimės. Barto (o gal labiau Vinco Giedros kūrinio „Sviesk, Dovydai, akmenį!“, kurio romano motyvais sukurtas filmas?) partizanai taip pat pozicionuojami kaip mažai susiję su aplinka, ir, jei ne naivusis Untė, palaikantis ryšį tarp jų ir „šiapusinio“ pasaulio, – galėtų nugrimzti į pelkes, iš kurių jie, atrodo, ir yra kilę...

Po filmo, išėję į Vilniaus sutemas, su bičiuliais diskutavome apie viltį ar neviltį „Sutemose“. Ar paliko režisierius kokį nors šviesos spindulėlį savo herojams ir žiūrovui? Lyg ir ne. Partizanai visi iki vieno iššaudyti, Pliauga žiauriai sumuštas NKVD rūsyje išprotėja, Untė rauda prie jo. Taip ir galėtų baigtis. Jei ne tos pačios dvi gervės, kurias metęs žvilgsnį pro ertmę rūsio sienoje pamato Untė. Vargu ar jam šie nuostabūs paukščiai tada galėjo reikšti viltį, veikiau priešingai, pabrėžti neviltį, bet mes, šio filmo žiūrovai 2019-aisiais, žinome, kad... stebuklas vis dėlto įvyko. Nors tada taip sunku būtų buvę patikėti jo galimybe. NKVD‘istai būtų pašiurpę, jei laiko mašina būtų galėję nusikelti 71 metus į priekį ir pamatyti, kas įvyko. 88-erių sulaukusį Untę, o Atgimimo metu – jam nebūtų buvę nė šešiasdešimties. Tikėkime, kad jis to laiko sulaukė...

Svarstydamas apie „Sutemose“ vertę, padariau tokias išvadas: „kanoninio“ meninio filmo apie partizanų karą – aprėpiančio įvairius šio reiškinio aspektus – dar teks palūkėti (aukso vidurys tarp slogučio apimtų partizanų ir žvalių kovotojų už laisvę vaizdinių Lietuvos kine, mano akimis, dar nerastas...); kiekviena sudėtingos XX a. mūsų istorijos reprezentacija, kad ir kokia ji būtų savaip sudabartina praeitį ir turtina mūsų pokario laikotarpio reprezentacijų archyvą. Ką iš jo ištraukti ir kaip pristatyti, pavyzdžiui, mokiniams, studentams ar kariškiams – metodologijos klausimas. Jei būčiau mokinys, man būtų įdomiausia palyginti ir apmąstyti partizanų reprezentacijas skirtinguose meniniuose filmuose bei analizuoti partizanų atsiminimus.

Kiekviena(s) turime savąjį partizanų vaizdinį, susiformavusį mūsų smegenims sintezavus dešimtis ar šimtus pamatytų vaizdų. Barto partizanai, – jų būrys slapstosi netoli ūkininkų Pliaugų sodybos, – man priminė pelkių juodalksnius ir egles, tarsi būtų įvykusi mimikrija – žmonių virsmas į medžius.

Didžiausią Šarūno Barto filmo „Sutemose“ naujumą matyčiau ne pokario Lietuvos kaimo ir partizanų vaizdavime – man regis, čia nepasiūlyta nieko naujo: įvairioms žmogiškosioms nuodėmėms pasidavusių rezignuojančių partizanų ir „nuo abiejų pusių“ kenčiančių kaimo žmonių vaizdinys nuosekliai plėtotas sovietmečiu, – bet tai, kad jame bene pirmą kartą Lietuvos kinematografijoje apie pokarį užkabinta – tiksliau, iškelta į centrą – partizanų rėmėjų ir ryšininkų drama.

Taip pat skaitykite

Naujausi