Nuomonės

2019.10.04 11:45

Algimantas Čekuolis. Dar ne visi liudininkai mirė

„Negriaukime paminklų ir nedarykime skrodimų seniai mirusiems. Niekas Europoje to nedaro“
Algimantas Čekuolis2019.10.04 11:45

Nuo 1939-ųjų rugsėjo plentas Vilnius–Ukmergė buvo taip prigrūstas, kaip dabar Lietuvos greitkeliai savaitgaliais. Važiavo sunkvežimiai su kareiviais, sanitarinės, lengvosios, tankai, vežėčios, ėjo pėstininkai rikiuotėmis ir pabirę.

Lenkai paprašė prieglobsčio Lietuvoje. Nes hitlerininkai juos puolė visa jėga, o paskui prie vokiečių dar prisijungė sovietai. Ėjo išvargę, sužeisti. Keli karininkai priėję sieną nusišovė.

Jiems iš paskos ėjo sovietai. Jų sunkvežimiukai „polutorkos“ ir tankai dažnai gesdavo. Sustodavo pakelėje.

Lietuvos žmonių galvose buvo sumaištis. Vilniaus labai reikėjo, sovietai jį mums „padovanojo“. Atsirado pašmaikštavimas: „Vilnius mūsų, o mes rusų.“ Pora sienos poste, generolai rusas ir lietuvis, atliko gražią apeigą. Dvirankiu pjūklu perpjovė užkardą, jo gabalus sumetė į laužą. Atseit, Vilnius ir Lietuva nustoja būti atskirti. Aplink zoną buvo kareivių apsauga. Lietuvos kino kronika filmavo. Antrame plane nelabai ryškiai galima įžiūrėti trumpakelnį liesomis blauzdomis. Tai aš. Prasibroviau, nors nieko neleido. Paskui visą gyvenimą prasibraudavau ten, kur jokiu būdu nebūdavo galima prasibrauti.

Tamsus debesys kabėjo virš visos Europos. Atrodė, kad vienintelė viltis, nors irgi labai miglota, tai Sovietų Sąjunga. Pasiskelbė proletariška valstybe, nors tokia nebuvo. Tik keli pusiau beraščiai, tokie kaip Vorošilovas ir Budionas, liko viršuje. Visą karininkiją, net pilietinio karo didvyrius kaip Tuchačevskį ir latvių šaulius, Stalinas, bijodamas bonapartiško perversmo, įsakė sušaudyti. Buvo maskuojama kaip kova prieš nacių arba japonų agentus. Skelbė, kad jos respublikos tai valstybės. Žinome, kaip buvo iš tikro.

Po geležiniu fašizmo batu buvo ir Italija, Vengrija, Portugalija. Hitlerio buvo užimta Čekoslovakija. Pilietinį karą pralaimėjo Ispanijos demokratai.

Galima suprasti, kodėl tada beveik visi Europos intelektualai daugiau ar mažiau buvo sovietų šalininkais. Tokie proto galiūnai kaip Romainas Rolland`as, Aragonas, Steinbeckas.

Bernardas Shaw pareikalavo, kad Stalino portretas kabėtų virš jo galvūgalio. Hemingway`us užsirašė į sovietų žvalgybą slaptuoju agentu ir buvo priimtas. Tiesa, jis nedaug prižvalgė.

Suprasti kai kurių Lietuvos žmonių poelgius be konteksto neįmanoma. Petro Cvirkos „Žemės maitintojos“ herojus Tarutis juk buvo Lietuvos savanoris kūrėjas. Kovojo prieš bolševikus. Salomėjos Nėries eilėse nerasi politiškos nei eilutės iki pat jos kelionės į Maskvą. Po to jai teko rašyti poemą apie Staliną. Tik joje nebuvo S. Nėries. Eilėraštį apie Staliną daug vėliau parašė net Mykolaitis Putinas. Diktatūra diktavo ir dainas, ir paveikslus. Populiarumas nieko negelbėjo. Buvo ištremti Antanas Miškinis, Kazys Boruta, Augustinas Gricius, Juozas Keliuotis ir daug kitų. Vincas Krėvė (Mickevičius) užpuolus hitlerininkams nepabėgo, o pasiliko Lietuvoje ir papasakojo, kaip viskas buvo.

Mūsų karininkija sovietų kariuomenėje buvo vadeivomis. Pirmiesiems sovietų garnizonams užleisdavo savo kareivines.

Jonas Noreika, vėliau tapęs Generolu Vėtra, pasirašė vokiečių dokumentus steigti Šiauliuose žydų getą ir nacionalizuoti jų turtą. Kam vokiečiams prireikė jo parašo, nesuprantu. Dėl parašų jie nesukdavo sau galvos. Paskui, kai Jonas Noreika pabandė elgtis savaip, iš karto atsidūrė Štuthofe. Vėliau sovietų tardyme tylėjo, nors žinojo daug. Bandė jį prakalbinti daugeliu būdų. Žnyplėmis išplėtę jo akių vokus badė akies obuolį.

Eilėraštį apie Staliną daug vėliau parašė net Mykolaitis Putinas. Diktatūra diktavo ir dainas, ir paveikslus. Populiarumas nieko negelbėjo. Buvo ištremti Antanas Miškinis, Kazys Boruta, Augustinas Gricius, Juozas Keliuotis ir daug kitų.

Kruvinoje košėje negalėjo būti absoliučios tiesos. Ji neišgyventų. Buvo tik „mano tiesa“ ir „jų netiesa“. Per baisiųjų 1940-ųjų birželio šeimų trėmimą vedliais ir vertėjais buvo mūsų tautinių mažumų žmonės. Kas sudarinėjo sąrašus – nežinoma. Tačiau kaltinti mažumas apskritai gali tik nusikaltėlis. Viduramžiais Europoje buvo Trisdešimties metų karas, buvo ir šimto metų. Užtenka. Kai policija ir VSD pradės dirbti savo darbą, pamatysime, kad Kremliui naudingų kvailių nėra daug.

Vilniuje po karo vienas Dominikonų gatvės kaimynas, senas mūsų šeimos pažįstamas širvintiškis žydas, buvo aukštas stiprus vyras. Vokiečiai gete jį buvo paskyrę policininku. Davė lazdą. Jo pareiga buvo rūšiuoti: tą šeimą į sušaudymą, tą dar savaitę palaikyti. Pats liko gyvas, bet tapo baisiu alkoholiku. Nuo šeštos ryto jau ieškodavo išgerti. Į Izraelį važiuoti bijojo.

Tai gal dabar mes, ramūs, saugūs, tų žmonių atsiminimą karsime ant sausos šakos?

Taikiai gyvename jau 30 metų. Rusai, tie, kurie pasiliko, išmoko lietuvių kalbą ir prisideda prie šalies ekonomikos. Užsienyje jie rungiasi po Trispalve. Lenkai turi savo mokyklas, nors kartais klasėje keturi mokinukai. Brangiai kainuoja valstybei.

Negriaukime paminklų ir nedarykime skrodimų seniai mirusiems. Niekas Europoje to nedaro. Paryžiuje yra net Rusijos caro vardu pavadintas tiltas. Napoleonas, karaliai ir komunarai ramiai guli miesto centre. Auklėja gyventojus.

Tai ką, siutina ramybė Lietuvoje, saugi šalies padėtis ir po truputį kylanti gerovė?

Esame krislas akyse Maskvos autokratams ir nuodingas pavyzdys. Ypač Kaliningradui, nors pinigai į tą sritį plaukia be perstojo. Vadovybė dirbtinai kliudo žmonėms grįžti į Rusiją.

Todėl Lietuvai drumsti reikalingi naudingi kvailiai. Kainuoja pigiai, o sumaištį jau sukėlė.

Jie nesigaili ne tik mirusiųjų atminimo, bet ir mažiukų. Sugalvojo specialias proklamacijas: kad „tarybinėje“ santvarkoje visi baigę mokslus gaudavo paskyrimą į darbą, kad nebuvo nedarbo nei krizių, lietuvybė ir bažnyčia nebuvo engiamos ir t. t. Klijuoja jas per metrą nuo žemės. Suaugęs žmogus neatkreips dėmesio, o vaikams – prieš akis. Proklamacijos gerame popieriuje. Po trisdešimties metų tie vaikiukai valdys šalį.

Negriaukime paminklų ir nedarykime skrodimų seniai mirusiems. Niekas Europoje to nedaro. Paryžiuje yra net Rusijos caro vardu pavadintas tiltas. Napoleonas, karaliai ir komunarai ramiai guli miesto centre. Auklėja gyventojus. Tai tik kilometriniai stulpai nueito kelio, į kurį niekas negalvoja grįžti.

Lietuvoje susitvarkėme su viduramžiais prieš 30 metų.

Laikas apsiraminti.