Nuomonės

2019.09.20 18:09

Algimantas Čekuolis. Atidėliotukas

Algimantas Čekuolis2019.09.20 18:09

Turbūt pažįstate atidėliotojų, nors jie ne visada būna šimtaprocentiniai. Amerikiečiai turi jiems ironišką apibūdinimą: „Pagalvosiu apie tai rytoj.“ Tai eina iš jų literatūros klasikos, iš romano „Vėjo nublokšti“.

Toks ne tik veiksmų, bet net minčių atidėliojimas būdingas daugeliui žmonių. Kas penktas turi tą savybę. Tai susiję su kokiomis nors nemaloniomis emocijomis. Turi mokslišką pavadinimą – prokrastinacija.

Ta savybė susijusi su sunkiais anksčiau buvusiais išgyvenimais arba net kančiomis, kurias žmogus patyrė. Atidėlioja sprendimus, nes bijo, kad rezultatai gali būti blogi.

Tačiau būtina skirti žalingą delsimą nuo protingo planavimo.

Tai visgi – kas yra prokrastinatorius? Gal tai tinginys? Ne. Jis nesugeba įvykdyti dienos plano. Save prievartaudamas daro tai, ko atidėlioti neįmanoma, bet dienos pabaigoje supranta, kad daugiausia laiko išeikvojo krapštydamasis prie kompiuterio ir vartydamas feisbuką, vietoj to, kad užsiimtų svarbiais reikalais.

Jis ne tinginys. Tinginiui nusispjauti. Prokrastinatorius kenčia dėl atidėliojimų. Mokslininkai pastebi, kad atidėliojančiųjų nuošimtis vis didėja. Tiriant smegenis šiuolaikine aparatūra aiškėja, kad atidėliotojų smegenyse būna pakitimų. Bet žmonės nėra savo genais visam gyvenimui paskirti būti „atidėliotukais“. Prokrastinacija tai įgūdis, kurio pagrinde slypi noras pabėgti nuo baimės. Žmogus gali bijoti daugelio dalykų: nepasisekimo, kad jo veiksmai bus klaidingai suprasti, kad pats sau pakenks. Būna, kad žmogus bijo net sėkmės.

Prokrastinatoriai dažnai būna nemokšos ir todėl lengvai krenta į stresą. Širdies gilumoje jie save vertina žemai, turi abejonių, ar sugebės gerai įvykdyti užduotis. Tai neturi nieko bendro su perfekcionizmu, tobulybės siekimu. Perfekcionistai retai delsia, nors dėl rezultatų jaudinasi daugiau negu prokrastinatoriai. Jie nepaisydami nuovargio vakare ilgai skaito, žiūri TV, vėl įsijungia internetą. Utrechto universiteto tyrimai rodo, kad taip elgiasi pusė europiečių bent porą kartų savaitėje. Tokie žmonės kankinasi dėl to, kad jiems sunku susikaupti. Ir jie linkę tukti.

Atidėliotojiškumas nėra įgimta savybė. Tai daugiau įgyta. Todėl atidėliotukui geriausia kovoti su ta savybe pačiam. Psichologai siūlo kelis treniravimosi būdus.

Vienas – mažų žingsnelių metodas.

Atidėliotojiškumas nėra įgimta savybė. Tai daugiau įgyta. Todėl atidėliotukui geriausia kovoti su ta savybe pačiam.

Užduotį reikia padalyti į kelis etapus, kiekvieno įvykdymui skirti laiką. Galima net premijuoti save už kiekvieno etapo įvykdymą. Galima pasitelkti laikrodį, paskirti kiekvienam etapui laiką ir žiūrėti, ar suspėji.

Didžiausia problema jiems pati darbo pradžia. Pasakyk sau: „Gerai, sėsiu prie darbo, bet tik kelioms minutėms ir iškart atidėsiu.“ Imtis darbo tokiu būdu lengviau ir dažnai paaiškėja, kad nebūtina jį nutraukti.

... Kai pradėjau rašytojišką veiklą, negalėjau be siaubo pagalvoti apie romano ar apysakos rašymą. „Pasiklysiu! Užmiršiu, ką norėjau pasakyti! Prigimdysiu medinių žmogelių!“

Šiaip taip išvargau penkis puslapius. Bet kaip tik atėjo telegrama – turiu grįžti į savo laivą, plauksiu kaip pirmos klasės jūreivis į Pietų Afriką, į sardinių ekspediciją. Grįžau po pusmečio. Pasižiūrėjau į popierius ant stalo: „Neblogai.“ Tada sėdau tęsti. Taip gimė „Legionierius“, o vėliau dar kelios apysakos.

Visi esame daugiau ar mažiau atidėliotukai, bet jeigu tą savo baimę pripažįstame, su ja galima labai sėkmingai susigrumti.