„Kad ir kiek šlifuoji pasirodymą, nei pusfinalyje, nei finale negali tiksliai nuspėti, kokį pasirodymą išvysi. Kartais užtenka atsistoti ne į tą vietą ar kokiai nors įrangai nesuveikti ir gali nutikti įvairiausių siurprizų. „Eurovizija“ visada yra šiokia tokia loterija“, – LRT.lt sako Lietuvos eurovizinio pasirodymo transliacijos režisierius Povilas Varvuolis, dirbęs jau 9-oje „Eurovizijoje“. Su juo pasikalbėjome apie konkurso užkulisius ir ne mažiau įspūdingus tarptautinius projektus, kurie jo laukia iškart po „Eurovizijos".
– Jums ši „Eurovizija“ – jau devintoji. Tačiau net ir tie, kurie konkurse dirba ne vienus metus, sako, kad kaskart čia atvykę jaučiasi kaip pirmąsyk. Panašus jausmas lydi ir jus?
– Lydi. Pirmąją savaitę visada jautiesi taip, lyg tai būtų pirmas kartas. Vis tik nuo vienos „Eurovizijos“ iki kitos praeina nemažai laiko, metai. Per juos dalykai pasimiršta, bet panašiai kaip ir išmokus važiuoti dviračiu, įgūdžiai niekur nedingsta – viskas greitai atsimena ir pasidaro labai pažįstama.
– Lyginant su ankstesniais metais, šių metų konkurse netrūko nesklandumų, Lietuvos atstovo Lion Ceccah pasirodymo transliacijoje buvo ne iki galo įgyvendintų dalykų.
– Tam tikrų iššūkių išties buvo. Su jais susidūrėme jau per pirmąją repeticiją arenoje: ne viskas buvo paruošta, ne visa technika veikė, dėl ko negalėjome tinkamai išanalizuoti pasirodymo, pamatyti tam tikrų kadrų. Teko galvoti, kaip išsisukti. Per svarbiausias repeticijas buvo panašiai. Organizatoriai, aišku, kaskart atsiprašo ir pasižada, kad viską pataisys, bet niekada nežinai, kas bus kitą kartą.
Su tokiu jausmu ir gyvenome, bandėme suprasti, kaip susidariusioje situacijoje nardyti ir pasiekti rezultatą, kas šiemet tikrai nebuvo lengva. Vienos iš pusfinalio repeticijų metu ekrane neišvydome kertinių pasirodymo vietų – juodai baltų kadrų, nesuveikė tam tikri efektai. Buvo nusivylimo banga, nepaisant to, pirmasis pusfinalis pavyko neblogai.
Finalo vaizdu esu daugmaž patenkintas, bet tikrai ne iki galo. Tačiau „Eurovizijoje“ turi išmokti atsirinkti prioritetus ir koncentruotis į tai, kas svarbu, o detales palikti organizatorių komandos rankose ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Kad ir kiek šlifuoji pasirodymą, nei pusfinalyje, nei finale negali tiksliai nuspėti, kokį pasirodymą išvysi. Kartais užtenka atsistoti ne į tą vietą ar kokiai nors įrangai nesuveikti ir gali nutikti įvairiausių siurprizų. „Eurovizija“ visada yra šiokia tokia loterija. Tik jei labiau pasistengi, galimybės laimėti didėja.
– Sakoma, kad nors ir prasidėjo kaip dainos konkursas, „Eurovizija“ jau nėra vien tai, čia labai svarbus vaizdas. Pritartumėte?
– Vienas bičiulis puikiai pasakė – tai ne dainos, o dainos teatro konkursas. Negaliu nesutikti. Daina, žinoma, yra labai svarbus dalykas, lemiantis galutinį rezultatą, bet viskas, kas yra aplink ją, yra tarsi nedidelis barjeras, kurį turi peržengti, kad laimėtum. Jei turi gerą dainą ir gerą pasirodymą, galimybės laimėti išauga. Jei turi gerą dainą, bet nepadirbėjai su pasirodymu, – šansai mažėja.
– Kuriuos kitus šių metų konkurso pasirodymus išskirtumėte?
– Nevertinsiu dainų, bet kalbant apie vaizdinę pasirodymo dalį, technologiniai stebuklai, kuriuos daro švedai, visada labai įdomūs ir paliekantys įspūdį. Choreografija, lazeriai, šviesos – viskas, ką matome scenoje neleidžia suabejoti, kad jie tikrai moka daryti šou. Maloniai nustebino ir Lenkijos komanda, paruošusi išties aukšto lygio pasirodymą, kurį būtų galima lyginti su pasaulinių žvaigždžių šou, nors pati daina, mano vertinimu, nėra labai stipri.
– Kaip minėjau, jums ši „Eurovizija“ jau devinta, kuo ji kitokia už anksčiau buvusias?
– Turbūt tuo, kad pirmąkart galėjau „Eurovizija“ pasimėgauti ne tik darbine prasme. Pirmąkart galėjau tiek laiko praleisti su komanda, kartu patyrinėti Vieną. Anksčiau tokios galimybės neturėjau ir viso to iki galo nepatirdavau. Aišku, viskas priklauso ir nuo komandos, su kuria drauge atvykai. Šiemet visa komanda tikrai puiki, labai džiaugiuosi ir prie vizualinės pasirodymo dalies kartu dirbusiais mūsų atstovo vadybininku Vitalijumi Gyliu, šviesų dailininku Mantu Frolenko, ir Lietuvoje likusiais vizualizacijų dizaineriu Ignu Blažiu bei skulptūros kūrėja Sigita Šimkūnaite.
Sakyčiau, jog „Eurovizija“ nuo kitų mano darbų tuo ir skiriasi, kad paprastai vykstu dirbti vienas arba su nedidele „CuePilot“ komanda, čia mūsų atvyksta kiek daugiau. Tai prideda papildomo žavesio, kurio nebūna, kai vyksti vienas.
– Ne paslaptis, jog ir be „Eurovizijos“, dirbate su įspūdingais projektais ir garsiausiais muzikos pasaulio vardais, kaip pavyzdžiui, Beyonce, Justinas Timberlake`as ar Harry Stylesas. Kas laukia po „Eurovizijos“?
– Iš tiesų pastarieji mėnesiai nuo rudens buvo labai neblogi – rudenį teko padirbėti Niujorke, „Victoria`s Secret“ mados šou, vėliau – Los Andžele, kur prieš pasirodant antrajai „The Wicked“ daliai, dirbau prie specialaus „The Wicked“ renginio garsiajame „Dolby“ teatre, kuriame rengiami „Oskarų“ ir „Grammy“ apdovanojimai.
Pagrindinis šių metų projektas, kurį vis norisi paminėti – koncertas „Harry Styles. One Night in Manchester“, kurį galima pamatyti „Netflix“ platformoje. Tai buvo įspūdinga produkcija, labai didelis renginys ir greitas grafikas. Turėjome savaitę repeticijoms, dieną koncerto filmavimui, ir dieną – montažui. Iškart po to turėjome paruoštą filmą atiduoti „Netflix“. Tempas buvo milžiniškas, bet rezultatas – labai geras.
Po „Eurovizijos“ turėsiu vos savaitę atsikvėpti, bet per ją jau galvosiu apie kitus projektus. Per artimiausią pusantro mėnesio laukia trys dideli projektai su labai garsiais muzikos pasaulio vardais, tačiau apie juos kalbėti negaliu – esu pasirašęs griežtas konfidencialumo sutartis. Neabejoju, kad bus labai įdomu.
Daugiau naujienų apie 70-ąją „Euroviziją“ rasite čia.
