Žemė ir Saulės sistema, kurioje ji skrieja, nėra nejudamai įtvirtintos erdvėje; jos sukasi – lėtai ir didingai – tarsi šoktų galaktinį valsą aplink Paukščių Tako centrą. Dažnai nėra galimybių sužinoti, kokia trajektorija visus tuos milijardus metų juda Saulės sistema, tačiau visai neseniai buvo rasta naujų užuominų, dešimtis tūkstančių metų pratūnojusių įšaldytų Antarkties ledynuose, skelbia „ScienceAlert“.
Pastaraisiais dešimtmečiais Antarkties ledo skydas tapo neįkainojamu informacijos apie mūsų planetos istoriją šaltiniu. Jis maždaug prieš 35 milijonus metų pradėjo sluoksnis po sluoksnio formuotis iš krintančio sniego, o kiekviename sluoksnyje liko įšaldytos iš atmosferos patekusios dalelės. Laikui bėgant šios sluoksniuotos sankaupos, suspaustos savo pačių svorio, virto vertikalia laiko kapsule, iš kurios mokslininkai gali išgauti ilgus ledo cilindrus, leidžiančius chronologiškai atkurti atmosferos pokyčius per milijonus metų.
2019 m. branduolinės astrofizikos specialistas Dominikas Kollias iš Vokietijos ir jo kolegos ištyrė ką tik iškritusį Antarkties sniegą ir jame aptiko nedidelį kiekį geležimi-60 vadinamo geležies izotopo. Dabar šio izotopo jie rado ledo šerdyse, kurių amžius siekia nuo 40 000 iki 81 000 metų.
Geležis-60 susidaro tik tam tikromis ekstremaliomis sąlygomis, kurių Žemėje natūraliai nebūna, pavyzdžiui, supernovų (žvaigždžių) sprogimų metu. Atsižvelgdami į tai, kaip šis izotopas formuojasi, mokslininkai mano, kad Žemėje – tiek vandenynų nuosėdose, tiek neseniai iškritusiame sniege – jo randama dėl to, kad Saulės sistema judėjo – ir galbūt vis dar juda – per supernovų liekanas.
Atradę geležies-60 pėdsakų paviršiniame sniege, D. Kollis ir jo kolegos nusprendė tiesiogine to žodžio prasme pasikapstyti giliau ir išsiaiškinti, kiek ilga yra geležies-60 pėdsakų istorija.
Naudodami Europinio ledo kernų Antarktidoje tyrimo projekto (angl. European Project for Ice Coring in Antarctica, EPICA) metu surinktus mėginius, mokslininkai išanalizavo 295 kilogramus Antarkties ledo, kuriame ieškojo sunkiai aptinkamų geležies-60 atomų. Jie ištirpdė ledą, išgavo tai, kas liko, ir suskaičiavo rastus geležies-60 atomus.
Tyrimų rezultatai parodė, kad geležies-60 koncentracija lede yra didesnė nei galėtų susidaryti vien dėl labai nedidelio foninio Žemę pasiekiančių kosminių spindulių poveikio – tai leidžia daryti prielaidą, kad bent dalis Antarkties leduose esančios geležies-60 turėtų būti atkeliavusi iš tarpžvaigždinės erdvės.
Šiuo metu Saulės sistema skrodžia „Vietiniu tarpžvaigždiniu debesimi“ vadinamą regioną, sudarytą iš dujų, dulkių ir plazmos ir, mokslininkų manymu, susiformavusį dėl supernovų veiklos. Todėl logiška manyti, kad jis „palaisto“ Žemę silpnu geležies-60 izotopų lietumi.
D. Kollio ir jo kolegų tyrimų rezultatai rodo, kad Antarkties ledas yra tarsi skrydžio žurnalas, atspindintis Žemės kelionę per debesį. Ledo kernų tyrimų duomenys rodo, kad Saulės sistema galbūt juda per šį debesį mažiausiai 80 000 metų – pirmiausia ji buvo patekusi į mažiau geležies-60 turinčių dulkių sritį, o šiuo metu keliauja per didesnės koncentracijos zoną.
Tyrimas čia.
