Nuomonės

2019.12.25 17:15

Zigmas Vitkus. Lietuvos žydų kultūros ir istorijos reprezentacijos: kas įvyko 2019 metais?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2019.12.25 17:15

Viešasis diskursas apie Lietuvos žydų istoriją yra turbūt gyviausias, giliausias ir plačiausias nei bet kada anksčiau. Galima kalbėti net apie žydų kultūros brendą: smalsiems ir išsilavinusiems lietuviams patinka ir klezmeris, ir Levinas. 

Mokslininkai tiria, menininkai kuria, šviesūs mokytojai ne tik moko, bet ir akcentuoja, žurnalistai rašo, o dalis savivaldybių jau suprato, kad krašto žydų istorijos paveldas – svarus simbolinis kapitalas. Šiame rašinyje pabandžiau atrinkti ir pristatyti 2019 metų Lietuvos kultūros įvykius, susijusius su Lietuvos žydų istorijos, ir ypač Holokausto, reprezentacija: leidinius, paminklus, meninius projektus, parodas. Nereikia ir sakyti, įvykių atranka – subjektyvi ir negalutinė, tačiau nemaža įdomaus ir naudingo, tikiu, čia rasite. Pradėkime nuo paskutinių naujienų.

Prieš porą savaičių Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus atvėrė keturkalbę interneto svetainę www.paneriumemorialas.lt, kurioje galima susipažinti su šios Holokausto vietos objektų istorija ir vaizdais. Didelė dalis objektų aptikti pastaruosius ketverius metus vykdytų neinvazinių (geofizikinių) tyrimų metu. Svarbu tai, kad svetainė artimiausioje ateityje taps platforma mobiliesiems įrenginiams. Nuskaičius QR kodus prie memoriale esančių objektų, lankytojai galės gauti išsamesnės informacijos apie kiekvieno jų istoriją būdami autentiškoje vietoje.

Tas pats muziejus tęsia žymių menininkų litvakų kūrybinio paveldo pristatymą. Prieš trejus metus lankytojai buvo kviečiami į skulptoriaus Žako Lipšico parodą, o šių metų pabaigoje atidaryta Vilniuje gimusio Brazilijos dailininko modernisto Lasario Segallo (1889–1957) dailės kūrinių paroda. Eksponuojami tapybos, akvarelės, grafikos, skulptūros darbai, atskraidinti iš San Paule veikiančio kūrėjo muziejaus. Inter alia po Lietuvą keliauja ir šio muziejaus darbuotojos Danutės Selčinskajos – ilgus metus purenančios žydų gelbėjimo istorijos vagą – parengta paroda apie pasaulio teisuolius „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbsti visą pasaulį“.

Tarptautiniame konkurse Varšuvos geto muziejaus vizualiniam identitetui sukurti iš 216 kūrėjų nugalėtoja išrinkta lietuvių komunikacijos dizaino ir prekės ženklų kūrėjų DADADA studija. Beje, ši grupė sukūrė įsimenantį Lietuvos jūrų muziejaus Etnografinės žvejo sodybos konceptą ir dizainą. 2018 m. įsteigtas Varšuvos geto muziejus bus atidarytas 2023 m., minint 80-ąsias Varšuvos geto sukilimo metines.

Geros valios fondo lėšomis 2018 m. išleistas vilniečio Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ (iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas), kuriam dizainą sukūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, pasauliniame TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse bus pristatytas geriausiųjų šiųmečių pasaulio dizaino darbų kataloge.

Bene pirmasis nuotykinis romanas apie kovą dėl litvakų kultūros palikimo – „Gaono kodas“. Knygos autoriaus vilniečio žurnalisto Ryto Sabo dėmesio centre – netoli Ukmergės esantis Želvos miestelis (štetlas), – bet ne tik. „Norėjau parodyti, kad mano tėvynės istorija yra daugiau nei legendos apie geležinį vilką ir Margirio auką“, – sako knygos autorius. Knygos centre – detektyvinė istorija apie įvairių šalių saugumo tarnybų ir mafijos grumtynes dėl slapto žydų išminčiaus Elijo ben Saliamono Zalmano – Vilniaus Gaono raštelio.

Kitų šalių auditorijas pasiekia Vilniaus universiteto istoriko Aurimo Švedo ir teatrologės, germanistės, vienos iš Atviros Lietuvos fondo Lietuvoje steigėjų ir vadovių, Holokaustą išgyvenusios Irenos Veisaitės pokalbių knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Šiemet knyga išversta į vokiečių kalbą. Vokiečių leidėjai knygą pervadino „Šimtmečio gyvenimas Lietuvoje“, išryškindami pagrindinį knygos autorių metodą – per vieno išskirtinio žmogaus biografiją atskleisti sudėtingą praėjusio amžiaus Lietuvos istoriją. Knyga jau išversta į rusų, anglų ir lenkų kalbas.

Lietuvos kultūros tarybai triskart neskyrus finansavimo Matildos Olkinaitės, jaunos žydaitės, rokiškietės poetės, nužudytos Holokausto metu, eilėraščių ir dienoraščio leidybai, per tris dienas privatūs asmenys iš Lietuvos ir svečių šalių šiam tikslui suaukojo 10 000 eurų. Tiesa, vėliau, liepą, šios knygos leidybą Lietuvos Vyriausybės kanceliarija įtraukė į 2020-ųjų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų metų programą. Knyga turėtų pasirodyti 2020 m. pabaigoje. Lietuviškai rašiusios Olkinaitės gyvenimas ir kūryba turi didžiulį potencialą tapti to, ką prarado Lietuva Holokausto metu simboliu.

Metų knyga Lietuvos (ir Lenkijos) žydų tematika veikiausiai reikėtų laikyti JAV istoriko Davido E. Fishmano istorinę studiją „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ (iš anglų kalbos vertė Olga Lempert), kuri 2018 m. laimėjo „National Jewish Book Award“ knygų apie Holokaustą kategorijoje. Istoriškai tikslioje ir, kaip anglosaksų akademijai būdinga, gyva kalba parašytoje studijoje pasakojama grupelės Vilniaus žydų intelektualų – Avromo Suckeverio, Szmerke‘ės Kaczerginskio, Zeligo Kalmanovičiaus ir kitų, nacių įsakymu turėjusių atrinkti knygas išsiųsti į Vokietiją ar sunaikinti vietoje, pastangas išgelbėti kuo daugiau rašytinių dokumentų.

Jau beveik parengus šį rašinį pasiekė dvi naujienos: viena apie ką tik išleistą Vilniaus universiteto religijotyrininkės Aušros Pažėraitės monografiją „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“, kurioje autorė naujai interpretuoja ir taip aktualizuoja kelių žydų mąstytojų, tarp jų Vilniaus Gaono ir jo mokinių, Emanuelio Levino ir kt., paveldą. Kita naujiena – apie Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto su Lenkijos instituto parama perleistą vilniečio avangardo fotografo Mojze‘ės Worobejczyko (1904–1995) albumą „Vilniaus žydų gatvė“, kuriame užfiksuoti 1930–1931 m. Vilniaus Žydų gatvės vaizdai.

Paminėtinos ir dvi kraštotyrinės studijos apie žydų gyvenimą Lietuvos provincijoje. Tai prieš porą metų pasirodžiusio enciklopedinio žinyno „Holokaustas Žemaitijoje“ autorių Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bergmano naujas darbas „Vilkijos getas 1941 metais“. Taip pat Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojos Monikos Žąsytienės veikalas „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ Vilniečio žurnalisto Aarono Garono (1919–2009) vaikai išleido novatoriško dizaino jidiš kalba leidžiamiems periodiniams leidiniams tėvo rašytų straipsnių rinktinę apie tarpukario žydiškąjį Vilnių Vilnietiškas žydų pasaulis. Paminėtina ir prieš gerą savaitę pasirodžiusi istoriko Arūno Bubnio knyga „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys“, kurioje pristatoma šio dešimtis tūkstančių vilniečių žydų sušaudžiusio būrio istorija.

Du teatro spektakliai apie Holokaustą ir jo poveikį dabarčiai. Klaipėdos dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas gruodį pristatė lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko „Mūsų klasę“, kurioje, remiantis žudynių Jedvabnėje istorijos pavyzdžiu, apmąstomos žmogaus polinkio į smurtą ir kito žmogaus dehumanizavimo priežastys. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko tą pačią problematiką nagrinėjančio „folklorinio siaubo miuziklo“ pagal Michalo Walczako pjesę „Mūsiškiai“ (rež. Artūras Areima) premjera.

Dramaturgo Rimanto Ribačiausko, režisieriaus Manto Jančiausko, kompozitorių Jūros Elenos Šedytės ir Andriaus Šiurio garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ premjera (prodiuseris – kūrybinė kompanija „Operomanija“, pagrindinis partneris – Žydų kultūros ir informacijos centras). Kūrinio dalyviai kviečiami į kelionę (su ausinėmis) po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Pasak autorių, „kelionės garsinis žemėlapis sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų muzikinių fragmentų, o judėjimo kryptį brėžia keturi Holokaustą išgyvenusių, po karo iš gimtosios Vilnos į Izraelį persikėlusių žmonių balsai“.

„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuro“ inicijuotas „Istorijų festivalis“. Šių metų festivalio veidai Helena Holcman (vokiečių dailininkė, Holokausto metu netekusi vyro ir dukters), Rosian Bagriansky (lietuvių išgelbėta žydaitė) ir Henryʹis Parlandas (suomių rašytojas). Festivalio akcentu rengėjai pasirinko Kauno geto orkestro istoriją. Programą „Paskutinis koncertas. Kauno geto atminimui“ atliko Kauno miesto simfoninis orkestras, kuriam libretą sukūrė autorė ir režisierė Agnė Dilytė. Jei „Glaisto“ autoriai tyrė praeities įsivaizdavimo ir dabarties ryšius, „Paskutiniajame koncerte“ koncentruotasi į menininko padėtį Holokausto metu.

Telšiuose tiksliai pagal istorinę medžiagą atkuriama Ješiva – viena žymiausių pasaulyje judaizmo dvasinių mokyklų. Restauruojama Alytaus sinagoga, aptvarkyta Žemaičių Naumiesčio sinagoga. Švėkšnos sinagogos atkūrimo darbai kol kas neįsibėgėjo (atlikti tik avarinės pastato būklės likvidavimo darbai), tačiau tai turbūt laiko klausimas. Aktyvūs ir įkvepiantys Švėkšnos bendruomenės nariai, tokie kaip Monika Žąsytienė ir Švėkšnos moksleiviai, neleis neįgyvendinti šio projekto. Ten, kur sinagogų neliko, įrengiami jų atminimo ženklai. Toks ženklas atsirado Mažeikių sinagogos vietoje. Tęsėsi Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrimai, kuriems vadovavo Izraelio senienų tarnybos archeologas Jonas Seligmanas ir Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgų archeologas Justinas Račas, o finansavo Geros valios fondas.

Visai neseniai pagarsintas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas nugriauti sinagogos vietoje (faktiškai ant jos) chruščiovmečiu pastatytą vaikų darželį ir galbūt įsteigti šioje urbanistinėje dykroje memorialą.

Lietuvių kaimynų žydų (arba žydų kaimynų lietuvių) atminimas Merkinėje. Šiemet sukako 660 metų nuo miestelio paminėjimo istoriniuose šaltiniuose ir 450 metų, kai Merkinė gavo miesto teises. Šių jubiliejų proga centrinėje miesto aikštėje atsirado simbolis – dvejos dvivėrės medinės durys, primenančios apie čia prieš karą buvusias žydų krautuves. Jas sukūrė merkiniškis meistras Margiris Buržinskas. Kartu su naujosiomis durimis buvo eksponuojamos ir senosios Merkinės žydo meistro pagamintos namų durys. Ne mažiau svarbu, kad Merkinėje šiemet savivaldybės ir Merkinės krašto muziejaus iniciatyva pastatyti informaciniai stendai prie sinagogų, senųjų žydų kapinių, šalia Holokausto aukų kapavietės. Šiemet apskritai atsirado nemažai nuorodų ir į kitas Holokausto aukų kapavietes (remiuosi Švenčionių ir Ignalinos r. pavyzdžiais).

Vilniaus miesto savivaldybės programos „Kuriu Vilnių“ rėmuose sukurtas urbanistinis meno kūrinys – „Sienos prisimena“ / „Walls that remember“. Dailininkės Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė ir Lauryna Kiškytė ant istorinių Gaono, Stiklių ir Mėsinių gatvių pastatų sienų sukūrė penkis grafičius, atkuriančius tarpukario laikotarpio Vilniaus žydų gyvenimo epizodus. Nuskenavus QR kodus prie šių kūrinių lankytojai savo mobiliuosiuose įrenginiuose galės pamatyti autentiškas šiuos meno kūrinius įkvėpusias nuotraukas, kūrybinio proceso vaizdus ir interaktyvų žemėlapį.

Bene svarbiausias ir masiškiausias įvykis – liepą Jurbarke atidarytas sinagogų aikštės memorialas (skulpt. Dovydas Zundelovičius). Trejus metus kurtas paminklas dedikuotas dingusiai Jurbarko žydų bendruomenei. Man jis pavyzdinis ne tik dėl meniškumo bei meistrystės, bet ir dėl viso kūrybos proceso. Projektas įgyvendintas iš Jurbarko kilusių žydų ir jų palikuonių, jurbarkiečių ir kitų žmonių surinktomis lėšomis. Šio memorialo pagrindinis motyvas – banguojančios granito juostos – tarsi Nemuno upė. Jose jidiš ir anglų kalbomis surašytos tūkstančio Jurbarke gyvenusių žydų šeimų pavardės. Virš granitinių „bangų“ – centrinis memorialo elementas, primenantis įspūdingą senąją medinę Jurbarko sinagogą.

Lietuvos viešojoje erdvėje nuskambėjo pasiūlymas sukurti nacionalinį Holokausto Lietuvoje aukoms atminti memorialą. Tokią mintį išsakė Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas Ray (Rimvydas) Bartkus, sykiu pateikdamas ir architektūrinę galimo memorialo idėją. Kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, autorius yra sulaukęs moralinio palaikymo iš Lietuvos žydų bendruomenės, su kuria šia tema šnekamasi trejus metus. Kadangi išsakyta mintis nesukėlė visiškai jokio platesnio rezonanso, reikia manyti, kad kol kas nei visuomenė, nei politinis elitas tokio memorialo reikmės dar nemato... Nujaučiu, kad tokią reikmę padės įžvelgti po dviejų metų Šeduvoje atsidarysiantis muziejus „Dingęs Štetlas“, kuris taps tikra bomba.

2020-uosius Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Minėjimo priemonių planas patvirtintas, pinigai numatyti. Pamatysime ir daug „ne valdiškų“ įatmintinimo iniciatyvų. Bus įdomu.

Vienas iš Lietuvos žydų bendruomenės argumentų, kodėl ji neteikia pirmenybės nacionaliniam paminklui Holokausto Lietuvoje aukoms – tai koncentravimasis į memorialo žydų gelbėtojams sukūrimą. Toks memorialas, paskutinėmis žiniomis, turėtų atsirasti per porą metų. Tuo tarpu Šiauliuose jau išrinktas Pasaulio tautų teisuolio skvero meninės / architektūrinės idėjos konkurso projekto nugalėtojas – Šiaulių universiteto ir VDU vizualiųjų menų katedros dėstytojas Adas Toleikis ir jo projektas „Jungtis“. Šiaulių žydų bendruomenės inicijuotą projektą tikimasi įgyventi 2020–2021 m. sandūroje. Idėjos projekto akcentas: lietuvišku ornamentu apjuosta Dovydo žvaigždė.

Vis daugiau paminklų atsiranda Lietuvos miestų ir miestelių viešosiose erdvėse ar prie žydų genocido vietų. Toks paminklas atidengtas Zarasuose (zarasiškių litvakų Izraelyje komiteto pirmininko Grišo Deičo iniciatyva, pusę paminklo išlaidų padengė Zarasų rajono savivaldybė) ir prie Biržų, Pakamponyse (Abelio ir Glendos Levittų iš Izraelio iniciatyva; pa­mink­las pa­sta­ty­tas lietuvių ir žydų suaukotomis lėšomis). Pačiame Biržų mieste, Atminimo skvere, Jad Vašemo Pasaulio tautų teisuolių sodo pavyzdžiu, pasodinti atminimo medeliai šio krašto žmonėms, Holokausto metu gelbėjusiems žydus. Kelmėje Jakovo Bunkos Paramos ir Labdaros fondo iniciatyva, finansavus Geros valios fondui, pastatytas paminklas rašytojui Ichaakui Merui, o Vilniuje atidengta atminimo lenta Žydų mokslo institutui (YIVO). Vaiguvoje, Kelmės rajone, vietos bendruomenės iniciatyva iškilo paminklinis akmuo Pasaulio tautų teisuolei medikei, pedagogei vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Mano akimis, vienas įdomiausių projektų – ant Pasaulio tautų teisuolių lietuvių antkapių atsiradę atminimo ženkliukai – 76 milimetrų skersmens žalvarinės plokštelės, kuriose pavaizduotos dvi susikibusios rankos, raidės A. A. ir užrašai apie čia palaidotą Teisuolį lietuvių, anglų ir jidiš kalbomis. Tai vilniečio architekto Tauro Budzio iniciatyva. Žydus gelbėjo Budzio dėdė – kunigas Feliksas Ereminas. Gavus giminių sutikimą, šiuo ženklu papuošta daugiau nei 50 Teisuolių antkapių. Pasaulio tautų teisuoliais šiandien pripažinti 908 Lietuvos piliečiai. Sykiu buvo pristatytas ir internetinis katalogas (https://www.teisuoliuatminimas.lt/), leidžiantis sužinoti, kur palaidoti teisuoliai.

Be anksčiau minėtų įvykių reikėtų užsiminti apie kitų įstaigų, tokių kaip Vilniaus viešoji žydų biblioteka (čia vykstančios paskaitos), Judaikos tyrimų centras (YIVO dokumentų skaitmeninimo projektas) ar Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti (mokytojų, žurnalistų mokymai, programa „Atminties kelias“ ir kt. renginiai), Vilniaus universitetas („Atminties diplomai“) ar „Macevos“ (senųjų žydų kapinių saugojimas), įdirbį, kurio rezultatai matomi jau šiandien. Man atrodo, kad Lietuvoje bręsta (ir jau subrendo) nemažai žmonių, kuriems Lietuvos žydų istorija yra sava...

Pačiai pabaigai palikau du įvykius, susijusius su dviejų istorinių pastatų Vilniuje transformacijomis. Šių metų pradžioje buvo (pagaliau) demontuoti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios laiptai – dvigubo nusikaltimo (prieš reformatus ir žydus) liudininkai, – kurie „pragmatiškojo“ sovietinio režimo metu buvo pastatyti iš sunaikintų Užupio žydų kapinių antkapių. O vasaros viduryje (irgi – pagaliau) uždarytas Lukiškių kalėjimas – dviejų totalitarinių režimų nusikaltimų simbolis, – kurį teko paveldėti nepriklausomai Lietuvai. Šio objekto, be kita ko, tūkstančių Vilniaus žydų tarpinio punkto į Panerius, konversija į (ką?) yra bene įdomiausias ir sudėtingiausias architektūrinis ir muziejinis projektas Lietuvoje.

2020-uosius Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Minėjimo priemonių planas patvirtintas, pinigai numatyti. Pamatysime ir daug „ne valdiškų“ įatmintinimo iniciatyvų. Bus įdomu.

Taip pat skaitykite

Populiariausi