Nuomonės

2019.09.07 19:24

Algimantas Čekuolis. Idealių tėvų nebūna

Algimantas Čekuolis2019.09.07 19:24

Tėvų, kurie melstųsi prieš savo vaikelius kaip prieš stabus, labai nedaug. Žymiai gausiau tokių, kurie rėkia ant jų taip, kad skamba visas daugiabutis ar kaimas. Diržą greitai nusijuosia.

Jeigu kas tokius tėvus gėdina, sulauksite: „Ne tavo reikalas!“ Arba: „Kad su juo / ja nieko padaryti negalima! Kiek kartų sakiau – nedaryk taip, nedaryk anaip, ruošk pamokas! Na, kad neklauso…“ Tokios taisyklės, kad vaikai privalo klausyti tėvų nurodymų, ne visada veikia.

Keralos valstijoje, Indijoje, gubernatorius kartą man skundėsi (ilgus metus buvau Ispanijos spaudos agentūros EFE važinėjančiu korespondentu):

– Drambliai pas mus išėjo iš proto. O gal kokių nors svaiginančių augalų ar šaknų prisiėdė. Jauni patinai puola vienas kitą. Niekada to nebuvo! Jų iltys dar trumpos, bet vis tiek taiko priešininkui į pilvą arba kaklą. Pateles irgi puola. Lieka tysoti lavonai.

Drambliai labai protingi gyvūnai. Girdi ir užuodžia per 30 kilometrų. Supranta mirtį, gedi. Atneša mirusiajam šakelę. Jie panašūs į žmones. Mėgsta išgerti. Jeigu pamato medį, kurio vaisių ar uogų dalis surūgo, nuskabys iki galo. Jų šeimose visada vadovauja patelė – labiausiai patyrusi, daug keliavusi. Paieškojau specialistų. Jie išaiškino.

Brakonieriai šaudo tik senus ar bent subrendusius dramblius. Nes tik jų iltys ilgos, iki 2,5 metro, storos ir sunkios. Pogrindinėje rinkoje jos labai brangios, beveik aukso vertės, nes dramblių medžioklė Indijoje didžiulė rizika. Už dramblio nužudymą gresia, kaip už žmogaus nužudymą, mirties bausmė. Todėl smulkmės brakonieriai neliečia. Bet visoje Pietų Indijoje neliko subrendusių, gyvenimo mačiusių patinų. Jaunuolių irgi liko nedaug, vienam – šimtas patelių, o reikia, kad būtų 1:1. Susitikę jie bado vienas kitą, dažnai žūsta abudu. Kodėl? Neturėjo pavyzdžio, nežinojo, kaip reikia elgtis. Seniai irgi mušasi, bet moka susiremti kaktomis, o mušti straubliu per šonus, trimituoti garsiau už priešą. Jaunimas matydavo ir, kai ateidavo ruja, elgdavosi taip pat, kaip seniai. Dabar pavyzdžių dramblių jaunimas neturi.

... Žmonių šeimoje ištiko nelaimė. Sūnų pasodino į kalėjimą. Motina laužo rankas, rauda kaimynei: „Aš gi jam šimtą kartų sakiau. Čia jo draugai kalti.“ Motina tikra, kad ji gera auklėtoja. Užmiršo mamytė, kaip dažnai ji rėkdavo iš visų plaučių, o vyras jai pritardavo, dar pagražindamas rusiškais argumentais. Kaimynės jau dvi valandas kudakuoja apie tai, kiek daug nedorėlių aplink. Atėjus kitai kaimynei, ta pati kalba, tik adresai kiti.

Tėvelis parėjęs iš darbo motinai perdavė neatgniauždamas savo saujos kažką, įvyniotą į popieriuką. Iš to, kad jie nesikalbėjo, o motina iš karto nuėjo į miegamąjį – ten senoje odinėje striukėje už pamušalo slaptavietė, – sūneliui nieko aiškinti nereikia. Ten laikomi neteisėti pinigai.

Mamytė padarė šuolį į šoną. Niekas, nei velnias, nei angelai, negalėjo to pastebėti. Bet mamytė turi dukrelę. Ji pastebi žvilgsnius. Pastebi, kad pavakare išeidama mamytė pasikeičia baltinius. Dukrelei nereikia nieko aiškinti. Ji jau žinos, kaip reikia ieškoti laukinių bičių medaus.

Visų butuose gyvena aukštos kvalifikacijos šnipai ir detektyvai. Jie privalo tokie būti. Jie turi žinoti, ką daryti, kai paaugs.

Pavyzdys – vienas dalykas. Ne mažiau svarbu, ką mes padarome savo vaikams.

Jie visada skirtingi. Nes jie žmonės. Yra intravertai – gyvenantys savo gyvenimą. Toks ramiai išbus visą dieną darželyje arba vienas namuose. Su juo lengva. Ir yra ekstravertai – visas į išorę. Vulkanas. Kupinas norų ir sumanymų. Su juo problemų daugiau. Daug impulsų ir potraukių, kurie nebūtinai leistini.

Idealių tėvelių pasaulyje nėra. Vaikai to net ir nelaukia. Jiems užteks, jie bus laimingi ir gerai augs, jeigu tėveliai bus geraširdžiai. Ne „geručiai visais atvejais“, o geri širdyje ir to neslepia. Geraširdiškumo sąvoka plati. Tai ir ne nusileidimas kaprizams. Geri tėvai išmoksta statyti jiems užtvaras. Jie moka barti – ne diržu, žinoma, bet bausmė turi būti į skaudžią vietą. Sakysim, nepaėmimas į kelionę. Nenupirkimas žaislo arba daikto, kuris jam būtinai būtinai reikalingas. Bausmė gali būti paskelbta piktais žodžiais, kategoriškai ir visiems girdint. Tokią bausmę vaikas supranta kaip neišvengiamą priemonę jo auklėjime. Pasąmonėje – o jis ją turi – žino, kad tai meilės išraiška.

Idealių tėvelių pasaulyje nėra. Vaikai to net ir nelaukia.

Rūsti tiesa: našlaičiais likę nepilnamečiai tokio pažabojimo su meile pasiilgsta labiau negu bet ko kito.

Diržas yra įžeidimas. Piktnaudžiavimas tuo, kad jie stipresni. Ar negirdėjote, kaip lupamas vaikas klykia ir per ašaras šaukia: „O man neskauda! Man visai neskauda!“ Taip jis ginasi nuo įžeidimo. Būna, kad jo nervai net skausmo nejaučia.

Mušimas visada atrodo ne tik žeminantis, bet ir nepelnytas. Todėl jis keršys.

Geri tėveliai sugeba atsiliepti į neigiamas vaiko emocijas. Jeigu jis grįžo iš mokyklos, darželio ar parbėgo iš kiemo raudodamas, reikia negailėti apsikabinti ir mokėti sumažinti liepsnas. Prispausti prie savęs (tėvas irgi gali), drauge paieškoti, kaip išeiti iš blogos padėties.

Jis mato, kad rankų galima nevaldyti, jeigu jos labai niežti. Jeigu jį galima mušti, šnibžda jo pasąmonė, tai jis irgi gali rėkti ir muštis. Jeigu tėvai susivaldė, vaikas irgi matys.

Geri tėveliai sugeba atsiliepti į neigiamas vaiko emocijas. Jeigu jis grįžo iš mokyklos, darželio ar parbėgo iš kiemo raudodamas, reikia negailėti apsikabinti ir mokėti sumažinti liepsnas. Prispausti prie savęs (tėvas irgi gali), drauge paieškoti, kaip išeiti iš blogos padėties. Galbūt savo vaikystę vertės prisiminti. Dar labiau padeda koks nors bendras žaidimas arba pagyrimai už ankstesnius nuopelnus.

Kaip jūs svajojate turėti gerus vaikus, taip ir jie svajoja turėti gerus tėvus. Tai nereiškia, kad dovanojame prasižengimą. Jeigu tėveliai mokės nuraminti audringas emocijas, tai ramybė bus abipusė. O paskui, jeigu paaiškės, kad langas buvo išdaužytas sąmoningai, reikės su vaiku pasitarti, kokias išlaidas teks sumažinti, kad tą langą būtų galima įstiklinti.