Kova su biurokratinio aparato suvešėjimu – sena kaip ir valstybė. Tam aparatui būdingas delsimas, nekūrybiškumas, nesugebėjimas veikti, klausimo arba problemos perdavimas iš rankų į rankas, dažna korupcija. Apie valstybės aparato sumažinimą svajoja kiekviena valstybė, tik sunku tai pasiekti.
Taip pat skaitykite
1993-iųjų lapkritį Kanados ministru pirmininku tapo Kanados prancūzas Jeanas Chretienas. Jis nutarė padaryti ryžtingą manevrą – priversti kanadiečius išgerti karčių vaistų. Brutaliai primesti šaliai reformos negalėjo – demokratija. Todėl visus metus drauge su finansų ministru važinėjo po šalį, užsukdamas į tolimiausius užkampius, ir aiškino žmonėms, kokioje padėtyje atsidūrė valstybė, visuomenė ir kad be didžiulės reformos visiems bus tik blogiau.
Jeigu premjeras būtų siūlęs tik pavienius pakeitimus atskiriems žmonėms ar žmonių grupėms, būtų susilaukęs pikto pasipriešinimo ir lavinos priekaištų. Bet kadangi kvietė pakeitimus įvesti visiems ir visur, iš karto vienu kirčiu, gyventojai suprato ir ėmė remti.
Kai visuomenė buvo paruošta, Chretienas persėdo į vidutinio dydžio automobilį (vis tiek keturi ratai), jo paties, ministrų ir visų kitų aukštų valdininkų algos buvo apkarpytos, visos premijos užšaldytos, kolektyvinių sutarčių galiojimas atidėtas ketveriems metams. Pasigailėjimo nebuvo niekam – nei valstybės iždo žinybai, nei teisingumo įstaigoms ar policijai. Valstybinės agentūros ir įmonės buvo iššluotos geležine šluota. Panaikinus 9 ministerijas iš 32, 350 000 žmonių prarado darbą – kas šeštas valstybės tarnautojas. Diržus teko susiveržti visiems, todėl niekas nepasijuto vieninteliu nuskriaustuoju.
Valdininkams, kurie, pasiūlius jų įstaigas privatizuoti, bandė išsisukinėti, esą neturi verslininko gyslelės, buvo atsakoma: „Tai kaip tu gali vadovauti?“ Ir jiems tekdavo paklusti. Išmokti arba nusileisti ant žemesnio visuomenės laiptelio. Aukoms – viršininkams – buvo liepta imti į ranką „kirvį“ ir savo žinybose atsisakyti 20–50 procentų darbuotojų.
Taip pat skaitykite
Įstaigų vadovai buvo paprašyti visas viešąsias programas ir projektus perkošti per šešių esminių klausimų sietą. Ar programa naudinga gerovei? Ar ji būtina? Ar nereikia jos apsvarstyti iš naujo ir taikyti kiekvienam rajonui atskirai? Ar vykdant tą programą galima sėkmingai bendradarbiauti su privačiuoju sektoriumi? Ar mes apskritai pajėgsime tokią programą įgyvendinti? Kaip galima ją perplanuoti, kad veiktų geriau?
Kad ministrai nevedžiotų už nosies, reformos komiteto pirmininką ir narius paėmė iš tų žinybų, kurios buvo apkapotos. Ne vienas ministras ar kolega valdančiojoje partijoje ieškojo Chretieno užtarimo, bet, nepaisant draugiškų ryšių ir giminystės, nepešė nieko. Po aštuonių mėnesių svarstymų ir derinimų, neretai vaitojant ir griebiantis už galvų, viskas buvo sustyguota. Valstybės milžinai – aviakompanija „Air Canada“, geležinkelio tinklas, naftos kompanija buvo išstatytos parduoti. Jeigu kokie nors privatūs verslai turėjo valstybės dotacijų, jos buvo panaikintos.
Bet su žmonėmis valstybė elgėsi padoriai. Jeigu žmogus rizikuoja ir išeina į privatų sektorių, gauna kompensaciją už atleidimą iš darbo ir dar papildomą dotaciją – 18-os mėnesių algą.
Kažkoks Lafleuras dirbo sostinės apželdinimo ir parkų priežiūros departamente. Neturėjo verslininko gyslelės, buvo įpratęs ateiti į darbą aštuntą ryto, išeiti šeštą vakare, ramiai gyventi. Tačiau prasidėjus reformai tapo kitu žmogumi. Ne tik sukūrė firmą, pavadintą „Sostinės gėlė“, bet per 10 metų ta firma suklestėjo. Dabar jis organizuoja Otavos šventes, joms vadovauja, uždirba žymiai daugiau ir dabar džiaugiasi, nors tada, kada vyko reforma, naktimis nesudėdavo bluosto.
Reformos metu buvo padarytas dar vienas dalykas – suorganizuotas „darbų turgus“. Jis turėjo laisvų darbo vietų privačiose įmonėse sąrašą.
Į reformą įdėtus pinigus valstybė atgavo per 14 mėnesių, nes dideliam žmonių skaičiui algų mokėti jau nereikėjo. Valstybės skola žymiai sumažėjo, o biudžete neliko deficito.
Valstybės tarnautojus Kanadoje vienija 16 profsąjungų, joms priklauso beveik visi. Jų vadovai iš pradžių piktinosi, organizavo demonstracijas. Bet kadangi visuomenės nuomonė buvo prieš juos, reformos sustabdyti nesugebėjo, o paskui net ėmė bendradarbiauti.
Dalis valdininkų tam tikrą laiką sėdėjo be darbo, ypač rajonuose, kur surasti darbo daug sunkiau. Neįmanoma apskaičiuoti, kiek buvo tokių, kuriems teko imtis žemesnės kvalifikacijos darbo. Bet apskritai labai didelių sunkumų nepatirta. Tie valdininkai, kurie liko postuose, nukentėjo daugiausia – jų ir algos sumažėjo, ir darbo apimtis išaugo.
Po reformos valstybinėje Kanados administracijoje padaugėjo atsakomybės, atsirado daugiau skaidrumo, o vadovavimo kokybė tapo kaip privačiame sektoriuje. Kai tik koks nors ministras ar aukštas valdininkas susiruošia į kelionę, jo išlaidų planas paskelbiamas internete.
Be abejo, galima įvesti labai geras taisykles, bet viskas grįš į senas vėžes, jeigu nebus patikimos vykdymo kontrolės. Ja Kanadoje tapo generalinis kontrolierius. Jis skiriamas tik vienai kadencijai, bet ji tęsiasi 10 metų. Jam pavaldi specialistų grupė. Ji tikrina visas žinybas ir įstaigas, o santrauką pateikia Parlamento finansų komisijai, kurios pirmininku visada yra – dėmesio! – opozicijos deputatas.
