Nuomonės

2019.11.15 18:29

Algimantas Čekuolis. Vaistai nuo pasiutligės

Algimantas Čekuolis2019.11.15 18:29

Visuomenė dabar tarsi išbėgęs iš pirties nuogas žmogus. Nori prisidengti – iš priekio ar užpakalio, ar galvą pridengti, nes šaltas lietus. O turi tik dubenį ir vantą.

Mokytojai grasina streiku. Ne tiek dėl pinigų. „Man žadėjote!“ – grasina pirštuku. Prie mokytojų, kaip tvirtina profsąjungų vadovai, nori jungtis gydytojai, policininkai, ugniagesiai ir daug kitų.

Sunku suvokti, iš kur toks pasiutimas.

Lentynos lūžta nuo prekių iš viso pasaulio. Vaikai pavalgo mokykloje. Gatvės ir keliai užgrūsti naujomis tviskančiomis mašinomis. Troleibuse niekas ant tavęs nesuriks: „Aš tos tavo šuniškos kalbos nesuprantu, mama tavo tokia, ir dar kartą ją ant būgno!“ Lazdijuose ar Vilniaus oro uoste nestovi žaliakepuriai, niekas nesuriks ant tavęs ta pačia kalba ir neužsiundys vilkšunio. Laukai, kuriuos galima išarti, – suarti, kur galima sėti – apsėta, vasarą javai siūbuoja iki pat jūros, galybė veislinių gyvulių. Mūsų prekių eksportas į užsienį pasiekė 10 procentų.

Viena siutulio priežastis – kuo daugiau yra, tuo daugiau norisi. Teks įprasti. Pasiūla bus kuo toliau tik didesnė ir gražesnė. Protingi žmonės tą žino ir prisitaikė. Mano kaimynė, vyresnio amžiaus moteriškė, kas antri metai važiuoja į Turkiją arba Egiptą atostogų.

Lentynos lūžta nuo prekių iš viso pasaulio. Vaikai pavalgo mokykloje. Gatvės ir keliai užgrūsti naujomis tviskančiomis mašinomis.

Antrą priežastį jaučiame instinktyviai: turėtų būti dar geriau.

Valdininkija išbujojo. Tiksliau – biurokratija. Po kiekvienų rinkimų atėjusi į valdžią partija nori apdovanoti savo šalininkus. Dalina postus nuo sekretorės, referento, iki ministro. Kai po kitų rinkimų ateina kita valdžia, ji vėl įdarbina savus, o senų, išskyrus ministrus, atleisti negali, jeigu jie niekuo neprasikaltę. Per trumpą laiką susikrauna sluoksniuotas tortas.

Niekas nesako, kad mūsų valdininkai sukčiai arba negabūs. Pareina namo išvargę, tiek daug darbo. Dauguma jų malonūs ir protingi. Jie tikrai norėtų, kad būtų geriau. Šeimai, bičiuliams, partneriams, visiems. Bet turi neteisingą supratimą, kad jeigu darbą dirbs keli žmonės, o dar geriau – daug žmonių, tai bus padaryta greitai ir nebus klaidų. Atvirkščiai! Todėl gavęs reikšmingą postą verčiasi kūliais, kad turėtų „vice“ ir padėjėją, ir sekretorę. Kitaip koks jis viršininkas?! Be to, kiekviena save gerbianti įstaiga, be vadovo, turi turėti ir „administracijos vadovą“. Viršininkas tvirtina, kad jis administraciniams reikalams neturi laiko. Tai kur tą laiką deda, jeigu neadministruoja? Be to, kiekviena save gerbianti įstaiga žūtbūt privalo turėti valdininką arba kelis ryšiams su spauda. Tačiau žurnalistui svarbu pakalbėti su pačiu meru ar pirmininku, ar nuovados viršininku, pamatyti, kaip jis mato, o gal net pasiginčyti. O anam irgi reikėtų žinoti, kokios votys ir kokie klausimai piliečius dirgina.

Kaip pradėjo žlugti mūsų prekybinis laivynas, jo vadovybė persikėlė į Vilnių. Juk Vilnius yra uostas. Buvo parduotas vienas laivas, kad būtų lėšų išsilaikyti. Paskui antras, po to trečias, iki paskutinio. Įstaiga liko? Nenustebčiau. Bet už laivus gautų lėšų tikrai neliko.

Niekas nesako, kad mūsų valdininkai sukčiai arba negabūs. Pareina namo išvargę, tiek daug darbo. Dauguma jų malonūs ir protingi. Jie tikrai norėtų, kad būtų geriau. Šeimai, bičiuliams, partneriams, visiems.

Kiekvienas mechanikas pasakys, jeigu yra daug ratų, ratukų, transmisijų, svirčių, stabdžių bei reguliatorių, mechanizmas nedirbs sklandžiai.

Diktatūros irgi serga biurokratizmo liga. Dar Napoleonas dejavo: „Nesuprantu, kas darosi. Nors draudžiu, valdininkų ir departamentų daugėja, tarsi juos kas sėtų.“

Kai buvau paskirtas APN korespondentu Kanadoje, negalėjau šalimi atsigėrėti. Javų laukai šimtais kilometrų, puikių miškų dar daugiau. Turi neišsemiamus klodus – yra naftos, aukso, nikelio, visų rūdų. Žuvį semia iš dviejų vandenynų, abu palangėse.

O paskui nustėrau. Kas dieną keli streikai, viskas brangsta, algos nekyla. Kas savaitę krisdavo Kanados dolerio kursas. 67 proc. BVP ėjo valstybės aparatui išlaikyti. Bet ir to neužtekdavo, skolinosi. Palūkanos suėsdavo 30 proc. valstybės pajamų. Radikalai maištavo. Pagrobė ir nužudė vienos provincijos ministrą pirmininką.

1993 m. lapkritį šalies ministru pirmininku tapo kvebekietis, Kanados prancūzas Jeanas Chretienas. Jis matė, kad valstybė žlunga. Reikia priversti kanadiečius išgerti karčių vaistų.

Jeigu premjeras būtų siūlęs pakeitimus tik atskiroms žmonių grupėms, būtų sulaukęs audringo pasipriešinimo ir nuverstas. Bet siūlė pakeitimus visiems iš karto ir vienu kirčiu. Gyventojai jį suprato. Ne vienas ministras ar kolega valdančiojoje partijoje (ji nebuvo nei komunistinė, nei socialistinė) ieškojo Chretieno užtarimo. Bet, nepaisant draugiškų ryšių ir net giminystės, niekas nieko nepešė.

Vyriausybė elgėsi ryžtingai, bet didelių protestų nekilo, nes su žmonėmis buvo elgiamasi padoriai. Sakysim, tarnautojas turi išeiti, nes jo etatas naikinamas. Bet jam tik 50 metų. Nenori išeiti į pensiją? Nori likti valstybės tarnyboje? Tokiu atveju turi susirasti panašios specialybės ir kompetencijos kolegą, kuris nori išeiti į pensiją, ir su juo susikeisti.

Chretienas buvo nusprendęs susideginti ant visuomenės neapykantos laužo. Tačiau neprireikė. Kanada išsitiesė labai greitai. Iš lėšų, kurios buvo sutaupytos suliesinus valstybės aparatą, galėjo investuoti į sveikatos apsaugą 58 milijardus dolerių (atitikmuo Lietuvoje būtų 4,8 milijardai). 20 milijardų (mūsų atitikmuo – maždaug 1,7 milijardo) į mažų vaikų priežiūrą. 5,5 proc. BVP – į švietimą. Tai 1993-iųjų metų kainomis. Tuos skaičius šiandien reikia padvigubinti.

Biudžetas buvo 1:1. Chretienas nebuvo nei sudegintas, nei nušluotas. Jis ir jo partija du kartus laimėjo parlamento rinkimus.

Kanados pavyzdžiu kol kas pasekė tik Naujoji Zelandija, Suomija ir Singapūras. Visos nelabai didelės valstybės.

Kanada iki šios dienos laikosi naujųjų principų. Gerai gyvena.

Kiekvienai valstybei reikalinga valdžia, kuri sugebėtų padaryti pati sau apendicito operaciją.

Taip pat skaitykite