Nuomonės

2020.02.08 19:47

Vaiva Rykštaitė. Baimė yra varomoji jėga, bet ji greitai pabosta

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.02.08 19:47

Ar jums kada yra buvę taip, kad tiesiog pavargote bijoti? Man – nuolat. Kiekvieną dieną paskaičiusi pasaulio naujienas randu, ko bijoti. Ir kiekvieną dieną galiausiai numoju ranka į tas baimes ir gyvenu toliau, nes mano mažyčiai rūpesčiai galiausiai atrodo jei ne didesni, tai tikrai svarbesni už pasaulines krizes. Kaip antai ant naujos patalynės išsipylusi kava išsyk tampa svarbesnė už Irano branduolinę krizę. 

Medijų pasaulyje yra toks angliškas posakis „if it bleads, it leads“, kuris išvertus reikštų, jog būtent kruvinos naujienos tampa vedamosios, pagrindinės. Įvairiais tyrimais patvirtinta, kad net jei žmonės teigia norintys daugiau gerų naujienų, jų dėmesį žinių sraute vis tiek pirmiausia patraukia būtent blogos naujienos.

Atsakymas į klausimą „kodėl taip yra?“ slypi evoliucinėje biologijoje: žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos mums naudingiau yra teikti prioritetą negatyviai informacijai, nes jos nežinojimas gali kainuoti daug daugiau nei dėmesio neskyrimas teigiamai informacijai. Paprasčiau kalbant, dažnai blogos naujienos nežinojimas galėjo kainuoti gyvybę, todėl evoliuciškai taip susiklostė, kad žmogaus smegenys linkusios pirmiausia dėmesį skirti blogoms žinioms.

Būtent dėl tos pačios priežasties svarbu atskirti, kurios blogos žinios mums yra aktualios, o kurios tik bereikalingai tenkina tą ne visada naudingą kruvinų naujienų alkį. Svarbiausios blogos naujienos yra pranešančios apie man realiai kylančią grėsmę čia ir dabar, pavyzdžiui, apie link mūsų namo lekiantį tornadą arba būtent mūsų mieste siaučiančią epidemiją. Tačiau, pripažinkime, apie realią ir neišvengiamą grėsmę pranešančių žinių būna nedaug.

Tarkime, žmonių dėmesį visada patraukia kraupios žmogžudystės, nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje jos benutiktų. Taip pat daug dėmesio sulaukia blogos naujienos, susijusios su mažais vaikais ir baltosiomis vidurinės klasės moterimis, ne tik žmogžudysčių, bet ir dingimo be žinios atvejais.

Be to, neišvengiamos grėsmės atvejais žmonės ne žinias skaito, bet kliaujasi kitomis įspėjamosiomis sistemomis, kaip sirenos ir įspėjamieji pranešimai į mobiliuosius telefonus. Prieš dvejus metus man teko pajusti tikrą pavojaus skonį, kuomet visi Havajų valstijos gyventojai gavo žinutes apie neva į Havajų salyną lekiančias balistines raketas. Galiu patvirtinti, kad retas kuris tuo metu sėdo skaityti CNN ar vietinių Havajų žinių. Užteko neįprasto sirenas primenančio telefono signalo, SMS žinutės, ir žmonės puolė kurti realius gelbėjimosi planus, ėmėsi veiksmų. Kaip netrukus paaiškėjo, aliarmas buvo klaidingas. Havajų gyventojai lengviau atsikvėpė sužinoję, kad kažkur įvyko klaida ir joks pavojus mums negrėsė. Ir tik tada, kai pasijutome saugūs, vėl sukišome nosis į telefonus ir televizorius, kur ramiai, t. y. nieko kito nedarydami, stebėjome žinias.

Ar tai reiškia, kad dauguma žinių apie pavojus mūsų gyvenamoje realybėje yra neaktualios? Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Tarkime, žmonių dėmesį visada patraukia kraupios žmogžudystės, nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje jos benutiktų. Taip pat daug dėmesio sulaukia blogos naujienos, susijusios su mažais vaikais ir baltosiomis vidurinės klasės moterimis, ne tik žmogžudysčių, bet ir dingimo be žinios atvejais. Tai dar vadinama „dingusios baltosios moters sindromu“, kuris yra ir stiprus visuomenės nesąmoningo rasizmo indikatorius, kuomet be žinios dingusi jauna baltoji moteris sulaukia neproporcingai didelio žiniasklaidos dėmesio, ypač lyginant su kitų dingusių be žinios rasių atstovėmis.

Tikėtina, kad ir Lietuvoje yra bent viena be žinios dingusi romų tautybės moteris, apie kurios dingimą skaitėme ir girdėjome mažiau, nei apie 2018 m. Maroke be žinios dingusias ir vėliau, kaip paaiškėjo, nužudytas danę Louisą Vesterager ir norvegę Maren Ueland. Prieš porą metų Šiaurės Afrikoje žiauri skandinavių moterų žmogžudystė susilaukė itin didelio pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Rasizmą ir dėmesio skirstymą lyties pagrindu paliekant nuošalyje, žinios apie įvairiausiuose pasaulio kampeliuose vykstančias pavienes žmogžudystes mums nesuteikia jokios naudos, tačiau visada patraukia dėmesį. Realios naudos gali suteikti statistika, ypač ruošiantis aplankyti vieną ar kitą užsienio šalį, bet statistinius duomenis dėmesio atžvilgiu beveik visada nustelbia atskiri atvejai su nuotraukomis.

Tačiau tuo pat metu yra žinių, kurios mums iš tiesų aktualios. Nesustabdomai globalėjančiame pasaulyje vyksta daugybė procesų, galimai keliančių grėsmę beveik visiems: globalinė kaitra, klimato krizė, jau minėta Irano branduolinės ginkluotės programa ir įtempti santykiai JAV ir, žinoma, pastaruoju metu vis sparčiau plintantis koronavirusas.

Kiekvieną kartą perskaičius panašias blogas naujienas apima nerimas, kartais net sukausto baimė. Tačiau baimė rodosi trumpalaikė, o gal čia kaltas vis trumpėjantis žmonių gebėjimas išlaikyti dėmesį? Mat vieną dieną sensacija tapusi žinia po savaitės daugumai tiesiog atsibosta.

Štai, pavyzdžiui, žinau, kad jau kurį laiką vyksta JAV prezidento Donaldo Trumpo apkalta, bet po kelių savaičių tiesiog pabodo sekti teismų procesus. „Pasidomėsiu, kai jau bus galutinis verdiktas“, – tariau sau ir nukreipiau dėmesį kažkur kitur.

Arba štai tiesiogiai su baime susijęs pavyzdys – tas pats koronavirusas, kurio atsiradimo pradžioje itin nerimavau ir kas dieną skaičiau bent po keletą straipsnių šia tema.

Prabėgo keletas savaičių, virusas niekur nedingo, vakcina vis dar neišrasta, man ant nosies kelionė per pusę pasaulio lėktuvu su dviem vaikais, o aš jau nebebijau – nes pavargau bijoti, nes mano šuo ką tik įmetė mano mėgstamą grikių pagalvėlę į vaikų naktipuodį, kuris kaip tyčia nebuvo tuščias. Ir šią akimirką grikių pagalvės valymas man aktualesnis už visas globalines grėsmes.

Taip pat skaitykite