Nuomonės

2019.10.31 11:01

Algimantas Čekuolis. Miręs žmogus dar ilgai gali gyventi mūsų atmintyje

Algimantas Čekuolis2019.10.31 11:01

Žmonijos evoliucijoje, o tai neišpasakytai ilgas ir laiptuotas koridorius – tęsiasi gal tiek šimtmečių, kiek iki Saulės kilometrų, matome, kad pagarba mirčiai buvo su mumis visada. Neandartaliečiai, vieni pirmųjų Europos gyventojų, savo mirusiajam po galva (jo patogumui) padėdavo plokščią akmenėlį. Bažnyčia irgi neneigia evoliucijos. Ją vadina Dievo valia.

Einant šimtmečiams ir toliau tobulėjant smegenims bei visai nervų sistemai, noras nemirti tapdavo viltimi, vėliau žinojimu ir net tvirtu įsitikinimu. Mūsų dienomis smegenų evoliucija tapo dar greitesnė. Kai kuriems prasideda ankstyvoje vaikystėje. Lygiagrečiai vystėsi ir visuomenės.

Kai kurie mūsų pusbroliai irgi supranta mirtį. Dramblys padeda šakelę ant giminaičio kapo. Kai kurie banginiai ir delfinai palydi mirštantį į gelmes.

Einant gyvūnijai tuo ilgu keliu vieną padermę kažkas ištiko. Galbūt spinduliavimas, bet greičiausiai užvalgė miško gaisre iškepusio gyvulio mėsos. Ji buvo malonaus skonio, minkštesnė ir ilgiau negesdavo. Pasibaigus gaisrui jau norėjosi ugnies visada. Surado, kaip ją sukurti, ir pradėjo sočiau valgyti. Ėmė ilgiau gyventi, vaikų daugiau atsirado, gyvi dažniau likdavo.

Visa tai vyko Afrikoje. Tačiau ten prasidėjo sausros. Žmonės patraukė į šiaurę, kur dar buvo žolės, miškų. Bet Europos šiaurėje irgi tapo blogai. Atslinko ledynai. Vietinius jie stūmė į pietų šilumą.

Abi srovės susitiko ten, kur dabar Artimieji Rytai, o atšaka – kur Gibraltaras. Nesimušė, nes niekas nieko neturėjo. Labiau buvo linkę mylėtis.

Tik nereikia manyti, kad nuotakos buvo tokios gražios, kaip dabar paveiksluose vaizduojame Pirmąją Motiną. Susivėlusios, kvapų geriau neįsivaizduoti – dušas neveikė visą rudenį, žiemą ir pavasarį. Dėvėjo nedirbtos odos kailius. Sijonų nebuvo. Kam sijonas?

Visi europiečiai esame mišrūnai. Kiekvienas turime 1,5–3 proc. neandartaliečių genų. Galime didžiuotis. Mišrūnai sumanūs ir greiti. Gal todėl tokį instinktą turi ir kai kurios mūsų dienų panytės. Traukia prie kitataučių.

Šiaurinė ir pietinė grupės susidūrė gerose vietose – Nilo, Jordano, Tigro ir Eufrato slėniuose. Tos upės plačiai patvindavo, puikiai augo vešli žolė, ir jie greitai suprato – per kokius 500 metų, – kad galvijus geriau auginti aptvertus arba ganyti. Medžiodamas ne visada pavalgysi, bet visada išsikamuosi.

Taip atsirado žodis „mano“. Mano ši avių banda, šis laukelis, kuriame auga stambiagrūdžiai. Bet iš „mano“ išsivystė vergija, iš jos baudžiava, paskui nelygybė ir kapitalizmas. Jis pasirodė esąs toks veiklus, kad paspartino technologiją kaip niekada. Bet kaip įtikinti kitus, kad tas „mano“ yra mano, nors ne aš jį padariau? Galima pastatyti sargą, bet yra keblumų. Geriau pagąsdinti: „Skaudės pilvą, jeigu suvalgysi mano avį.“ „Trenks Perkūnas, jeigu ten rinksi grūdus. Nuo debesų jis viską mato.“ Žmonės kartais sirgdavo. Plyname lauke žaibas kartais nutrenkdavo. Bet kai tau pasako, tai pasidaro aišku, kodėl taip atsitiko.

Žmonija plėtėsi, kūrėsi vis naujos bendruomenės, kartais taip toli, kad buvo pamirštamas kelias, bet visur sąvoka „mano“ turėjo tą pačią prasmę: „Neliesk. Būk doras, net jeigu miršti iš bado. Už tai po mirties tau bus atsilyginta.“ Stebėtinas sutapimas. Tai buvo Mesopotamijoje, antikinėje Graikijoje ir Romoje, Kinijoje, taip skelbė judėjų ir islamo žyniai.

Net motina Teresė, tikrai šventas žmogus, pareiškė, kad ji kelis kartus suabejojo, ar yra Dievas. Indijoje jos globoje buvo tūkstančiai alkanų vaikų ir kūdikių. Jie raitėsi iš skausmo. „Kam Dievui to reikia? Juk jie niekuo nenusikalto!“

Kas lengviau sutinka mirtį – religingas žmogus ar ateistas?

Lenkų žurnalistė ėmė interviu iš prof. Tomaszo Dzierzanowskio, daug metų dirbusio hospisuose. Tai palatos arba pastatai, kur paguldomi merdintieji. Profesorius į jos klausimą, kas lengviau sutinka mirtį – religingas žmogus ar ateistas, atsakė: priklauso nuo žmogaus įsitikinimų tvirtumo. Atrodytų, kad tikintiesiems žengti per tą slenkstį turėtų būti lengviau. Taip nėra, sako profesorius. Tikintysis nežino, kas ten jo laukia. Jis nėra tikras, kad visada elgesiu arba mintimis buvo pakankamai doras ir užsitarnaus amžiną palaimą. Net motina Teresė, tikrai šventas žmogus, pareiškė, kad ji kelis kartus suabejojo, ar yra Dievas. Indijoje jos globoje buvo tūkstančiai alkanų vaikų ir kūdikių. Jie raitėsi iš skausmo. „Kam Dievui to reikia? Juk jie niekuo nenusikalto!“

Ateistui, jeigu jo įsitikinimai tvirti, lengviau. Mirtį jis mato kaip perskaitytą knygą. Į vadinamuosius atsivertimus nereikia žiūrėti per daug rimtai. Mirštančiajam gali iškilti giedri vaikystės vaizdai, galbūt mieliausi jo gyvenime. Abejoju, ar Algirdas Brazauskas, Lionginas Šepetys ar lenkų generolas bajoraitis Wojciechas Jeruzelskis vaikystėje galėjo išvengti Pirmosios Komunijos, naujų baltų drabužėlių, visų žmonių dėmesio, iškilmingo vargonų gausmo. Ir jėgų likę mažiau. Vos užtenka numoti ranka – „darykite kaip norite“.

Bet dar labiau tikiu, kad miręs žmogus dar ilgai gali gyventi – mūsų atmintyje. Todėl iškilmės, gražūs žodžiai, paminklai turi didelę prasmę. Ir tos tyros, gražios šventės – Vėlinės.

Man buvo daroma operacija su visiška narkoze. Skausmo buvo tiek, kiek justi seselės dūris į veną. Po to nieko. Visiškai nieko. Nebuvo nė mažiausio nesmagumo. Operacija truko tris valandas. Sukalė lūžusį šlaunikaulį plieno vinimis ir varžtais. Kai padarė kitą injekciją ir pravėriau akis, pamačiau chirurgus plaunant rankas. Sakau jiems:

– Vyrai, tai gal pradėkime operaciją?

Jie nusijuokė:

– Jau baigėme ir užsiuvome.

Koks gali būti graudulys, jeigu grįžti į būklę, kurioje buvai iki gimimo?

Galbūt teisus ir kitas mokymas. Kad Šventoji Dvasia mums viską įkvėpė. Ir evoliuciją, ir doros supratimą. Tie, kurie šių nuostatų laikėsi, bus apdovanoti. Gerbiu tokį mokymą ir žmones, kurie jo laikosi. Kai įeinu į bažnyčią, nusiimu kepurę.

Bet dar labiau tikiu, kad miręs žmogus dar ilgai gali gyventi – mūsų atmintyje. Todėl iškilmės, gražūs žodžiai, paminklai turi didelę prasmę. Ir tos tyros, gražios šventės – Vėlinės.

Ta šventė atėjo pas mus per atstumų ir laikų tolius, ir niekas niekaip negalėjo jos panaikinti.